Kun. Robertas Urbonavičius. Teateinie Tavo karalystė

Dievas viešpataus kaip Valdovas per amžius. 

Savo tautą jis laimins, 

teiks jai ramybę.

(Komunijos antifona)

„Dievą ir Jėzų Kristų pašalinus iš įstatymų ir valstybės, išvedant autoritetą nebe iš Dievo, o iš žmonių, atsitiko taip, kad... buvo sugriauti patys autoriteto pamatai, pašalinta pagrindinė priežastis, kodėl vieni turi teisę įsakyti, o kiti – pareigą paklusti. Todėl būtinai turėjo būti sukrėsta visa žmonių visuomenė, nebeparemta jokia tvirta atrama ir apsauga“, – taip 1922 m rašė popiežius Pijus XI, apibūdindamas savo laiko problemas, kuomet sekuliarizmas ėmė sparčiai plisti daugumoje valstybių, kurios, pamiršusios I Pasaulinio karo siaubą, vėl skubėjo į naujas totalitarizmo pagundas. Rusijoje triumfuojantis komunizmas, paneigęs Dievą, fašizmas, kuris apėmė Italiją, Meksikos kairiųjų nuožmi kova su Bažnyčia, Vokietijoje kylanti nacizmo ideologija – šioje aplinkoje 1925 m. Pijus XI įsteigia Kristaus Karaliaus šventę, trokšdamas, kad visos tautos nusilenktų Taikos kunigaikščio švelniajam jungui: „Jei žmonės kada nors privačiai ir viešai pripažintų karališką Kristaus galią, visą pilietinę bendruomenę būtinai persmelktų neįtikėtinos gėrybės, tokios kaip teisinga laisvė, tvarka ir ramybė, santarvė ir taika.“ Būdamas įžvalgus ir regėdamas, kaip kyla naujos politinės sistemos, paremtos pagoniška ideologija, bei žinodamas, kur link tai nuves, Pijus XI kviečia atsigręžti į Kristų, kurio valdžia neša taiką ir ramybę. Deja, dauguma didžiųjų valstybių neišgirdo popiežiaus kvietimo ir istorija parodė, į kokius naujus baisumus tai nuvedė milijonus žmonių. Taip, nes jei tautose, o pirmiausia žmonių širdyse nekaraliauja Kristus, labai greitai ir dažniausiai ten įsikuria piktojo karalystė.

Nors popiežius pal. Paulius VI šiai šventei suteikė eschataloginį atspalvį, pavadindamas Kristaus Visatos Valdovo titulu, tačiau tai nereiškia, kad Kristaus karaliavimas nukeltas į laikų pabaigą. Taip manyti – reikštų pasiduoti tam pačiam sekuliarizmo demonui, kuris teigia, kad religija yra gerai tik tavo buto ribose, o viešame gyvenime jos reikia vengti. Jei Kristų paliekame savo kambaryje, ar tabernakulyje, kur jį aplankome sekmadieniais – tuomet nesame tikri jo mokiniai, tuomet mūsų širdis pasidalijusi tarp pasaulio dvasios ir Kristaus dvasios. Viešpats Jėzus savo mokiniams sakė: „Dievo Karalystė jau yra tarpe jūsų.“ Taip, Viešpats didingai sugrįš laikų pabaigoje, bet Jis veikia čia ir dabar. Jo Karalystė slėpiningu būdu yra šiame pasaulyje. Kuomet atveriame savo širdis Viešpačiui, kuomet atiduodame pirmą vietą Jam savo gyvenime, kuomet ieškome Jo Valios savo kasdienybės verpetuose – tuomet būkime tikri: Jo Karalystė yra mumyse. Būkime ištikimi Jo Karalystės nariai. Įjunkime į Kristaus Karalystę savo šeimas, savo darbovietes, savo bendruomenes, savo gyvenvietes, savo Tėvynę – visą pasaulį. ¡Viva Cristo Rey! – Tegyvuoja Kristus Karalius!

„Juk jeigu Viešpačiui Kristui yra duota visa valdžia danguje ir žemėje; jei mirtingieji, nupirkti jo Brangiausiuoju Krauju, nauja teise tapo pavaldūs jo valdžiai; jei ši galia apima visą žmogaus prigimtį, tuomet aišku, kad mumyse nėra jokios galios, kuri nebūtų pavaldi šiai valdžiai. Taigi jis turi karaliauti žmogaus prote, kuris privalo tobulu paklusimu tvirtai ir pastoviai sutikti su apreikštomis tiesomis ir Kristaus mokymais; karaliauti valioje, privalančioje paklusti Dievo įstatymams; karaliauti sieloje, kuri turi, paniekinusi prigimtinius geismus, mylėti Dievą virš visko ir jo vieno laikytis; karaliauti kūne ir jo nariuose“ (Pijus XI).