.jpg)
Vytautas Radžvilas. Kodėl Ozolas lieka nuošaly?
Propatria.lt nuotr. Profesoriaus Vytauto Radžvilo atsakymas į „Respublikos“ 2017 metų vasario 17-23 d. numerio užduotą klausimą. Ka...
https://www.propatria.lt/2017/02/vytautas-radzvilas-kodel-ozolas-lieka.html
 |
| Propatria.lt nuotr. |
Kai kovojama dėl istorinės atminties, asmeninės ambicijos ir pretenzijos, be abejo, yra svarbios ir atlieka reikšmingą vaidmenį. Tačiau reikia akcentuoti, kad kiekvienas asmuo yra iškeliamas arba trinamas iš istorijos todėl, kad jis atstovauja tam tikrai Tautos, valstybės istorijos krypčiai.
Dažnai klausiama, kas su mumis atsitiko po Sąjūdžio, tačiau iš tiesų nieko neatsitiko. Mes paprasčiausiai tik dabar pradedame įsisąmoninti, kas buvo Sąjūdis. Iki šiol mes gyvename naiviu mitu, kad buvome vieningi. Iš tiesų tai, kas vienijo Sąjūdį, buvo nepriklausomybė. Tačiau už to nepriklausomybės siekio, kuris buvo natūralus ir neišvengiamas, nuo pat pradžių slypėjo milžiniški pažiūrų ir interesų skirtumai. Kitaip tariant, už visko slypėjo klausimas, ko iš nepriklausomybės kažkas tikėjosi ir ką mėgino su ta nepriklausomybe padaryti. Juk, išskyrus saujelę visiškai fanatiškų Maskvos klapčiukų, nepriklausomybės norėjo ir vadinamosios tarybinės Lietuvos nomenklatūra, kuriai visiškai priimtina atrodė mintis nebeturėti Maskvos šeimininkų prievaizdo.
O tokie žmonės kaip R. Ozolas nepriklausomybės tikslą, prasmę suprato labai aiškiai. Kad kovos už nepriklausomybę prasmė yra atkurti tautinę lietuvių valstybę, kurioje mūsų Tauta galėtų išlikti ir klestėti per amžius.
Taučiau reikalo esmė ta, kad mes šito tikslo siekėme galingų geopolitinių jėgų lauke. Tereikia prisiminti, kad dar kovojant dėl nepriklausomybės ir susiduriant su tais pačiais Vakarų šalių atstovais nuolatos buvo girdėti jų nerimastingas klausimas: „Ar jūs nesate nacionalistinis sambūris?“. To klausimo reikšmės mes tada dar nesupratome. Bet dabar jau yra visiškai akivaizdu, kad svajodami grįžti į Europą arba Vakarų civilizacinę erdvę, mes klaidingai įsivaizdavome ten vykstančius pokyčius. Iš tikrųjų nėra joks atsitiktinumas, kad tuo pat metu, kai mes atkūrėme valstybę, Europos integracija perėjo į kokybiškai naują pakopą.
Ją trumpai galima apibūdinti taip: nuo pirminio projekto - tautų ir suverenių valstybių Europos - buvo pradėta judėti prie tokio politinio darinio, kuriame tautų Europą turėjo keisti vadinamoji multikultūrinė Europa. Kalbant paprastai ir aiškiai, tai reiškia, kad faktiškai apie 1990-uosius buvo pasirinktas kursas į Europos savotišką tautų lydymo katilo kūrimą.
R. Ozolas, be abejo, buvo labai įžvalgus. Būdamas nepaprastai plataus akiračio, puikaus išsilavinimo, jis buvo vienas vakarietiškiausių, europietiškiausių žmonių Lietuvoje. Tačiau jis suprato esminį dalyką - kad viena yra priklausyti Vakarų civilizacijos erdvei, kurios natūrali dalis mes esame, ir visai kas kita yra šitoje erdvėje susiklostę interesų, galios ir panašūs santykiai. Kitaip tariant, R. Ozolas puikiai suprato, kad į šitą erdvę galima ateiti tik kaip valstybei, turinčiai tvirtą tautinę ir valstybinę savimonę. Nes jis suvokė, kad čia vyksta konkurencija dėl galios, įtakos, galų gale dėl resursų. Jis suprato, kad savaime patekimas į šitą erdvę negarantuoja lygiaverčio statuso ir netgi paprasčiausios naudos. Tačiau Sąjūdyje tokių žminių kaip jis, turinčių būtent tautinę ir valstybinę sąmonę, iš tiesų buvo daug mažiau, negu mes įsivaizduojame ir šiandien drįstame pripažinti. Daugybė žmonių, kurie, kaip jau minėjau, norėjo atsiskyrimo nuo Maskvos, savaime dėl to neatsikratė to, ką galima pavadinti tarno mentalitetu. Štai kodėl jiems atrodė visiškai natūralu, kad į tą Europos Sąjungą arba transatlantinę erdvę reikia integruotis iš esmės net nesiderant dėl sąlygų. Kitaip nei sugeba padaryti brandesnės mūsų kaimynės, tarkim, Lenkija, Vengrija ar panašiai. Štai čia buvo didžioji mūsų drama.
Už tokių žmonių, kaip R. Ozolas, nuostatos nestovėjo beveik niekas. O už žmonių, kurie manė, kad Lietuva gali būti Vakarų pasaulio struktūrose bet kokiu statusu, slypėjo milžiniški interesai ir galinga parama. Natūralu, kad R. Ozolas ir jo linija atsidūrė savotiškoje paraštėje. Bet esmė yra ta, kad tai buvo ne asmeninis R. Ozolo, bet visos Lietuvos pralaimėjimas. Šito pralaimėjimo rezultatas - prarastas daugiau negu ketvirtadalis, o gal net trečdalis Tautos. Šiandien mes atrodome labai keistai, palyginti su savo kaimynais. Kitaip tariant, R. Ozolas, kai paskaitai jo maždaug 1995-1996 metų tekstus, pranašiškai rašo apie tai, kas laukia Europos Sąjungos. Jis vienas pirmųjų Lietuvoje pajuto, kad pati Europos vienybės idėja, būdama teisinga ir labai svarbi, yra įgyvendinama ant šleivų pagrindų. Jis sakė, kad turėsime daug bėdų. Tai ir įvyko.
R. Ozolas visada akcentuodavo, kad privalome atsikvošėti. Juk jeigu norime išlikti kaip Tauta, mes pirmiausiai privalome sukurti politinę klasę, turinčią tautinę ir valstybinę, o ne provincijos administratoriaus sąmonę. Mes privalome turėti politikos analitikų, politologų ir kitų mokslininkų, kurie ne aptarnautų tam tikrą globalistinę schemą, bet sugebėtų vertinti Europoje ir pasaulyje vykstančius procesus. Pirmiausiai iš Lietuvos valstybės interesų perspektyvos. Tokių žmonių Sąjūdyje, būkime sąžiningi ir atviri, tikrai nebuvo daug. Ir blogiausia, kad, kai vadinamoji R. Ozolo arba tautinės valstybės linija pralaimėjo, ši tautinė valstybinė sąmonė buvo toliau slopinama. Ir šiandien mes esame nepaprastai keblioje situacijoje. Dabartinė Europos geopolitinė architektūra griūva, visos valstybės skubiai ieško išeičių ir galvoja, ką daryti toliau. O mes mechaniškai aklai kartojame seną giesmelę - vienybė, jėga ir panašiai. Šioje situacijoje tai yra tiesiog pavojinga Lietuvai kaip valstybei.
16 komentarų
1. 'nuolatos buvo girdėti jų nerimastingas klausimas: „Ar jūs nesate nacionalistinis sambūris?“' - šitas klausimas buvo užduodamas, nes Vakarai paprasčiausiai bijojo, kad pabaltyje neįvyktų tai, kas tuo metu vyko Balkanuose ar pietų Kaukaze.
2. Lenkija ir Vengrija įstotojo ir šiuo metu tebėra ES narės lygiai tomis pačiomis sąlygomis kaip ir Lietuva, bet iš Lenkijos ir Vengrijos neišvyko ketvirtadalis gyventojų. Sveiko proto žmogus iš to padarys išvadą, kad dėl Lietuvos bėdų kalta ne ES, žydomasonai,gėjai ar Rusija, o patys lietuviai, kurie -skirtingai nuo minėtųjų tautų - nesugebėjo aukurti savo valstybės, kurioje galėtų normaliai gyventi visi ar net dauguma jos gyventojų.
3. Visada lengviausia kaltinti kitus (baudžiauninko-vergo mentalitetas neleidžia už savo likimą priimti atsakomybės), bet tiesa yra ta, kad dabartinė Lietuvos valstybė yra tokia, kokie yra ir lietuviai ir kitokia negali būti.
Vat, pravilnai товарищ Студент, če paporijo - kaip visada. Teip ir yra - viskas če del to, kad tie lietuvei ira visiški nevikelei, ir ju valstibe ira nepavikes ikspirementas. Del to reike ko daugeu kibiru srutu ant tu retrogradu pilt - ka товарищ Студент ir daro labai profesionalei. O jeigu kokiam retrogradui atrodo, kad če jis biški link šizafrenijas suka, nes teip ir save dergia, tai vat, žinokit, ne - jis ira ne koks ten acilikelis lietuvis, o tarybinis piliet... tfu, pardon - europietis, vat! O progresyvus Vakaraj ne be reikalo klausinėjo del to nacianalyzmo: žinojo, kad pribaltai - fošystaj. Uštat gesint nafik reikia jū bet koke savigarba v zarodyše. Vat za to i maladiec, tavarišč, tak deržat!
Ir dar - kas sakis, kad liankaj su vengrajs gereu laikosi, nes pas juos nacionalizmas ir patriotizmas, o ne mankurtizmas ir su valstybe visiškai nesiejantis "pilietiškumas" ugdomas - tai žinokit, kad tas ira neonacius, fošystas ir progreso priešas, vat!
> Pikc
Kas per mada tyčia rašyti su klaidomis? Paaiškinkite nesusipratėlei. Ačiū.
" Ją trumpai galima apibūdinti taip: nuo pirminio projekto - tautų ir suverenių valstybių Europos - buvo pradėta judėti prie tokio politinio darinio, kuriame tautų Europą turėjo keisti vadinamoji multikultūrinė Europa. Kalbant paprastai ir aiškiai, tai reiškia, kad faktiškai apie 1990-uosius buvo pasirinktas kursas į Europos savotišką tautų lydymo katilo kūrimą.
R. Ozolas, be abejo, buvo labai įžvalgus. Būdamas nepaprastai plataus akiračio, puikaus išsilavinimo, jis buvo vienas vakarietiškiausių, europietiškiausių žmonių Lietuvoje. Tačiau jis suprato esminį dalyką - kad viena yra priklausyti Vakarų civilizacijos erdvei, kurios natūrali dalis mes esame, ir visai kas kita yra šitoje erdvėje susiklostę interesų, galios ir panašūs santykiai. Kitaip tariant, R. Ozolas puikiai suprato, kad į šitą erdvę galima ateiti tik kaip valstybei, turinčiai tvirtą tautinę ir valstybinę savimonę. Nes jis suvokė, kad čia vyksta konkurencija dėl galios, įtakos, galų gale dėl resursų. Jis suprato, kad savaime patekimas į šitą erdvę negarantuoja lygiaverčio statuso ir netgi paprasčiausios naudos"
- Jei jau dabar supratome, jog dar tada R. Ozolas matė, "kad faktiškai apie 1990-uosius buvo pasirinktas kursas į Europos savotišką tautų lydymo katilo kūrimą", tai dabar būtų logiškiausia skambinti visais vartais ir kuo greičiau lipti iš tos peklos smalos. Kokia gi ten sąjunga? - Ten velniava, tiesiogine to žodžio prasme. Ir velniava ne kokios vienos šalies mastu, o globali. Todėl naivu būtų tikėtis išlipti iš tos smalos, vien savas (Lietuvos) pajėgas mobilizuojant. Globali smala, todėl ir pajėgas būtina žadinti viso pasaulio, o ne choru dergti Rusiją, kuri kol kas išdidžiai vienumoje laikosi, ir ryžtingai nusiteikusi nepasiduoti velniams.
Tai tam tikra priemonė per rašybą atvaizduoti mąstymo pobūdį - tokį svetimumo ("dingo šo be odigos"), netgi priešiškumo, nekultūringumo ir bukos arogancijos ("duskit pavidolei") mišinį.
Ir vėl standartinis "vieno klausimo šyzos" pavyzdys: viskas atrodo kaip ir adekvačiai, kol šneka apie matušką-rasieją neprasideda - o jau tada sveiko proto traukinys linksmai, pasišokinėdamas nudarda nuo bėgių velniop. Prisipažinsiu, man šitas "mąstymo" būdas - visiška mįslė. "Vieno klausimo šyzikus" libkonus dar lengviau suprasti - pas juos daugeliu atžvilgių rasiejos klausimas yra demagogijos ("mes vieninteliai kovotojai, apginsiantys visus ir viską nuo visur esančio ir visagalio kremliaus grėsmės, todėl duokit mums valdžią!") ir politinių oponentų juodinimo priemonė ("kas mums nepritaria - tas rusū agentas!), ir tiek. Kitaip tariant, ta "šyza" jiems naudinga - nors ir labai kenksminga mūsų valstybei bet visuomenei. Bet kokia "koloradams" nauda iš jų rasiejos garbinimo šyzos? Gamtos mįslė, kaip sako. :)
Teisingai ale dėsto kaip ir pažangiai, veliau važiuoja, plačiau ima visą Pasaulį, čia jau girdėtos giesmės, o toliau dar gražiau,,Rusija išdidžiai vienumoje laikosi ir ryžtingai nusiteikusi nepasiduoti velniams'', panašiai,, Umom Rosijų neponiat'', taip ir ale protu sunku suvokt.
Dėkui už gyvą patvirtinimą, kad mano komentare buvo nemažai tiesos.
Cha, ir su suvokimu - ne kažką... Antra vertus - o ko čia stebėtis? :)
Gerbiamas Anonimiškas 2017-02-22 11:56, protu viską suvokti paprasta. Ir tik atsisakius tikėti savom akim, suvokti nieko nebeįmanoma, nes tada protui nebeteikiami savalaijkiai atitinkantys situaciją duomenys, kurių pagrindu ir tegalimas suvokimas. Štai kad ir tas aklasis mūsų kurmis Pikc, kurs čia, jau nebeaišku, kieno interesams palankų malūną suka. Galimai jis tiki, kad taip jis dirba Tėvynės naudai... Deja. Jis juk visur ir visada vadovaujasi(?) primesta "draugų" suabsoliutinta nuostata, neva, Rusija visada yra tik grėsmė, kurį naikinti ir yra vienintelis mūsų tikslas. Šio kietakakčio jokia šviežia mintis nebegali aplankyti, nes jis kažkodėl tai nusprendė visai nedraugauti su tikrove. Jam pakanka to, kuo jo galvelę užkrovė svetimi "išvaduotojai" iš jau nusileidusios saulelės kraštų.
Visų pirma nepastebėjau, kad kažkas kaltina ES. Jos kaltint nėra už ką, ji degraduoja ir tai sako jos kūrėjai anglai. Kiti pritaria. O straipsnyje kaltinama savi, įgiję priklausomybę kam nors priklausyti...politiniai narkomanai....O iš Rusijos grėsmė, na nebūkim naivuoliais ''stručiais'' ir neklaidinkite kitų, grėsmė pastovi. Tik su ja reikia sugyventi. Būti POLITIKU išmintyje. Gaudyti progas, kaip Vasario 16, Kovo 11. Jelceno laikotarpėlį, pastarojo man regis, mus valdantieji neišnaudojo.
O DIDŽIOJI PROGA - LDK liko neišnaudota. Ir esame ir pjudomės tokiame likime, be pastangų keistis (?). Ozolas buvo teisus, o mes Žeme vaikščiojantys irgi jautėme, ne ten mus gena "piemenys''
Kaip tai nebeaišku, "kieno interesams palankų malūną suka"? Aišku, kad pasaulinio žydų ir amerikosū imperelistū sąmokslo! Ir dar paties velniaus! Galiu atskleisti karinę paslaptį: man patikėta padėti sugriauti rasieją, kuri vienintelė su savo šv. caru-chanu (https://www.youtube.com/watch?v=h9Sq1RDHCBU&t=0m32s) priešinasi šėtono pinklėms. Ir tai dar ne viskas - po to laukia Kinija. O jau kai su Šiaurės Korėja susitvarkysim, tada jau viskas, paskutinio teisibes gynėjo nebeliks, ir ateis svieto pabaiga.
Užtat ir nedraugauju su pačia tikriausia tikrove, kurioje rasieja su savo carium yra mūsų vienintelė ir paskutinė (na, prieš-priešpaskutinė - dar kinai ir š... korėjiečiai yra) viltis. Nes neverta - tuoj jos neliks. Nebent dar "ale" ir Co. savo plačiom krūtinėm apgins nuo nelabojo užmačių. :D
Vis su ta teisuolio ironija švaistotės, lyg iš tiesų bent ką suprastumėte tuose dalykuose. Įsivaizduojate, kad absoliučiai visada sukčiams yra būtina atsiklausti aukos, ar ana sutinka būti apgaudinėjama. Taigi, jei jau tamstai niekas tiesiai šviesiai nedavė kokio tai nurodymo, arba, nepasiūlė atlygio už paslaugą jam reikalingą, tai jau ir nebėra būdų, kaip neišmanėlio entuziazmą ir energiją panaudoti tam nė nenutuokiat, kas iš to gausis. Visas žmonijos tragizmas ir yra iš to, kad atsiranda tokių "kovotojų", kurie tenkinasi iš šalies primesta tiesos iliuzija, vietoj to, kad bent kiek pasistengtų savom akim patikrinti, ar taip ir yra iš tikro.
Ir kaip manote, ką turėtų daryti su Jumis tie, kurie mato, kad per savo fanatizmą Jūs praktiškai tarnaujate tiems, prieš ką tik įsivaizduojate, jog kovojate?
Kas kalba apie fanatizmą. :D
(tęsinys) Istorinių 1988 metų spalio 22 d. „Sąjūdžio“ suvažiavimo metu R.Ozolas užkulisiuose įtikinėjo kitus – „tik nereikia aštrių kalbų apie nepriklausomybę... prie Lydos trys tankų divizijos“. Šiam suvažiavimui R.Ozolas rimtai pasirengė – gavęs „Sąjūdžio“ dotaciją Iniciatyvinės grupės pritarimu, išleido pirmą tuomet populiaraus savaitraščio „Atgimimo“ numerį su „bananais“ pirmame puslapyje, todėl už jį balsavo daugiausiai išrinkto Sąjūdžio Seimo narių. Jo nariu nuo Lietuvos žaliųjų buvau ir aš pats. Antru liko mažiau tuomet žinomas prof.V.Landsbergis, kuris kovojo už savo populiarumą nuolatinėmis kelionėmis į visus rajoninius mitingus. Prasidėjo šių dviejų politikų lenktynės – konkurencija. Sąjūdžio tarybos pirmininko rinkimuose 1988 lapkričio 25d. R.Ozolas tegavo tik apie trečdalį balsų, o tai nuslėpdamas A.Čekuolis pakvietė visus vieningai patvirtinti V.Lansbergį. Taip buvo sukurtas atitinkamas įvaizdis – „išrinko vienbalsiai“.
1988 m. pabaigoje R.Ozolas savališkai įkūrė kooperatyvą „Atgimimas“, tuo užvaldydamas „Sąjūdžio“ savaitraštį ir atkirsdamas „Sąjūdį“ nuo pajamų šaltinio. Tuo susilaukė stiprios sąjūdininkų (Z.Vaišvila...) kritikos. Po kovo 11-os R.Ozolas tapo K.Prunskienės kabineto vicepremjeru, kuris kuravo ir saugumo sferą. Sausio 13-os metu jis pasakė mįslinga iki šiol likusią frazę – „premjeras Albertas Šimėnas veikia pagal atskirą planą“, tačiau nieko nesiėmė sugrįžusio iš Ratnyčios klebono A.Šimėno, vykdžiusio valstybinį planą, apgynimui.
Išvakarėse, 1990 m. gruodžio 30d. , būtent, R.Ozolas, K.Prunskienei būnant Australijoje, vietoje A.Brazausko, gal planingai saugodamas jo reputaciją, pasirašė prastą litų spausdinimo kontraktą su firma „USBC“, kuri juos sugadino –atspausdino sugadintus ir lito įvedimą teko atidėti iki 1993 m. birželio 30d. per tą laiką vyko Lietuvos turto „prichvatizacija“ už pasak prokuroro K.Milkeraičio iš Smolensko vagonais vežtus lengvai padirbamus talonus.
1992 m. R.Ozolo pastangomis buvo galutinai suskaldyta „Sąjūdžio“ Seimo narių grupuotė - įkurtas Centristų judėjimas, vėliau virtęs jo vadovaujama partija, o Atkuriamasis Seimas iširo ir paskelbti nauji rinkimai, kuriuos triuškinamai laimėjo ex-komunistai.
„Sąjūdis“ iš pradžių netekęs „Atgimimo“, o po to ir M.Laurinkaus pastangomis „Respublikos“, prarado komunikacinę jėgą, ir tai nulėmė jo likimą. Beje, panaši kolizija dėl „Iskros“ buvo kilusi ir tarp bolševikų bei menševikų RSSDP gretose, kurią Stokholmo konferencijoje atstovavo Leninas, Stalinas bei Lietuvos ir Latvijos socialdemokratai –Dzeržinskij ir Ozolas.
Išstumtas iš didžiosios politikos arenos, R.Ozolas įsigijo butą Vilniaus senamiestyje ir užsiėmė publicistine veikla- leido savo filosofavimų ir mintijimų knygas, bandė užimti tautininkišką nišą – agitavo prieš ES ir kvietė nepasirašyti Lisabonos sutarties. R.Ozolo rašiniai prieš globalizmą yra verti dėmesio, tačiau iki šiol neatskleista, kokios buvo tikrosios R.Ozolo paskatos ir jo slaptasis užnugaris.
Tai štai, kokia teisibė, pasirodo - dėl visko kaltas a.a. R. Ozolas! Ryškei rusū agentas buvo! :)
Rašyti komentarą