Vytautas Sinica. Braškanti Europa: Alternatyva Vokietijai ir Europos federacijai?
Vokietijoje savaitgalį vykusiuose rinkimuose į Meklenburgo-Pomeranijos žemės parlamentą antiimigracinė partija „Alternatyva Vokietijai“ (...
https://www.propatria.lt/2016/09/vytautas-sinica-braskanti-europa.html
Vokietijoje savaitgalį vykusiuose rinkimuose į Meklenburgo-Pomeranijos žemės parlamentą antiimigracinė partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) surinko net 21 proc. balsų ir aplenkė kanclerės Angelos Merkel Krikščionių demokratų sąjungą (CDU), surinkusią apie 19 proc. balsų. Tai yra blogiausias istorijoje CDU pasirodymas šioje žemėje ir pirmas kartas, jai ją aplenkia „Alternatyva Vokietijai“. Simboliška, kad tai įvyksta A. Merkel rinkimų apygardoje.
Daugiausia balsų - apie 30 proc. - surinko socialistai. Jiems kartu su CDU tikrai užteks mandatų sudaryti koaliciją ir neprileisti AfD atstovų prie valdžios. Parlamentarizmas amortizuoja visuomenės nuotaikas. Net jei AfD labai sėkmingai pasirodys kitų metų Bundestago rinkimuose, taip pat liks opozicijoje pagal tą patį scenarijų. Tačiau pačių vokiečių nuotaikų kaitos ignoruoti neįmanoma. Apie tai A. Merkel nuolatos viešai primena broliškos CSU partijos lyderiai, reikalaujantys keisti visuomenei nepriimtiną atvirumo politiką.
AfD prieš kelis metus susiformavo Euro krizės metu, bet tada (2013 m.) nesugebėjo perlipti 5 proc. slenksčio ir į parlamentą nepateko. Masinė imigracija tapo tramplinu šiai partijai, reaguodama ji pakeitė lyderį ir retoriką perkėlė nuo finansų prie migracijos. Metų pradžioje jos populiarumas perlipo 10 proc., gegužę-birželį kabinosi į 15 proc., o šiuo metu svyruoja ties 11-12 proc., t.y. dalinasi trečiąją vietą šalyje. AfD atstovai po šių rinkimų kaip opozicinė jėga veiks jau devyniuose iš šešiolikos žemių parlamentų, netrukus laimės mandatus ir Berlyne. Viena pati AfD šalies proimigracinės ir prointegracinės krypties pakeisti negali. Tačiau visos partijos priverstos reaguoti į visuomenės nuotaikas ir iš jų balsus vagiančios AfD stiprėjimą.
Vokietijoje net 67 proc. gyventojų nepritaria atvirų sienų politikai. Tai – dar prointegracinė visuomenė. Palyginimui Graikijoje nepritariančių yra 94 proc, Švedijoje – 88 proc., Italijoje ir Ispanijoje – atitinkamai 77 ir 75 proc (http://www.propatria.lt/2016/08/dauguma-es-saliu-gyventoju-nepritaria.html). Nepritarimas imigracijos politikai lengvai konvertuojasi į nepritarimą vieningos ES projektui.
Europiečių sąmonėje Europos integracijos ir atvirumo migrantams klausimai yra betarpiškai susiję. Antiimigracinės nuostatos dažniausiai lydimos nusivylimo ES (išimtis – Vyšegrado šalys, kur visuomenės yra prieš migrantų priėmimą, bet už ES). Nors Merkel sprendimas atverti sienas nebūtinai padiktuotas ES, jis akivaizdžiai atspindi po 1970-ųjų ES vyraujančią pasaulio be sienų sampratą.
Visai neseniai šią Europos kaip pasaulio be sienų prototipo sampratą tobulai įkūnijo žodis ir veiksmas. Žodis – Europos Komisijos pirmininko pareiškimas, kad „nacionalinių valstybių sienos yra blogiausias visų laikų išradimas [ir] turėtų būti panaikintos“. Veiksmas - ES lyderių ant italų komunisto Altiero Spinelli kapo padėtos gėlės, tuo pagerbiant jį kaip vieną ES tėvų. Iš tiesų, A. Spinelli buvo vienas ES viziją formavusių žmonių, tačiau jo vizija – betaučio internacionalo vizija – būtų priimtinesnė Leninui ir kitiems komunistams, o ne žmonėms, iš tiesų kūrusiems Europos Bendriją iškart po II pasaulinio karo. Toje pačioje Italijoje palaidotas ir vienas tikrųjų ES kūrėjų – Alcide`as de Gasperi, kartu su K.Adenaueriu ir R. Schumannu sukūręs Anglių ir plieno bendriją bei skatinęs kitus integracijos projektus. Tačiau jo tautų Europos vizija šiandien atmesta ir pasirinktas besienis internacionalas. Jei po „Brexit“ dėl to buvo abejonių, ES lyderiai tą simboliškai patvirtino pasirinkdami vieną, o ne kitą kapą.
Simboliai iškalbingi, mat A. Spinelli Ventotene manifeste surašyta Europos be sienų vizija kaip tik ir yra pagrindinė dabartinės ES problema, kelianti visų nuo to kenčiančių tautų nepasitenkinimą. Beribės įvairovės kūrimas yra esminė Europos vienybės projekto savybė, nes, kaip nurodo P. Manent`as, Europos integracijos projektas nesiekia savęs apsibrėžti. „Europiečių savitumas tas, kad jie nepaprastai kilniai ir didžiadvasiškai atviri žmogiškajam bendrumui arba universalumui. [...] minime Europą tik tam, kad ją panaikintume. Juk mes pripažįstame tik žmoniją [ir] netrokštame saviškos būties“.
P. Manent`o diagnozė tiksli ir išryškina galimai pagrindinę skirtį tarp Europos tautų ir elitų mąstymo. Pirmieji mąsto savo valstybių ir tautų kategorijomis, antrieji nori rūpintis visa žmonija, kad ir savųjų visuomenių gerovės, saugumo, tapatumo sąskaita. Tas ypač akivaizdu migrantų krizės fone. ES neapsibrėžia ir nenori apibrėžti savo tapatybės jokiais stabiliais kriterijais, nes tai reikštų begalinės plėtros perspektyvos atsisakymą. Vietoje to ES savo tapatybės pagrindu renkasi universalias žmogaus teises, kurias teoriškai galima eksportuoti visai žmonijai, o bet kokią jas pripažinusią politinę bendriją įtraukti į postpolitinės (nes neapsibrėžiančios) Sąjungos sudėtį. Kad galėtum būti viskas, turi būti beveik niekas.
Šios ideologinės schemos, o ir apskritai ES veikimo mechanizmų Europos visuomenės tikrai nesupranta, bet bendra transnacionalinės politikos kryptis jiems daugiau nei aiški. Aiški ir atmestina. Europos Sąjunga tad pelnytai tampa vienovės įvairovėje ir multikultūralizmo persisotinusių visuomenių taikiniu. Dar gegužę skelbta, kad 58 proc. italų ir 55 proc. prancūzų norėtų referendumo dėl narystės ES. Iš jų atitinkamai 41 ir 48 proc. balsuotų už savo šalies pasitraukimą iš Europos Sąjungos. Net ES lyderiaujančioje Vokietijoje už išstojimą balsuotų 34 proc. žmonių. Neramina ir palaikymo ES rodikliai: Prancūzijoje ES palankiai vertina 38 proc., Vokietijoje – 50 proc., Ispanijoje – 47 proc. respondentų. Tai visuomenės, ilgai auklėtos postkolonijinės kaltės, kosmopolitizmo ir meilės žmonijai dvasia. Nepaisant to, visur šis skaičius tendencingai krinta. ES yra virtusi parako statine. Visoje Vakarų Europoje išaugęs skaičius tiek palaikančių referendumo dėl narystės idėją, tiek ir neigiamai vertinančių pačią Sąjungą.
Būtent į šią tikrovę reaguoja kai kurie iškilti arba išlikti siekiantys Europos politikai. Britų valdantieji jau sureagavo, bet paleido iš rankų proceso kontrolę. Tačiau tai ne pabaiga. Dar liepą Vokietijoje kairiųjų „Die Linke“ vicepirmininkė parlamente pareiškė, kad Vokietija turėtų surengti referendumą dėl savo pačios narystės Europos Sąjungoje. Vokietijos konstitucija tam nepalieka daug galimybių, tačiau klausimas iškeltas ir džinas paleistas iš butelio. AfD suskubo pareikšti paramą. Kas trečias vokietis tokiame referendume balsuotų už išėjimą. Apie narystės referendumo norą paskelbė Danijos ir Nyderlandų euroskeptiškos partijos. Danijoje, kaip ir Vokietijoje, pasitraukimo referendumą palaiko tiek dešinioji Liaudies partija, tiek ir kairysis Raudonųjų-Žaliųjų Aljansas. Šiose šalyse už pasitraukimą balsuotų apie 40 procentų. Italijoje dabartinė proeuropietiška valdžia viską stato ant kortos referendume dėl konstitucijos reformos. Premjeras Matteo Renzi pažadėjo atsistatydinti, jei tauta atmes jo siūlomas reformas, ir čia į valdžią gali ateiti dar vieni euroskeptikai.
Apibendrinant, daugumoje Vakarų Europos valstybių tik proeuropietiška partinė valdžia kol kas sulaiko nuo referendumų dėl pasitraukimo iš ES, kuriuose visuomenės nuomonė neretai būtų pasidalinusi panašiai kaip Jungtinėje Karalystėje prieš „Brexit“. Visi matėme, kaip stipriai ir nenuspėjamai šios nuostatos svyruoja. Tai reiškia, kad Europos Sąjunga yra virtusi įkaitusiu katilu, kuris bet kada gali sprogti ir sugriauti stabilumą Europoje.
To galėjo nebūti, jei visuomenių nepasitenkinimas ir noras gyventi nacionalinėse valstybėse su laisva prekyba ir laisvu judėjimu bei visais iš kylančiais privalumais nebūtų ignoruotas. Deja, pasielgta būtent priešingai. Jau gerą dešimtmetį Europos Sąjunga forsuoja integraciją per nepatenkintų visuomenių galvas: kartoja referendumus, priiminėja naujas sutartis (Lietuvoje – net jų neperskaitę), įvedinėja itin problemišką valiutą, kurios nenori visuomenės ir kurią jau laidoja Nobelio premijos laureatai. Imigracijos politika pastaraisiais pora metų tobulai iliustuoja šį nesiklausymą – nors nepritarimas milžiniškas, ji vis tiek vykdoma. Elitai žino geriau, o neatstovaujamiems piliečiams lieka reikšti savo nuostatas gaivališkomis formomis, kaip kad Prancūzijoje, kur prasidėjo šimtų vairuotojų organizuota greitkalio blokada, reikalaujant uždaryti 7000 vilkikus puldinėjančių nelegalų glaudžiančias Kale migrantų „džiugles“.
Kadangi esamas ES saugantis politinis status quo yra trapus ir nestabilus, šiandien ES gali rinktis vieną iš dviejų formulių: demokratijos arba integracijos. Demokratijos kelias reikalauja atmesti formulę „elitai žino geriau“ ir pradėti klausytis elitus renkančių visuomenių nuomonės. Akivaizdu, kad tai reikštų integracijos atsitraukimą atgal prie ekonominių klausimų, grąžinant daugelį suverenių teisių šalių parlamentams, uždarant išorines ES sienas, atimant Europos Teisingumo Teismo teisę diktuoti įstatymų normas šalims narėms. Sprendžiant iš pirmųjų mėnesių po „Brexit“, ES lyderiai visiškai nesidairo šia linkme ir siekia išsaugoti glaudžią politinę sąjungą.
Kitas kelias tad yra skubi tolesnė integracija, ieškant institucinės sąrangos, kuri leistų ignoruoti visuomenių nepritarimą vienovės įvairovėje politikai ir kurti paneuropinį valdymą su toli nuo rinkėjų esančiu, neatskaitingu ir todėl stabiliu bei efektyviu politiniu centru. Šiuo keliu norėtų eiti daugumos aptartų šalių valdantysis elitas, siaurame rate susirinkęs iškart po „Brexit“ sukrėtimo. Italijos užsienio reikalų ministras netgi viešai pareiškė, kad Italija nori mažesnės ir labiau integruotos Europos su daugiausia 12 valstybių. Išvertus į žmonių kalbą, Italija nori, kad Vokietija stipriau susisaistytų įsipareigojimais mokėti už jos skolas. To nori ir kitos PIGS šalys. Tačiau vargu, ar pati Vokietija – būtina, bet nepakankama tokio plano dalyvė – nori mokėti už Europos federalizaciją. Liepą Ispanija ir Portugalija tapo pirmosiomis šalimis, kurias Europos Komisija pasiūlė bausti už ES fiskalinių taisyklių nesilaikymą ir nesubalansuotus biudžetus. Baudos atšauktos, bet signalas pasiųstas. Nors sprendimas Komisijos, pinigai Vokietijos ir ji aiškiai nenori mokėti už kitų skolas.
ES yra paralyžiuota ir natūraliai blaškosi tarp šių dviejų pasirinkimų. „Integracija“ esamoje stadijoje neturi jokio pagrindo (šalių intereso), išskyrus galimą ekonominę naudą, kurios tačiau neįmanoma įrodyti paprastiems ES šalių gyventojams, nes jų gyvenimas tiesiog negerėja. Vokietija tapo pati savo politikos įkaite: mokėdama už pastarojo dešimtmečio ES sprendimus, ji jautėsi padėties šeimininke, bet kitų paklusnumas buvo iš esmės perkamas, todėl pati Vokietija tapo savo politikos įkaite. Šiandien išlaikomos ES senbuvės akimirksniu išstotų nebematydamos narystės naudos. Vokietijos pozicija tad nieko nebereiškia. Šiandien ji priversta mokėti už nebeatsiperkančius projektus.
Būdama stipria ir užsispyrusia lydere, A. Merkel nerodo savo pasimetimo nei ES, nei vidaus politikoje. Nežinodama, kaip išspręsti ES politikos aklavietę, ji stengiasi laimėti laiko keikdama nacionalizmą. Didesnė mįslė yra jos užsispyrimas vidaus poltikoje. Po AfD pergalės kanclerė iškart pareiškė, kad toliau laikysis atvirų sienų politikos migrantų klausimu, nes „jaučia pareigą žmonijai“ (http://www.politico.eu/article/german-chancellor-angela-merkel-stands-by-migrant-refugee-policy-despite-afd-gains-mecklenburg-vorpommern-regional-elections/). Sunku įspėti, ar tai daugiau nei noras įeiti į istoriją kaip Hitlerio nuodėmės atpirkėjai. Tačiau aišku, kad esama valdžia nei Vokietijos, nei ES politikos nekeis. Tai įvyks, kai susvyravus trapiam status quo, iškils nauji, piliečius atstovauti norintys lyderiai. Lietuva, jei būtų įžvalgi šalis, turėtų ruoštis visiems galimiems ES transformacijos scenarijams.
13 komentarų
Ko gero, čia sutinku su V.Sinica dėl AfD pergalės. Kad ir kaip ten būtų, bet A.Merkel paskutiniu metu elgiasi kaip išprotėjusi. :( Ir jei CDU neatsipeikės, po kurio visoje Vokietijoje pergalę švęs AfD.
Socialistai su "krikščioniais demokratais" sumeta skudurus, kad prie valdžios neprileistų AfD. Va, kurį principingumas! Kas abejoja, kad mūsų "didieji antikomunistai" lbkonai kaipmat su ex-LKP socdemais sudarytų koaliciją, jei tik užuostų grėsmę, jog valdžion gali ateiti TIKRAI dešinieji? :)
O kad sajūzo politbiuras aplankė komuniagos kapą, visiškai nestebina - būtų keista, jei būtų to nepadarę.
Jie elgiasi grynai kaip Kornelijus Karamele is Hario Poterio...
Va, protingi žmonės užrodė citatą iš to komuniagos Spinelio sukurpto Ventotenės manifesto, iš kurio semiasi įkvėpimo eurosajūzo politbiuras: "The question which must be resolved first, failing which progress is no more than mere appearance, is the definitive abolition of the division of Europe into national, sovereign States." Kaip ir viskas aišku, manyčiau. :)
Bet man idomu ar jie numate musulminus ir ar nesuvoke kad sharia juos suvalgys. Ar vis tik tikejosi is muslimu padaryti savo produkta
joo,p. Sinica-teisus,ypač dėl to,kad mūsiškiai įsikibę Šviesaus Rytojaus plano,visiškai negalvoja-o kas bus,jei tas planas SUGRIUS.Ar turime atsarginį kelią.O dėl vokiečių-jeigu dar ir dabar jie nesugebėjo į pirmą vietą išrinkti AFD,o išrinko socialistus,su Sigmaru Gabrielium priešaky,kuris žmonėms F..us rodo,tai matyt, vokiečius Kiolne dar per mažai grabinėjo ir Miuniche per mažai šaudė...Kiek dar,tai tautai reikia sukrėtimų,kad ji atsikvošėtų.
Tarp kitko, visai įdomų straipsnį radau:
http://www.ekspertai.eu/mirties-ratas-isibegeja-arba-pasiute-zmones/
Galbūt tame straipsnyje galima rasti atsakymą į gerb. Frodo klausimą, ar jie numatė ir ar nesuvokė, musulmonai juos pačius suvalgys?
Mano skoniui, straipsnis, nors ir parašytas su gerais ketinimais, kiek "pritemptas" (vis dėlto, faktas lieka faktu - Europoje ne sužvėrėję bedieviai vietiniai vieni kitus pjauna) ir "pertemptas" ("aplink vien latentiniai žudikai-maniakai"). Ir, beje, Bukovskis pacituotas klaidingai - gi nėra sunku internete jo straipsnį "Politkorektiškumas blogiau už leninizmą" susirasti.
Šiaip tai straipsnis tikrai vietomis pritemptas už ausų, nors Lietuvoje visai nesunku pastebėti E.Keblerio minėtus požymius - tam užtenka tik prisiminti alkoholio suvartojimo kiekius Lietuvoje ir taip vadinamąjį "karą keliuose".
O dėl V.Bukovskio citatos, tai taip. Matyt, straipsnis rašytas skubant ir dėl to nesirūpinant dėl detalių. Bet pagrindinė straipsnio idėja, manau, vis tiek yra pakankamai aiški - mums pradeda trūkti tapatybės ir socialinių atramų (tokių kaip šeima, draugai, tautinė priklausomybė, valstybė, religinė bendruomenė), o be jų mes visi, įskaitant ir tuos socialinių eksperimentų sumanytojus, pradedam kraustytis iš proto ir žūti.
P.S. Cit.: "...(vis dėlto, faktas lieka faktu - Europoje ne sužvėrėję bedieviai vietiniai vieni kitus pjauna)..."
Europoje pagrindinės pjautynės vyksta kitur, o ne gatvėje. Bet kad jos vyksta ir Europoje, tai faktas.
Aš matau situaciją kitaip: idiotiškos neomarksistinės ideologijos "dėka" visuomenė tampa egocentriškų tuščiavidurių mėmių, neturinčių jokių vertybių ir jokios tapatybės, samplaika, su kuria agresyvūs atėjūnai, turintys ir labai aiškią tapatybę, ir vertybes (kad ir kokios jos būtų, bet jos YRA), daro ką nori. Štai ŠITA prasme tikrai vyksta Vakarų visuomenės naikinimasis. Jei ta "tapatybės krizė" iš tikrųjų virstų agresija, tai visokie kebabai nesijaustų kaip vilkai avių bandoje.
O su Lietuva lyginti kažin, ar reiktų - pas mus kita situacija: Jūsų paminėtų problemų priežastis nemaža dalimi yra išsikerojęs (ir "iš viršaus", įskaitant masines dezinformacijos priemones, skatinamas) bejėgiškumo, beviltiškumo ir nepilnavertiškumo jausmas.
Cit.: "Jei ta "tapatybės krizė" iš tikrųjų virstų agresija, tai visokie kebabai nesijaustų kaip vilkai avių bandoje."
Šiaip tapatybės krizė visada virsta agresija (čia toks socialinės psichologijos nustatytas dėsningumas), tiktai klausimas yra tas, kur ta agresija yra nukreipta - į vidų ar į išorę. Europoje ir apskritai Vakaruose ta agresija nukreipta į vidų, t.y., vyksta Vakarų visuomenės naikinimasis.
Lietuva yra postsovietinė valstybė, todėl čia yra truputį kita specifika. Čia jau ilgą laiką buvo senoji marksistinė ideologija, kuri ir paplovė tuos tapatybės pamatus, tad Lietuvos visuomenės kontrolei užtenka ir Jūsų paminėtų dalykų - bejėgiškumo, beviltiškumo, nepilnavertiškumo propagavimo. Vakaruose senasis marksizmas neprigijo, tad teko išgalvoti naują marksizmo versiją - hedonistinę, kuri sėkmingai paplito ir veda Vakarų visuomenes į susinaikinimą. O tie atėjūnai, turintys aiškią tapatybę bei dar aiškesnes vertybes ir darantys su egocentristais tuščiaviduriais mėmėmis bet ką, yra tik papildomas veiksnys. Neomarksistinė ideologija naikintų ja patikėjusius ir ją priėmusius žmones net ir be jokio atėjūnų antplūdžio. Tiesiog atėjūnai užbaigia pradėtą Vakarų visuomenių susinaikinimo darbą, ir tiek.
Mano požiūris į esamą situaciją Vakaruose yra toks. Pats spręskit, ar jis labai skiriasi nuo Jūsų požiūrio, išdėstyto aukščiau. :)
Manau, nesiskiria. :) Tik vieną punktą norėčiau patikslinti - mano galva, moslių atvejis rodo, kad tapatybės krizė agresijai visiškai nėra būtina sąlyga.
Rašyti komentarą