Vidmantas Valiušaitis. TS-LKD „stručio politika“ rinkėjų suprasta nebus

Vidmanto Valiušaičio socialinio tinklo Facebook paskyroje paskelbtas įrašas.

***

Ką gi, buvo įdomu pasižiūrėti „Dėmesio centre“ (ČIA) ir pasiklausyti TS-LKD kandidatų į partijos pirmininkus pasisakymų.

Kas krito į akis pirmiausiai? Žavu, kad kandidatai yra išties jaunosios politikų kartos, subrendusios jau po Kovo 11-tosios, atstovai, be politinių vekselių iš sovietinės praeities.

Kita vertus, pasisakymai, arba greičiau net diskusija, LRT studijoje patvirtino tai, ką ne kartą rašiau savo Facebook sienoje ir straipsniuose: pagrindinė TS-LKD problema – jų tapatybės problema. Ten dabar yra aliejus ir vanduo. Liberalinė nekontroliuojamos rinkos ekonomika prieš kriščioniškąją socialinę politiką, kosmopolitizmas ir tautiškumas, tradicinių tapatybių naikinimas (religinės, lytinės, nacionalinės) prieš jų apsaugą, šeimos instituto dekonstrukcija prieš krikščioniškąją šeimos sampratą. Kaip visa tai suderinti?

Supylus aliejų ir vandenį į vieną butelį galima mišinį suplakti, taip kurį laiką atrodys vientisa skysčio konsistencija, tačiau netrukus jis išsisluoksniuos. Lyginamieji svoriai skirtingi. Ir tai aiškiai rodė Gabrieliaus Landsbergio veido išraiška, kai kalbėjo Paulius Saudargas. Mykolas Majauskas ragino veikti. Ne kalbėti, bet rodyti rezultatus. Tačiau norint veikti, pirma reikia susitarti, kokiu pagrindu.

Koks partijos požiūris į gyvybės apsaugą, dirbtinio apvaisinimo iniciatyvas, šeimos politiką, įsitikinimų laisvę? Įsitikinimų laisvę ne vien savo sąžinėje, bet laisvę pagal tuos įsitikinimus ir gyventi – auklėti savo vaikus, kurti įsitikinimus atitinkančias gyvenimo formas. P. Saudargas teisingai pastebi, kad šita prasme „valstiečiai“, aiškiai rodantys, kokiose vertybinėse pozicijose jie stovi, perima iniciatyvą iš konservatorių, kurie tos pozicijos parodyti nedrįsta arba kartoja tai, ką kalba liberalai.

Žygimantas Pavilionis stengėsi balansuoti, rodyti platų požiūrį, dengiantį ir G. Landsbergio, ir P. Saudargo perspektyvas, tačiau praktiškai tos pozicijos nėra suderinamos. Kaip nesuderinami Dievo įsakymas „nežudyk“ ir dabartinė „pašalinimo ekonomika“, kuri, pasak popiežiaus Pranciškaus, „žudo“ – pradedant negimusia gyvybe ir baigiant pragyvenimo šaltinių iš silpnesniųjų atėmimu, – ir kuriai jis sako kategorišką „Ne!“ Kadangi šiandieninis pasaulis atsidūręs ne vien išnaudojimo ir priespaudos, bet ir „išžengimo iš visos žmonijos moralinės istorijos“ akivaizdoje.

Krikščionybė tą jėgą, naikinančią tradicines tapatybes, įvardija „žmonių giminės priešo“ vardu. Todėl popiežius įspėja, kad bedugnė, skirianti saują turtingiausių ir galingiausių planetos individų nuo turtinės piramidės apačioje atsidūrusių milijardų žmonių, gresia virsti praraja tarp skirtingų būtybių rūšių.

Ir tokio masto prieštaravimų akivaizdoje partijai poziciją parodyti neišvengiamai reikės. „Stručio politika“, laikytis paslėpus galvą smėlyje, rinkėjų suprasta nebus.

Pagal šventraštį, drungną – išspjauna.