Blogeris Zeppelinus. O ką darysime su vaikų smurtu?

Smurtą prieš vaikus uždrausti nesunku. O ką darysime su vaikų smurtu?

Perskaičiau džiugią naujieną – nesibaigiančių leftistų propagandinių atakų ugnyje besiblaškantys Seimo nariai pagaliau prėmė saliamonišką sprendimą dėl Vaikų teisių įstatymo pataisų, iš naujo suformuluodami išplaukusias Šakalienės-Majausko projekto nuostatas, sudarančias galimybę pasodinti kokius 40% Lietuvos tėvų.

Nauju pasiūlymu fizinis smurtas apibrėžiamas kaip „tiesioginiai ar netiesioginiai tyčiniai fiziniai veiksmai prieš vaiką, taip pat fizinės bausmės, sukeliantys tam vaikui skausmą, žalą arba pavojų jo gyvybei, sveikatai, raidai ar žalą garbei ir orumui“. Taip pat įstatyme būtų įrašoma, kad „draudžiamas visų formų smurtas prieš vaiką, įskaitant fizines bausmes“.

Papildomai Seimo Savižudybių prevencijos komisija dar siūlo nustatyti, kad kaip smurtas būtų apibrėžiama ir vaiko nepriežiūra.

Vienžo, leftistinis Bernevarneto garvežys, pakurstytas sadisto kalėjmščiko nukankinto Kėdainių berniuko kauleliais, važiuoja toliau. Panašu, kad už poros savaičių ta nevienareikšmė įstatymo pataisa – vienokiomis ar kitokiomis formuluotėmis – bus priimta.

Man tik smalsu, ar susirūpinę dėl smurto prieš vaikus absoliutaus uždraudimo gerbiami seimūnai nepamirš palikti teisės akte nedidelę išimtį ir taip pasirūpinti galimybėmis kovoti su ... vaikų smurtu!

Nes absoliutus draudimas „tiesioginiais ar netiesioginiais tyčiniais fiziniais veiksmais prieš vaiką sukeliant tam vaikui skausmą, žalą arba pavojų jo gyvybei, sveikatai, raidai ar žalą garbei ir orumui“ gali visiškai atimti galimybę policijai, mokymo įstaigų personalui ar pilietinės visuomenės aktyvistams greitais ir efektyviais veiksmais nutraukti smurtinius pačių nepilnamečių veiksmus bendraamžių, jaunesnių ar vyresnių asmenų atžvilgiu.

Juk tos nukvakusios supermamytės ir jų supermamyčiai, masiškai užflūdinę feisbuką savo isterikomis dėl „skriaudžiamų vaikučių, kuriuos pikti dėdės nori mušti“, kalbėdami apie vaikus paprastai įsivaizduoja 3–5 metų bamblį. Mat tokio amžiaus vaikus dažniausiai turi jie patys.

Tuo tarpu teisiškai „vaikas“ Lietuvoje yra suprantamas kaip žmogus iki 18 metų!

Kaip atrodo tokie dvimetriniai vaikai su vešliomis barzdelėmis, galima pasižiūrėti nuėjus į kokį populiarų naktinį klubą. O kai tokie vaikučiai vidurnakčiais grįžta iš pasilinksminimų, padoriam piliečiui jų kelyje geriau nepasipainioti. Kriminalistai žino, kad patys žiauriausi ir neprognozuojami smurtautojai, iš kurių galima tikėtis nemotyvuotos agresijos priepuolių, yra gaujomis susibūrę 15–17 m. nepilnamečiai.

Tai ar nederėtų priminti seimūnams, kad formuluodami tas įstatymo nuostatas nepamirštų palikti aiškią ir konkrečią išlygą:

„Smurtu nelaikomi teisėsaugos pareigūnų, mokymo įstaigų personalo, tėvų ir pilietinės visuomenės aktyvistų skubos tvarka taikomos vaikams fizinio poveikio priemonės, kuriomis siekiama nutraukti arba užkardyti vaikų veiksmus, keliančius grėsmę kitų žmonių gyvybei, sveikatai, turtui ar darančius žalą jų garbei ir orumui“.

Nes nepalikus tokios išimties po kurio laiko galime susidurti su absurdiškomis situacijomis, kai teisėsaugos pareigūnai nebegalės apginti žmonių nuo nepilnamečių nusikaltėlių siautėjimo, nes patys bijos patekti į ikiteisminį tyrimą smurto prieš vaikus byloje kaip kaltinamieji.

Tas pats gali nutikti ir mokyklose, kur susikišę rankas į kišenes pedagogai stebės, kaip mažamečiai chuliganėliai muša ir žaloja vaikus. Stebės, bet nesikiš, nes kišti rankas prie vaiko vienareikšmiai reikš „smurtą“, už kurį sodinama. Blogiausiu atveju – jeigu vienas vaikas užplampins kitą, juos atleis iš darbo, bet nepasodins.

O štai jeigu koks neabejingas karštakošis mokytojas nebeatlaikys ir galų gale žiebs nepilnamečiui smurtautojui per ausį, kad atsipeikėtų ir neskriaustų kitų vaikų, jo namai artimiausius kelis metus bus ... kalėjimas!

Žinoma, po vieno kito skandalo, kai girti septyniolikmečiai vaikučiai uždaužys negyvai kokį žmogelį tiesiog policijos akivaizdoje arba trylikamečiai išžagins bendraklasę mokyklos aktų salėje mokytojų akyse, įstatymą pataisys arba suformuos „teismų praktiką“.

Bet kam to laukti? Negi negalima iškart numatyti ir aiškiai suformuluoti išimtis, nepaisant supermamyčių isterikos?

Beje, man būtų smalsu išvysti tokios supermamytės reakciją, kai koks piktas bamblys iš asocialios šeimos smėlio dėžėje geležiniu kastuvėliu pradės kapoti per galvą jos atžalėlei, o lengvai įkaušęs to bamblio tėvelis piktai baubs rankas tiesiančiai atimti tą kastuvėlį aukos mamai: „Nelįsk, tegul bachuriukai patys išsiaiškina. Nedrįsk smurtauti prieš mano vaiką“.

Arba kai jos mergaitė, grįžusi iš mokyklos verkdama, papasakos, kad klasiokai numovė jai kelnaites ir kišo pagaliuką ten, „kur negalima“, o mokyklos direktorius nuramins, kad būtinai nusiųs tuos vaikus pas mokyklos psichologą, kad tas paaiškintų, jog taip elgtis negražu. Bei pasielvartaus, jog jokių fizinio poveikio veiksmų prieš tuos vaikus imtis negalėjo, nors ir matė, kaip jie tempėsi mergaitę.

Kokios mintys apie smurtą tuomet kils jos tuščioje galvoje?

Tekstas skelbtas asmeninėje Facebook paskyroje.