Visuotinės bazinės pajamos tampa neatidėliotina būtinybe?

XX amžiaus pajamų paskirstymo sistema visiškai nebeveikia. Globalizacija, technologinė kaita ir lanksčių darbo rinkų paplitimas nulėmė tai, kad vis daugiau pajamų atitenka tiems, kas valdo finansinį, fizinį arba intelektinį turtą, o realusis darbo užmokestis nustojo augti. Pažeidžiamų visuomenės narių pajamos mažėja ir tampa vis nestabilesnės. O su tuo susijusio nesaugumo neįmanoma įveikti taikant minimalaus darbo užmokesčio įstatymus, mokesčių lengvatas arba pašalpas, kurios skiriamos atsižvelgiant į materialinę padėtį ar reikalaujant ieškoti darbo. Trumpai tariant, bazinės pajamos tampa politine būtinybe, dienraštyje „The Guardian“ teigia Londono universiteto profesorius Guy Standingas.

Pastaruoju metu susidomėjimas bazinių pajamų idėja smarkiai išaugo. Bazinių pajamų principas yra tas, kad mėnesio pajamos turėtų būti besąlygiškai mokamos kiekvienam atitinkamoje šalyje gyvenančiam piliečiui ar kitam joje gyvenančiam asmeniui; teisėtiems migrantams gali būti nustatytas tam tikras laukimo laikotarpis. Bazinių pajamų idėja ilgai buvo išjuokiama kaip per brangi ir skatinanti dykaduonystę, tačiau dabar ji susilaukia vis daugiau paramos iš įvairių šalių, be to, imama abejoti, kiek pagrįsta įprastinė bazinių pajamų kritika.

Toks susidomėjimas paskatino keletą bandomųjų projektų visame pasaulyje. Vienas projektas sausio 1 d. pradėtas įgyvendinti Suomijoje. Panašūs projektai planuojami Ontarijuje (Kanada), Oklande (JAV), Akvitanijoje ir Katalonijoje. JAV nevyriausybinė organizacija „GiveDirectly“ ketina pritraukti 30 mln. JAV dolerių 12 metų trukmės eksperimentui Kenijoje.

Svarbu pabrėžti, kad tokie bandomieji projektai gali padėti įvertinti tik tam tikrus elgesio aspektus, susijusius su bazinių pajamų mokėjimu, ir nustatyti, kaip pasikeičia žmonių elgesys, tačiau bazinių pajamų sistemos šalininkai apeliuoja į reikšmingesnius motyvus, tokius kaip socialinis teisingumas, laisvė ir ekonominis saugumas. Nė vieno iš šių dalykų negalima įvertinti per bandomuosius projektus, nes tokie projektai yra trumpalaikiai, be to, juose dalyvauja palyginti nedaug žmonių, pabrėžia profesorius.

Dauguma bandomųjų projektų neatitinka visuotinių bazinių pajamų sistemos reikalavimų, nes tokioje sistemoje bazines pajamas gauna visi atitinkamos bendruomenės nariai, todėl įgyvendinant tokius projektus atitinkamos naudos įvertinti neįmanoma. O jei bazines pajamas gauna tik keletas žmonių, gavėjai netrukus susiduria su artimųjų ir kaimynų spaudimu tokiomis pajamomis pasidalyti.

Dėl šių priežasčių kai kas mano, kad tokie bandomieji projektai tėra tik būdas išvengti kitų visai visuomenei svarbių sprendimų. Tačiau panašių projektų įgyvendinimo rezultatai gali padėti įtikinti skeptikus, jei paaiškėtų, kad bazinių pajamų sistemą yra įmanoma įgyvendinti ir kad bazinės pajamos neturi neigiamo poveikio gavėjų elgesiui, kaip paprastai linkstama manyti.

Šiuo metu Suomijos bandomasis projektas sulaukia dėmesio visame pasaulyje. Tai nėra tikras bazinių pajamų eksperimentas, tačiau jis vis dėlto gali būti naudingas. Įgyvendinant projektą 2000 atsitiktinai atrinktų 25–58 metų amžiaus bedarbių imta kas mėnesį mokėti 560 eurų neapmokestinamą besąlygišką išmoką, kuri bus mokama dvejus metus. Išmoka nebus sumažinta, jei eksperimento dalyviai gaus darbo pajamų, be to, jie neprivalės ieškoti darbo.

Eksperimentą rengti paskatino tai, kad pramoninei visuomenei pritaikyta Suomijos socialinės apsaugos sistema tapo nebeveiksminga. Ji yra labai sudėtinga, todėl tam tikrose visuomenės grupėse kilo didelių skurdo problemų. Taikant bazinių pajamų sistemą, pašalpų gavėjai nebeprivalo ieškoti darbo, tačiau jiems daugėja paskatų imtis darbo už mažą darbo užmokestį, nes didėjant pajamoms bazinės pajamos nėra atimamos. Tad bandomojo projekto rengėjai nori išsiaiškinti, ar bazinės pajamos gali padėti supaprastinti socialinės apsaugos sistemą ir padidinti užimtumą, rašo Londono universiteto profesorius G. Standingas.

XX a. aštuntajame dešimtmetyje Kanados Dofino mieste įgyvendinus atitinkamą eksperimentą, pagerėjo bazinių pajamų gavėjų sveikata ir sumažėjo stresas. Per maždaug tuo pačiu metu JAV vykdytus neigiamo pajamų mokesčio eksperimentus pastebėta, kad šeimų gavėjų vaikai rečiau nustodavo lankyti vidurinę mokyklą.

Įgyvendinant negarantuotų bazinių pajamų projektą Šiaurės Karolinoje, kur ilgalaikis vaiko vystymosi tyrimas sutapo su čerokių bendruomenės sprendimu paskirstyti kazino pelną visiems genties nariams, gavėjų šeimų vaikai turėjo mažiau elgesio sutrikimų, geriau mokėsi ir buvo mažiau linkę nusikalsti. Tai buvo paaiškinta tuo, kad išaugo ekonominis saugumas ir pagerėjo šeimos santykiai, iš dalies dėl to, kad tėvai mažiau ginčydavosi dėl pinigų ir daugiau laiko skirdavo savo vaikams. Be to, sumažėjo piktnaudžiavimas alkoholiu ir narkotinių medžiagų vartojimas.

Besivystančiose šalyse eksperimentai, kurie labiausiai priminė bazinių pajamų projektus, buvo įgyvendinti Namibijoje ir Indijoje. Didžiausiame Indijos bandomajame projekte apie 6000 gyventojų aštuoniuose kaimuose 18 mėnesių gavo nedidelę bazinę išmoką, o jų patirtis buvo lyginama su tuo, kas vyko 12 panašių kaimų, kurių gyventojams bazinės pajamos nebuvo mokamos.

Kaimuose, kuriuose vykdytas projektas, buvo užfiksuota teigiamų poslinkių keturiose srityse. Pirma, išaugo žmonių gerovė: pagerėjo gyventojų mityba, sveikata ir moksleiviai ėmė geriau mokytis. Antra, užfiksuotas teigiamas poveikis lygybės srityje: bazinės pajamos neįgaliesiems padėjo labiau nei visiems kitiems, moterims – labiau nei vyrams, o žemiausių kastų namų ūkiams – labiau nei aukštųjų kastų šeimoms. Trečia, nustatytas teigiamas ekonominis poveikis – bazinės pajamos padėjo užtikrinti daugiau darbo galimybių ir didesnę darbo jėgos pasiūlą, padidinti darbo našumą ir sumažinti nelygybę. Be to, išaugo papildomo ir savarankiško darbo mastas.