Kun. Robertas Urbonavičius. Kai neliks akmens ant akmens

Man yra gera būt arti Dievo, 

prieglaudą pas Viešpatį Dievą turėti.

(Komunijos antifona)

Pamokoma istorija pasakoja, kad norėdamas išgarsėti vienas vyriškis miesto aikštėje pasistatė kėdę ir ant jos užlipęs garsiai skelbė, koks gražus gyvenimas, kaip daug kas eina į gera. Tačiau žmonės į jį visai nekreipė dėmesio, kiti piktai pažvelgdavo ar nusišaipydavo. Nusivylęs vyriškis grįžo namo. Išklausiusi jo pasakojimo, žmona patarė: „Žmonėms patinka blogos naujienos – pabandyk kalbėti kitaip.“ Vyras paklausė ir kitą dieną nuėjęs į tą pačią vietą pradėjo garsiai skelbti, kaip viskas yra blogai, o rytoj bus dar blogiau. Tuoj aplink jį susibūrė smalsuolių minia, kuri godžiai klausėsi baisenybių. Netrukus atvyko vietinė televizija ir visi dviejų laikraščių žurnalistai. Vyriškis tapo dienos sensacija.

Liturginiams metams skubant į pabaigą, atsigręžiama į paskutiniuosius dalykus – kuomet „neliks akmens ant akmens.“ Šio sekmadienio Evangelija, regis, prisideda prie gąsdintojų choro: „Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Šen ir ten bus didelių žemės drebėjimų, ligų ir badmečių. Bus baisenybių ir didelių ženklų iš dangaus. Visų pirma žmonės pakels prieš jus rankas ir ims jus persekioti.“ Ar visa tai nesipildo, pasakysite. Štai, nesiliaujantis konfliktas Sirijoje, amžinas badmetis Afrikoje, net šventoji Italija dreba, ir griūva bažnyčios. O kur dar pašonėje esanti Vladimiro Putino Rusija, o kas dabar bus su Amerika? Tikrai daugybė progų nemiegoti ir skaityti Vangos ar Mikaldos pranašystes.

Tačiau Dievo Žodis nesiekia mūsų išgąsdinti ar laukti pasaulio pabaigos, kaip tą siūlo sektos. Viešpats sako: „Mano mintys – ramybės, ne priespaudos mintys. Kai manęs šauksitės, aš jus išklausysiu, vėl jus surinksiu, tarp visų tautų išblaškytus“ (Mišių introitas). Brandus tikėjimas nėra raminamieji ar rožiniai akiniai, neleidžiantys matyti realybės, kurioje gyvename. Blogis yra realus ir jis veikia. Kai pirmieji tėvai pasirinko pažinti gera ir bloga, nuodėmė atėjo į pasaulį, atnešdama sumaištį, neapykantą, smurtą ir nelaimes. Karai, persekiojimai neatsiranda iš niekur – su jais visada susiję žmonės, kurie tą blogį sukelia. Įvairios ligos, stichinės nelaimės dažnai yra suardytos dvasinės pusiausvyros pasaulyje ženklas, nes ir visa kūrinija yra paliesta mūsų elgesio pasekmių. Tačiau blogis nėra visagalis. Tai liudija žmonijos istorija. Tai liudija Bažnyčios istorija. Teisingumas galiausiai triumfuoja. Galiausiai, ne šio pasaulio nedorėliai ir didžiūnai tars paskutinį žodį, bet VIEŠPATS GALYBIŲ DIEVAS: „Ateis štai diena, karšta tartum krosnis;  visi didžiuokliai ir nedorėliai pavirs tada į šiaudus, ir diena, kuri ateis, juos sudegins, – sako kareivijų Viešpats. – Nei šaknies, nei šakos nepaliks jiems. O jums, kurie bijotės manojo vardo, užtekės teisingumo saulė“ (I skaitinys). Kiekviena širdis, kuri apsisprendžia rinktis šviesą, o ne tamsą, jau praneša gėrio pergalę.

Nebijokime tų, kurie skleidžia baimę, kurie kalba, kad viskas bus blogai – tai piktojo taktika. Viešpats yra ramybės, ne baimės Dievas. Tuščios šnekos ir nuogąstavimai nieko neduoda. Palikime tai politologams ir tiems, kurie neturi ką veikti, o mes vadovaukimės apaštalo Pauliaus patarimu: „Mat mes girdime, jog kai kurie jūsiškiai tinginiauja, nieko neveikia, tik smalsauja. Tokiems žmonėms mes įsakome ir juos raginame Viešpatyje Jėzuje Kristuje ramiai dirbti ir valgyti pačių pelnytą duoną.“

Tad kas išliks, kuomet neliks „akmens ant akmens“? Išliks tas, kuris remiasi Viešpačiu – tas, kuris juo pasikliauja ir nori sekti Juo, o ne šio pasaulio dievaičiais: „Man yra gera būt arti Dievo, prieglaudą pas Viešpatį Dievą turėti.“ (Komunijos antifona)

Priėmę Švenčiausiąjį Sakramentą, Viešpatie, nuolankiai tave meldžiame, kad uždegtų mumyse meilę toji Auka, kurią tavo Sūnus Jėzus Kristus yra liepęs aukoti jo atminimui. Jis gyvena ir viešpatauja per amžius

(Postkomunijos malda)