Paulius Stonis. Neoliberali Lietuva

Viešoje erdvėje šiandien dažnai girdima, kad Lietuvoje įsivyrauja radikalaus liberalizmo politinės praktikos. Tačiau tai nereiškia, kad mūsų valstybėje bandoma įgyvendinti utopinio liberalizmo visuomenės viziją – kai valstybė beveik visas jai priklausančias funkcijas perleidžia vykdyti rinkai, o pati lieka „naktinio sargo“, prižiūrinčio, kad būtų laikomasi įstatymų rolėje. Valstybės galios mūsų šalyje nėra mažinamos. Bet tai nereiškia, kad pati valstybė  negali būti valdoma visiškai nauju būdu, kuriam Vakarai atrado naują pavadinimą – neoliberalizmas.

Neoliberalizmas nėra tik dar radikalesnė klasikinio liberalizmo versija. XX a. politikos filosofai tvirtino, kad neoliberalizmo režimui yra būtina valstybės galia. Ją jis pasitelkia savo valdysenos praktikų įgyvendinimui, kurios yra skirtingos nuo įprastai įsivaizduojamų. Klasikine prasme valstybės valdymas buvo suprantamas kaip turintis kažkokį bendrą tikslą. Krikščioniškoje visuomenėje tas tikslas buvo sielų išganymas, kuriam valstybės valdymas turėjo paruošti palankias sąlygas. Naujaisiais amžiais, merkantilizmo laikotarpiu tas siekis buvo spartus valstybės ir visuomenės praturtėjimas.

Tuo tarpu neoliberalusis valdymas yra toks, kuriuo siekiama, jog valstybės valdymas būtų kuo efektyvesnis. Tačiau šis efektyvumas negali būti paprastai matuojamas ar suprantamas tik kaip valstybės biurokratinio aparato mažinimas ar valstybės išlaidų karpymas. Neoliberalizme valdžia veikia efektyviai tada, kai visuomenėje neriboja ir netrukdo reikštis konkurencijos principui.

Šis konkurencijos principas taip pat neturi būti suvokiamas siaura ekonomine prasme. Tai būtų klaidingas įsivaizdavimas, apribojantis neoliberalią valdyseną tik ekonominės politikos įgyvendinimu. Siekis užtikrinti sveiką konkurenciją vien tik rinkos ekonomikoje būtų sveikintinas ir naudingas dalykas. Tačiau neoliberalios politikos režimu funkcionuojanti valdžia privalo užtikrinti, kad konkurencijos principas taptų ne tik rinkos, bet ir pamatiniu visuomenės egzistavimo principu. Kitaip tariant, turi būti kuriamos ir palaikomos tokios sąlygos, kad visuomenėje tarp ją sudarančių individų vyktų konkurencija visose įmanomose plotmėse.

Tokios visuomenės ir valstybės tikslu dažniausiai skelbiamas nuolatinis gerovės arba ekonomikos augimas, kuris turėtų – ir tai nuolatos kartojama – atnešti naudą ir pagerinti didžiosios visuomenės dalies padėtį. Individo siekis nuolatos gerinti savo materialinę padėtį yra laikomas psichologiniu visuotinės konkurencijos principo įsivyravimo leitmotyvu. Žmonės turi nuolatos rungtyniauti dėl didesnės savo gerovės. Svarbu pažymėti, kad jokios kitos kokybinės individų savybės, apart noro pačiais įvairiausiais, bet legaliais, būdais išsiskirti, iškilti ir taip pagerinti savo padėtį, neoliberaliosios psichologijos nedomina.

Tokiu būdu žmogus neoliberaliame pasaulėvaizdyje praranda praktiškai visus klasikų taip vertintus charakterio bruožus, kuriais būtų galima nusakyti žmogaus kilnumą, garbingumą, dorovingumą ar netgi didingumą. Tokios savybės neoliberalioje visuomenėje būtų esminė kliūtis reikštis visuotiniam konkuravimo principui, mat jos apribotų individų apetitus ir poreikius, kuriuos taip greitai geba atpažinti, skatinti ir sukomercinti neoliberali rinka. Todėl vienintelė neoliberaliosios visuomenės vertybė gali būti tik abstrakti laisvė, kuriai turinį suteikti paliekama kiekvienam individui atskirai.

Šis teorinis neoliberalios valstybės modelis visai tinkamas analizuojant Lietuvą.

Mums taip pat žadama nuolatos auganti gerovė. Tačiau nepaisant to, kad šalies ekonomika pamažu stiebiasi aukštyn, žmonių materialinė padėtis ne tik nesikeičia, bet dar ir blogėja, gilėjant socialinei atskirčiai bei augant nelygybei. Ilgainiui žmonės nusivilia ir palieka savo valstybę, ieškodami geresnio gyvenimo svečiose šalyse. Tuo tarpu menkstančio dirbančiųjų skaičiaus problemą dažnai pasiūloma spręsti tiesiog atsivežant darbo jėgos (dar vienas neoliberaliam pasaulėvaizdžiui būdingas žmonių apibūdinimas) iš kitų kraštų. Tačiau, gink Die, nekeliant atlyginimų – juk tai sumenkintų visos šalies konkurencingumą!

Neoliberalizmo psichologija yra tiesiog persmelkusi mūsų visuomenę. Ypatingai konkurencijos principas. Nuolatinė pastanga bent kažkuo arba net bet kuo išsiskirti, būti „kitokiu“, turėti daug „draugų“ ir „sekėjų“ yra psichologiškai varomi konkurencijos motyvo. Tačiau nors kad ir trumpam iškilti pavyksta tikrai nedaugeliui, šiuo principu nenustojama vadovautis. Ir tai vyksta ne tik virtualioje erdvėje ar internetiniuose socialiniuose tinkluose. Tą galime pamatyti ir kasdienybėje.

Štai vienas kitą nuolatos siekiantys aplenkti, o lėčiau važiuojančius kartais „paauklėti“ vairuotojai – tobulas visuotinės konkurencijos psichozės pavyzdys. Nuolatinis ir netgi pasąmoningas lyginimasis, kieno drabužis puošnesnis, mašina brangesnė, būstas ištaigingesnis – yra tipiniai neoliberalios psichologijos bruožai. Lygindamiesi pagal tokius „parametrus“, individai tikrina ir įsisąmonina savo statusą kitų atžvilgiu. Lyginimosi metu psichologiškai apibrėžiama ir individo pastangų bei gebėjimų vertė, tuo pačiu jis pasitikrina ir tai, kiek „praktiškai teisinga“ arba kitaip tariant - rezultatyvi - jo turima individuali laisvės samprata. Ir jei ji pasirodo netenkinanti - būtini pokyčiai, kurių geresniam įsisąmoninimui praverstų sudalyvauti praktiniame „sėkmės seminare“ ar perskaityti kokią nors „sėkmės istorijų“ knygą.

Tokiu režimu egzistuojanti visuomenė – tobula dirva populizmui. Pastebėkime, kad Lietuvoje nebeliko ideologiškai nuoseklių partijų. Visas klasikinis kairysis politinis diskursas išsikvėpė, o jo sekėjai tapo kairiojo liberalizmo išpažinėjais, pasinėrusiais arba į primityvoką hipsterių „kultūrą“, arba į lyčių lygybės seminarus, kūniškumo, lytiškumo bei identiteto paieškų diskursus. Tuo tarpu politinė dešinė tapo kairiojo kultūrinio liberalizmo sumišusio su dešiniuoju laisvos rinkos liberalizmu hibridu, negebančiu pasiūlyti jokios naujos valstybės ir visuomenės vizijos.

Tokia valstybė yra neoliberali valstybė. Joje bendro gyvenimo kokybė matuojama ne demokratinių procedūrų teisingumu ar žmonių dalyvavimo valdyme kiekiais, bet pastatytų dangoraižių skaičiumi. Tokia valstybė yra sustingusi valstybė. Jos visuomenė – nebėra politinė visuomenė. Ji yra vartotojų visuomenė. Tačiau vartotojų ne ta prasme, kad joje nuolatos skatinamas vartojimas. Bet ta, kad tokiai visuomenei nepaliktas joks kitas gyvenimo būdas, kaip tik vartojimas.