Kun. Robertas Urbonavičius. Pabudimo metas

Parodyk mums, Viešpatie, savo gerumą, 

suteik išganingą pagalbą

(Evangelijos antifona)

Viena Baroko epochoje paplitusi legenda pasakoja apie elgetą, kuris užmigęs buvo nugabentas į karaliaus dvarą ir jam pabudus su juo visi elgėsi kaip su karaliumi. Po kiek laiko, kai šis žaidimas pabodo, užmigusį elgetą-karalių vėl sugrąžino į senąjį gyvenimą. Tad šis galvojo: ar jis yra elgeta, kuris sapnavo, kad buvo karalius, ar karalius, kuris sapnuoja, kad yra elgeta? Kuris gyvenimas yra tikrasis?

Ši alegorija puikiai atskleidžia šių laikų (tiesą sakant, visų laikų) žmogaus dramą – pašauktas Dangui žmogus gyvena žemėje, kad Dangų nusipelnytų, tačiau jis ima galvoti, kad Dangus – tai tik gražus sapnas, ir ima gyventi vien žeme. Koks skaudus būna praregėjimas suvokus, jog tai klaida, ir kaip dažnai šis praregėjimas įvyksta per vėlai.

Prasideda adventas – džiugaus laukimo laikotarpis. Žinoma, gyvenantiems pasaulio dvasia jis reiškia tik kalėdinį sezoną: dovanos, šventės, sveikinimai ir nežinia ko šventimas. Tai yra suprantama. Daug blogiau, kad daugumai iš mūsų, kurie save laikome Viešpaties mokiniais, yra taip pat. Taip, mes žinome kas yra adventas, kokia Bažnyčioje liturginė spalva, mes puošiame adventinį vainiką, sudarome sąrašą, ko per šį adventą atsisakysime ar ko sieksime. Tačiau kasdienybės rūpesčiai, seni įpročiai, pasiruošimas šventėms nuneša visus mūsų pasiryžimus toli toli... Deja, ir mes sapnuojame šį žemiškąjį gyvenimą.

Ką daryti? Paklausite: juk neatsitrauksi nuo kasdienybės įsipareigojimų. Ir būsite teisūs. Net ir Viešpats to nereikalauja. Jis tik per apaštalą Paulių ragina pabusti iš miego. Nebūti miegančiais. Dauguma pasaulio žmonių miega dvasiškai, pasinėrę į šio pasaulio rūpesčius ir malonumus. Mes esame kviečiami elgtis, kaip elgiamasi dienos metu – atlikti savo darbus bei pareigas žinant, kad tai tėra tik darbai ir pareigos – jų nesureikšminant ir nesumenkinant. Niekas neturi mums sutrukdyti pažinti Kristų ir gyventi Kristumi. Jei yra priešingai, jei sakome, kad dabar tokios aplinkybės, tokie laikai, toks darbas, tokia šeima ir t. t., vadinasi, ir mes esame miegantys ir tebesapnuojame. Adventas yra pabudimo metas, laukimo metas, tiesos metas: „Kaip dieną, elkimės padoriai, saugodamiesi apsirijimo, girtavimo, palaidumo, neskaistumo, nesantaikos ir pavyduliavimo. Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir nelepinkite savo kūno, netenkinkite jo geidulių.“

Duok, visagali Dieve, savo tikintiesiems ryžto teisiais darbais pasitikti ateinantį Kristų ir, jo rankos vedamiems, pasiekti dangaus karalystę.

(Šv. Mišių kolekta)