Valerijus Šerelis. Tarnauti Tėvynei - ne vien kareivių pareiga

Su Lietuvos karininku, buvusiu specialiųjų operacijų pajėgų eskadrono „Erelis 02“ vadu Afganistane, patarėju Irake, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos viršininko pavaduotoju kariniam rengimui, pulkininku leitenantu Valerijumi Šereliu galima kalbėtis kaip su nemaža kovinės patirties ir solidžių apdovanojimų turinčiu kariu, vadu, kaip su dvi eilėraščių ir aforizmų knygas išleidusiu poetu, dramaturgu, bardų festivaliuose dalyvaujančiu dainuojamosios poezijos kūrėju... Tačiau šiandien norime pakalbinti jį kaip pedagogą, rengiantį būsimuosius Lietuvos karininkus, ir paklausti - kaip savuosius kariūnus (karo akademijos studentus) jis moko mylėti Tėvynę, idant šio - nebijokime prisipažinti - nūnai gerokai primiršto dalyko galėtume pasimokyti ir patys.

- Nežinau, kaip atrodo jums, bet mane jau ne tik liūdina, bet netgi gąsdina tolydžio vėstantis mūsų visuomenės santykis su Lietuva - savąja Tėvyne.

- Patriotizmo stoka neretai atsiranda iš nesuvokimo, o tas suvokimas, deja, Lietuvoje formuojamas nepakankamai. Prasideda viskas juk nuo mažučių, kasdienių dalykų. Antai praeivio replika: „Fe, visur šiukšlės, viskas apšnerkšta“... O kas tai padarė? Apie visuomenę, kuriai ir pats priklausai, neišeina sakyti „jie“, todėl nors nemalonu, bet tenka dalintis bendra atsakomybe: mes - mes patys tai ir padarėme, nes daugiau juk ir nėra kam...

Štai dabar rengiamos akcijos „Darom“, kai vieną dieną per metus demonstratyviai tvarkomės, o ką darom visas likusias metų dienas? Manau, meilė savajai Tėvynei ir prasideda nuo tokių visiškai paprastų dalykų, kaip: „Nešiukšlink savo aplinkos, gerbk tuos, kurie gyvena šalia tavęs, būk mandagus, bet neleisk savęs žeminti“...

Tai, ką dabar kalbu, jokiu būdu nėra instrukcija. Svarbu ne tiek pačios elgsenos normos, o tai, kad kiekvienas žmogus natūraliai jaustų, kaip jam dera elgtis ir kaip nedera. O tas natūralus jausmas ateina per asmeninį suvokimą, kas jis pats yra.

Išgirdęs klausimą: „Ar verta investuoti į saugumą?“, aš įprastai atsakau kitu klausimu: „O kaip tu įsivaizduoji savo ateitį?“ Juk jei neinvestuoji į savąjį saugumą - neinvestuoji ir į savąją ateitį. „Kariuomenės mums nereikia, nes niekas mūsų nepuls“?.. Tuomet verta atsisakyti ir ugniagesių, nes niekas mūsų šalyje nedegs. Ir, suprantama, gydytojų - nes niekas nesirgs...

- Kaip atsakytumėte kariūnams, ką reiškia žodis „Tėvynė“ ir kodėl kiekvienas turime jai tarnauti?

- 1993 metais rugpjūčio 31-ąją Lietuvą paliko okupacinė, buvusi Sovietų Sąjungos, kariuomenė. Menu, kai 2013-aisiais kelioms dešimtims savo bičiulių telefonu išsiunčiau žinutę: „Jau 20 metų, kai jie išėjo.“ Tarp atsakymų gavau vieną mane sukrėtusią žinutę: „O aš tą išėjimą jau ir pamiršau.“ Atrašiau tam žmogui, kad dar po dešimties metų jis bus pamiršęs ir tai, kad jie apskritai čia kada nors buvo atėję, o dar po dvidešimties jau nebeprisimins ir kas pats esąs.

Savąją tapatybę tegalime išsaugoti ją suvokę, o ją suvokti galima tik gebant pamatyti save aplinkoje, pastebint kitų tapatybes ir gebant jas palyginti. Lietuvoje ir kaimynystėje matome įvairias tapatumo grupes, matome tas, kurios vienaip ar kitaip yra susijusios, nes nesusijusios ne itin mus domina. Matome draugiškai nusiteikusias, o taip pat ir agresyvumo net neslepiančias tapatumo grupes, bandančias mus prispausti, priversti, suklaidinti ar įkalbėti daryti tai, ko daryti nenorime.

Nepamirškime, kad „norint išplauti smegenis, jų reikia turėti daugiau, negu reikia išplauti.“(citata iš knygos „5.56x100 šovusių į galvą arba auliniais batais pramintų minčių.“). Mums nė akimirkai nedera apsnūsti, nes vos prarasime savąjį tapatumą - labai greitai svetimi norai taps „mūsiškiais“.

Šiandien kaip niekada yra būtina aiškiai žinoti, kas esi. Na, o žinoti, kas esi, neįmanoma nežinant, kur tavosios šaknys, iš kur esi atėjęs.

Pavyzdžiui, kad ir mūsų Trispalvė... Tarpukariu buvo svarstoma, kad gal šis spalvų derinys ne visai atitinka tautinį raštą, kad vietoj geltonos spalvos - labiau tiktų balta... Tačiau kai ši diskusija ir vėl buvo prisiminta 1990-aisiais, žmonės jau turėjo nenusveriamų argumentų. Jie sakė: „Ši vėliava jau tiek yra mūsų tautos krauju sulaistyta, kad tautinio rašto ar kokių kitų kriterijų atitikimas jau nebėra tiek svarbus.“

Beje, kategoriškai nesutinku su pasisakančiais, kad rezistencinis lietuvių pasipriešinimas buvo numalšintas 1956-aisiais. Tokiems aš atsakau: „O jūs pažvelkite į vėliavos spalvas manosios kario uniformos rankovėje ir dar kartą pagalvokite, ar tikrai esame „numalšinti“?“ Mūsų pasipriešinimo dvasia niekada nebuvo palaužta, todėl tvirtinu, kad šis pasipriešinimas tęsėsi iki minėtosios 1993-iųjų rugpjūčio 31-osios, kai pasibaigė galutine lietuvių tautos pergale - okupantų kariuomenės išvedimu.

Neleiskim sau net minties apie pralaimėjimą, nes tokiu būdu mes netiesiogiai aukštiname oponentus ir žeminame patys save. Savo tautos negalima žeminti - sava tauta reikia didžiuotis.

- O kaip šito pasiekti? Didžiuotis juk nepaliepsi?

- Taip, jokiu muštru tokių dalykų nepasieksi. Kiekvienas juos atrasti turi širdimi ir priimti asmeniniu apsisprendimu.

Mes didžiuojamės ne tada, kai mums pasiseka, o tada, kai mums pavyksta. Mes didžiuojamės, kai mums pavyksta tai, kas kartais atrodo nepasiekiama, kai pergudraujam priešą, kai pamatom, kad tai, ko mokėmės, duoda vaisių.

Pamenu, Afganistane, man būnant specialiųjų operacijų pajėgų eskadrono vadu, teko vadovauti įgudusiems, nemaža kovinės patirties turintiems kariams, kurie jau turėjo kuo didžiuotis. Tuojau pat pajutau, kad, jei pradėsiu: „Nuo šiol darysite viską taip, kaip pasakysiu aš“, nieko nebus, nepagrįsti nurodymai ir auklėjimas muštru neduos norimo rezultato, bet pasakius: „Vyrai, mūsų laukia rimtas darbas, kurio pabaigoje turėsime pasiekti šią vietovę ir užbaigti operaciją neutralizuojant šį taikinį. Gal turite kokių minčių apie tai?“, akimirksniu virtome komanda, o pasiūlymų išgirdau tokių, kad ne gėda buvo jų ir „pasiskolinti“.

Bendra veikla padaro mus vieningus, arba skirtingos veiklos, kurias vienija bendras tikslas. Tai galioja ne tik komandai, tai galioja ir bendruomenei, ir visuomenei.

Čia tiktų pacituoti ir vieną manąjį aforizmą, kurį įdėjau ir į knygą: „Jeigu nežinai, kur esi, tai ir eiti neturi kur.“ Šiuos žodžius derėtų suprasti ne vien karybos kontekste ir ne vien tiesiogine prasme. Manau, kur yra ir kur nori nueiti, turi aiškiai žinoti kiekvienas visuomenės narys, nepaisant to, ar jis kiemsargis, statybininkas ar politikas. O tarnauti Tėvynei juk ne tik kareivių, bet kiekvieno jos piliečio pareiga.

Karo akademijos strategijoje yra įvardytos dvi kertinės Karo akademijoje puoselėjamos vertybės: patriotizmas ir profesionalumas. Todėl savo kariūnų aš nė neklausiu: „Ar tu myli Tėvynę?“ Negaliu klausdamas palikti vietos neigiamam atsakymui, tegaliu klausti: „Kaip tu ją myli?“ - todėl, kad visos kario profesinės vertybės: ištikimybė Lietuvai ir jos interesams, asmeninis pasiaukojimas Tėvynės labui, ryžtingumas, sąžiningumas, pagarba, principingumas, drąsa juk ir yra patriotizmas. Jeigu apsisprendei tapti kariu, savaime tai reiškia, kad myli Tėvynę, nes priešingu atveju kam tu čia? Juk tai ne darbas - tai įžadai, gal net svarbesni negu įžadai kuriant šeimą.

- Ar turėtumėm apgailestauti, kad Lietuvoje stokojama tų, kas rūpinasi patriotizmo ugdyba? O kokia institucija turėtų tuo rūpintis? Mokykla?

- Be abejo, taip pat ir mokykla, ir žiniasklaida, ir kultūros žmonės, ir menininkai savaisiais kūriniais, o apibendrinant, tai man atrodo, kad neturėtų būti nė vieno, kuriam tai neturėtų rūpėti. Bet pirmiausia vertybes augančio vaiko sąmonėje turi sudėlioti šeima. Galbūt šiandien posakis „Šeima - tai mažiausia valstybės ląstelė“ kai kam skamba „archajiškai“, tačiau juk iš tiesų taip yra.

Prisimenu tokį savo gyvenimo epizodą: 1991-ieji. Tuo metu buvau Žemės ūkio akademijos studentas (esu diplomuotas miškininkas inžinierius) ir taip pat - Žemės ūkio akademijos savanorių būrio vadas. Kai sužinojau apie pučą (o buvo atostogų metas, tad tuo metu buvau įsidarbinęs sargu Klaipėdos jūrų klube), tuojau pat sėdau į autobusą ir nuvažiavau į Žemės ūkio akademiją, į savąjį būrį.

Buvome aštuoniese. Turėjome labai nedaug ginkluotės ir labai rimtą užduotį, kuri - žinojome, - jei priešas ateis, be jokių abejonių bus paskutinė mūsų užduotis. Tačiau neabejojome, kad liksime iki galo ir kad nė vienas iš čia esančių nepasitrauks.

Tą pačią savaitę buvo suplanuotos ir mano vestuvės. Į jas dėl minėtųjų įvykių atvykau vėluodamas, kai visi svečiai jau buvo susirinkę... Daliai svečių labai nepatiko, kad jaunikis vėluoja į savo paties vestuves, bet kai atėjo eilė kelti tostą mano tėčiui, jis pasakė: „Noriu pakelti taurę netgi ne už šią jauną šeimą, bet už savo sūnų, kuris lemiamą akimirką, kai reikėjo rinktis tarp asmeninių šeimos reikalų ir Tėvynės, pasirinko teisingai. Juk ar įmanoma šeimos gerovė, jei nebėra Tėvynės?“

- Jūsų tėvelis turbūt taip pat karys?

- Taip. Ir tėtė, ir abu seneliai... Manau, kad santykyje su savąja Tėvyne be išimties kiekvienas esame karys. Negana to, kiekvienas netgi esame ir vadas, nes mažiausias kovinis vienetas, kuriam vadovauji, visuomet esi tu pats.