Filip Mazurczak. Kaip ES išdavė savo krikščioniškus pamatinius principus

Šis straipsnis - iš ciklo „Europos pasirinkimas“, kuriame bus kalbama apie Europos būklę, ateitį ...

Šis straipsnis - iš ciklo „Europos pasirinkimas“, kuriame bus kalbama apie Europos būklę, ateitį ir santykį su nacionalinėmis valstybėmis. Kitus ciklo straipsnius galite rasti rubrikoje Europos pasirinkimas.

Daugeliui konservatorių išgirdus frazę „Europos integracija“, jie ima vartyti akis. Terminas primena sklerotišką, sekuliaristinę bei nuo paprastų piliečių atitrūkusią Briuselio biurokratiją, kuri nori kontroliuoti kiekvieną formaliai suverenių valstybių narių gyvenimo detalę. Neseniai popiežius Pranciškus pasižadėjo pagreitinti vieno iš Europos projekto steigėjų Alcide de Gasperi (1881-1954), dievobaimingo kataliko, ištikimo subsidiarumo principui, beatifikacijos procesą. Galbūt šis gestas galėtų mums priminti, jog problema yra susijusi ne su pačia Europos integracija, tačiau su tolimu integracijos nuklydimu nuo jos šaknų.

Sausį popiežius Pranciškus susitiko su Maria Romana de Gasperi. Jos tėvo Alcide de Gasperi beatifikacija buvo sustabdyta po to, kai 2003 m. jo postulatorius Tito Sartori atsistatydino iš savo pozicijos, taip ir nepaskyrus jam įpėdinio. Maria Romana de Gasperi teigė, jog Pranciškus pažadėjo jai pagreitinti procesą. Nors Italijos spauda rašė apie susitikimą, šis buvo taip ir nepastebėtas leidiniuose anglų kalba.

Alcide de Gasperi gimė 1881 m. Pjeve Tezine, šiaurinės Italijos Trento regione. Iki 1919 m. jis priklausė Austrijos-Vengrijos imperijai, nors didžiąją jo gyventojų dalį sudarė italai. Būsimasis ministras pirmininkas buvo giliai paveiktas popiežiaus Leono XIII enciklikos Rerum Novarum (1891 m.), kuri davė pradžią katalikiškam socialiniam mokymui, ir būdamas vidurinės mokyklos mokiniu įsitraukė į tuo metu besikūrusį krikščioniškąjį socialinį judėjimą. 1905 m. įgijęs daktaro laipsnį de Gasperi tapo laikraščio La Voce Cattolica (vėliau pervadinto į Il Nuovo Trentino) žurnalistu. 1911 m. jis tapo Austrijos parlamento deputatu, o vėliau kartu su dvasios tėvu Luigi Sturzo įkūrė Italijos liaudies partiją, kuri rėmėsi būtent katalikišku socialiniu mokymu.

1922 m. Italijos politinę valdžią perėmė Benito Mussolinio vadovaujami fašistai. Jeigu nacionalsocialistai didžiausią reikšmę teikė tautai ir rasei, o komunistai – klasei, fašistai sudievino valstybę. Iš pradžių de Gasperi palaikė bendradarbiavimą tarp jo partijos bei fašistų. Tačiau kuomet Mussolinis pradėjo kurti smurtinę etatistinę policinę diktatūrą bei galų gale sunaikino de Gasperi partiją jėga, jis prisijungė prie antifašistinio judėjimo. 1926 m. jis dėl to buvo nuteistas kalėti, tačiau paleistas dėl popiežiaus Pijaus XI įsikišimo, pastarajam de Gasperi įdarbinus Vatikano bibliotekoje. Jis praleido karą kovodamas Italijos antifašistinio partizanų judėjimo gretose.

Netrukus po to, kai sąjungininkai 1944 m. išlaisvino Romą, de Gasperi tapo ministru naujojoje krikščionių demokratų vyriausybėje. Dar po metų jis perėmė ministro pirmininko pareigas bei ėjo jas iki 1953 m. Matydamas tai, kaip Sovietų sąjunga perėmė Rytų Europą bei kaip iškilo Italijos komunistų partija, de Gasperi tikėjo, jog Vakarų Europa turi susivienyti prieš komunizmą. 

Tai jokiu būdu nebuvo lengva. Tik keli metai prieš de Gasperi pasiūlymą buvo pasibaigęs kruviniausias karas žmonijos istorijoje, nusinešęs mažiausiai 50 milijonų gyvybių. Didžioji dalis Europos nekentė vokiečių. Kaip europiečiai galėjo bendradarbiauti su tauta, kuri taip nuniokojo Senąjį žemyną?

Alcide de Gasperi žinojo, jog krikščioniškasis paveldas yra tai, kas vienija visus europiečius. Be to, de Gasperi suprato, jog atlaidumas yra raktinis krikščioniškasis mokymas. Iš tiesų, tai, jog Vakarų Europa, vos prieš kelis metus sunaikinta brolžudiško karo, sugebėjo susitaikyti, buvo tikras stebuklas. De Gasperi tikėjo, jog grįžimas prie krikščioniškų idealų buvo geriausias apsisaugojimas nuo Trečiojo pasaulinio karo. Nuo 1950 m. jis artimai dirbo su Prancūzijos užsienio reikalų ministru Robertu Schumanu, kad sukurtų Europos anglių ir plieno bendriją, kas galų gale įvyko 1951 m. Šis susivienijimas, dabartinės ES pradinis projektas, buvo ekonominio ir politinio bendradarbiavimo asociacija, puoselėjusi taikius santykius tarp europiečių.

Alcide de Gasperi nuoširdi katalikybė tuo metu nebuvo neįprasta. Kiti pokarinio Europos susivienijimo „tėvai kūrėjai“ – Schumanas, prancūzų diplomatas Jeanas Monnet bei Vokietijos kancleris Konradas Adenaueris – taip pat priėmė savo tikėjimą rimtai. Roma pradėjo beatifikacijos procesus visiems jiems, išskyrus Adenauerį.

Šie valstybininkai buvo itin paveikti subsidiarumo principo. Šia idėja, kylančia iš Rerum Novarum, teigiama, jog skirtingų sričių politikos yra geriausiai įgyvendinamos lokaliu lygmeniu. Jeigu mažesnė struktūra (pavyzdžiui, nacionalinis įstatymų leidžiamasis organas) gali atlikti tam tikrą funkciją, ją ir turėtų atlikti būtent ji, o ne stambesnė institucija.

Europos projektas gerokai nuklydo nuo šių idealų! Pirma, ES išmetė didelę dalį savo krikščioniško palikimo per langą. Europos Konstitucijos (galiausiai apleisto projekto) sudarymo laikotarpiu, prieš dešimt metų, pasiūlymas paminėti Europos judeo-krikščioniškas šaknis Briuselio buvo išjuoktas. Vietoje to, preambulėje kaip Europos identiteto šaltiniai buvo paminėti senovės Graikija ir Roma bei Šviečiamasis amžius, tarsi tarp 313 bei 1789 m. nebūtų įvykę nieko reikšmingo. Tuometinis Prancūzijos prezidentas Jacques Chirac bei jo įpėdinis Nicolas Sarkozy, abu asmeniškai išpažįstantys katalikybę bei priklausantys, bent jau formaliai, centro-dešinės partijai, sukritikavo mintį, jog  šiame dokumente turėtų būti užsiminta apie Europos religinius pagrindus.

Šiandien Europos Sąjungos institucinė kultūra yra antikrikščioniška. 2004 m. italų filosofas Rocco Buttiglione, nuoširdus katalikas, buvo atmestas kaip kandidatas į Europos komisarus dėl to, jog „nusikalto“ tikėdamas, kad homoseksualumas yra nemoralus. Tuo tarpu Europos parlamentas nuolatos prima rezoliucijas spaudžiančias konservatyviąsias Rytų-Centrinės Europos valstybes nares kaip Lenkija, Vengrija ir Kroatija legalizuoti homoseksualias „santuokas“. 

Nenuostabu, jog ES sprendimas atsisakyti krikščioniškos tapatybės sutapo su subsidiarumo principo sumenkinimu. Jeigu de Gasperi priešinosi Mussolinio etatizmui ir siūlė Europos integraciją, pagrįstą bendradarbiavimu, o ne mažo biurokratų elito dominavimu, šiandieninė ES tapo supervalstybine struktūra, priešiška nacionaliniam suverenumui.

Šiuo metu du trečdaliai ES valstybių narių įstatymų leidimų atliekami Briuselyje, o ne jų sostinėse. ES nuolatos bando primesti savo valią jos narėms, net jei tai prieštarauja jų gyventojų norams bei nacionaliniam interesui. Pavyzdžiui, per vis dar vykstančią „migrantų krizę“ ES bandė priversti valstybes nares sutikti su nustatytomis imigrantų, dažnai atstovaujančių priešiškas kultūrines vertybes,  kvotomis, šitaip prieštaraujant daugelio europiečių norams. Nors euras yra ekonominė nesėkmė ir daugybė ekonomistų tiki, jog grįžimas prie drachmos galėtų atnešti Graikijai ilgalaikę gerovę, ES biurokratai leidžia trilijonus, kad tik išvengtų tokio scenarijaus. Kol kelių mažiau pasiturinčių pokomunistinių valstybių narių ekonomikos yra priklausomos nuo anglies, ES stengiasi riboti anglies dvideginio emisijas bei šitaip sustiprinti „žaliąją darbotvarkę“, kuri galėtų nuskurdinti daugybę europiečių. Ironiška, jog centro-dešinės vyriausybės, tokios kaip Vengrijos ir Lenkijos, besipriešinančios Briuselio kišimuisi į kiekvieną jų vidinės politikos aspektą, tokių biurokratų kaip Europos Parlamento pirmininkas Martinas Schulzas yra kritikuojamos kaip „antidemokratiškos“.

Viskas galėjo baigtis kitaip. Pirma, jeigu Vakarų Europos religinė kultūra būtų likusi sveika, tuomet galbūt nebūtų apleista ir subsidiarumo idėja. Vakarų Europa, ypatingai nuo 1960 m., patyrė sekuliarizaciją. Be to, jog smuko religinė praktika, tai taip pat vedė prie sampratos, jog kiekvieno tikėjimas turėtų būti kiek įmanoma privatus, įsigalėjimo. Tai taip pat galima pritaikyti formaliai centro-dešiniosioms partijoms: Britanijoje būtent toriai įteisino tos pačios lyties „santuoką“, kai tuo tarpu 2014 m. „konservatyvioji“ ispano Mariano Rajoy vyriausybė atsisakė gyvybę ginančių ištikimo kataliko teisingumo ministro pasiūlytų įstatymų, šitaip bijodami prarasti savo populiarumą. Jeigu netgi nominalūs krikščionių demokratų politikai negali apginti pagrindinių antropologinių tiesų, kaip mes galime tikėtis, jog jie, kaip de Gasperi, žvelgs į katalikišką socialinį mokymą ir semsis iš jo įkvėpimo?

Antra, 1992 m. Mastrichto sutartis radikaliai pakeitė Europos vienijimosi pobūdį, visiškai atitoldama nuo de Gasperi vizijos. Mastrichtas pakeitė Europos Bendrijos vardą į Europos Sąjungos, šitaip neatpažįstamai pertvarkant struktūrą iš tarpusavyje bendradarbiavusių bei dominavimo nesiekusių tautų (kaip ir įsivaizdavo de Gasperi) susivienijimo į supervalstybinę. Mastrichtas visiškai atmetė subsidiarumą, kas drastiškai pakeitė Europos vienijimosi būdą bei nutiesė kelią 2009 m. Lisabonos sutarčiai, kuri subordinuoja nacionalinį įstatymų leidimą Europos įsakymams, kas yra visiška priešingybė subsidiarumo principui.

Europos susivienijimo idėja yra įkvepianti. Nuo Karolio Didžiojo iki Alcide de Gasperi būtent krikščionybė palaikė Europos harmoniją. Tačiau šiandieninė Europos Sąjunga yra suvienytos Europos pamatinių idealų satyra; vienintelis jos idealas – etatizmas. Jeigu Briuselis nenori sugrįžti prie savo šaknų, jis gali tapti savo paties trumparegės politikos auka: apklausos prieš artėjantį kitų metų referendumą rodo didėjančią paramą Britanijos pasitraukimui iš ES, kai tuo tarpu stiprėja ir euroskeptiškos partijos. Jeigu popiežiui Pranciškui pavyks pagreitinti procesą dėl Alcide de Gasperi šventumo, galbūt jis šitaip galėtų priminti ES apie jos šaknis, kas, tikėtina, būtų vienintelis kelias išvengti jos griūties.










Susiję straipsniai

Filip Mazurczak 5729789421247241759

Rašyti komentarą

  1. Taikliai čia. Geras straipsnis. Ačiū Pro Patria portalui už vertimą.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item