Linas Braukyla. Lietuvių emigracija užprogramuota ES sutartyse

Tarptautinių korporacijų, žadančių geras darbo sąlygas ir gerą atlygį, atvykimas į Lietuvą ir specializuotos emigravusius žmones patraukti skirtos programos (kaip jaunų profesionalų programa „Kurk Lietuvai“) geba sugrąžinti į tėvynę dešimtis ir šimtus jaunų žmonių. Tai kelia viltį, kad galima tikėtis daugelio iš Lietuvos emigravusių tautiečių sugrįžimo ir emigracijos masto mažėjimo. Tačiau emigracija nelėtėja – per paskutiniuosius metus emigravusių žmonių skaičius šiek tiek pakilo ir yra aukštesnis už visų narystės ES metų vidurkį (atitinkamai 44533 ir 43390 žmonių). Visiškai pagrįstai reikia priekaištauti, kad Lietuva vis dar neturi ilgalaikės ir veiksmingos emigracijos valdymo strategijos. Tačiau retai įvertinama, kad masinis žmonių judėjimas nėra visiškai savaiminis, nevaldomas ir tiesioginis buvimo Europos Sąjungoje padarinys. Jis yra paremtas ES interesu.

ES jau nuo 1991 metų siekia tapti visaverte Ekonomine ir pinigų sąjunga, šis siekis buvo įtvirtintas ir 1992 metų Mastrichto sutartyje, ir dalinai yra įvykdytas (dabar 19 ir 28 ES narių yra euro zonos dalis). Tai reiškia ne tik laisvą prekių, kapitalo, darbo jėgos ir paslaugų judėjimą bei bendrą rinką, bet ir pasiryžimą išlaikyti bendrą valiutą ir vadovautis bendra pinigų politika. Ekonominė ir pinigų sąjunga yra beveik paskutinė ekonominės integracijos pakopa, kaip ir kitos pakopos, turinti savo privalumus ir savo sąlygas.

Šalys, sutikdamos stoti į euro zoną, galutinai praranda galimybę vykdyti monetarinę politiką – galimybę reguliuoti savo ekonomiką per pinigų srautus ir palūkanų normą. Kaip dažnai teigiama, šis atsižadėjimas dažnai būna nesunkus, nes dar iki euro įsivedimo šalys bent dvejus metus laikosi Valiutų kurso mechanizmų standartų – infliacija turi būti valdoma, o valiutos kursas praktiškai „pririštas“ prie euro. Taigi realios monetarinės politikos jos faktiškai būna jau atsisakiusios. Šį trūkumą atsverti turėtų buvimo piniginėje sąjungoje privalumai, tokie kaip žemesnės palūkanos, palankesnė investavimui terpė, sutaupomi valiutų keitimo kaštai ar stabilumas apskritai. Visa tai buvo dar kartą aptariama prieš 2015 m. sausį.

Paradoksalu, bet norint rimtai įvertinti Lietuvos ar bet kurios kitos euro zonos šalies padėtį, reikia pažvelgti į ją iš ES arba Europos Centrinio Banko perspektyvos. Tai reiškia, pažvelgti iš ekonominės ir pinigų sąjungos valdytojų pozicijų.

Euro zona tiek mokslininkų, tiek oficialiuose ES dokumentuose yra vertinama pagal optimalios valiutų erdvės teoriją. Tai ekonomisto Roberto A. Mundello dar 1961 metais pasiūlyta teorija, skirta vertinti, ar tam tikra ekonominė erdvė yra tinkama, kad joje cirkuliuotų tik viena valiuta, ar ne. Kitaip tariant, Mundellas pasiūlė kriterijus įvertinti, ar ekonomiškai pagrįstas vienu ar kitu atveju yra sprendimas šalims sudaryti pinigų sąjungą.

Pasak optimalios valiutos erdvės teorijos, yra du pagrindiniai reikalavimai šalims (arba šalies dalims), kuriose cirkuliuoja bendra valiuta. Pirma, šalių ekonominiai ciklai turi būti panašūs: šalių ekonomikos turi patirti panašaus lygio augimą arba nuosmukį panašiu metu. Antra, visos pinigų sąjungos viduje darbo jėgos lankstumas turi būti pakankamai didelis (darbo jėga turi gebėti prisitaikyti prie ekonominio augimo ir ekonominių ciklų netolygumų ir juos kompensuoti). Paprastai kalbant, žmonės turi gebėti dirbti kuo lankstesniu grafiku, kuo lankstesnėmis darbo sąlygomis, kuo greičiau persikvalifikuoti, kuo greičiau keisti darbo vietą visos pinigų sąjungos viduje, kad dirbtų ten, kur reikia, ir tai, ko reikia.

Taigi „darbo jėgos lankstumas“ iš tikrųjų susideda iš kelių komponentų: institucinių apribojimų arba darbo teisės lankstumo, atlyginimo lankstumo ir mobilumo. Mūsų nagrinėjamu atveju svarbiausias iš jų, žinoma, yra darbo jėgos mobilumas. Tai yra kitas terminas apibrėžti dirbančių žmonių migraciją, o Lietuvos atveju – dirbančių žmonių emigraciją iš mūsų šalies.

Jau dabar galima pastebėti, kad nuo 2004 metų vykstanti lietuvių emigracija kokybiškai skiriasi nuo jau patirtų emigracijos bangų: XIX a. pab.–XX a. pr. ar 1920–1940 m. Šiuolaikinė emigracija į ES šalis yra darbo jėgos judėjimas ekoniminėje ir pinigų sąjungoje, reikalingas tai pinigų sąjungai ir todėl skatinamas.

Žinoma, esant tokiems dideliems ekonominio išsivystymo netolygumams ES viduje, didžiulis dirbančių žmonių judėjimas vyksta savaime, be didelio skatinimo, visiškai užtenka palankios įstatymų bazės, pagrindinių judėjimo ir įsidarbinimo apribojimų panaikinimo, pakankamai gero informavimo. Tačiau tikslas pasiekti dar laisvesnį dirbančiųjų judėjimą aiškiai išreiškiamas tiek ES siekiu sukurti „tikrai visaeuropinę darbo rinką“, tiek matomas jaunimui skirtose programose.

Daugelio studentų mylima „Erasmus+“ programa yra bene ryškiausias darbo jėgos mobilumo didinimo būdas, kurio efektyvumas ne kartą patvirtintas. Kaip įsitikino ne vienas šios programos dalyvis, programos tikslas akivaizdžiai nėra padėti studentams gauti kokybiškesnį išsilavinimą, ar bent jau tas tikslas nėra pirminis. Studentų mainų programą papildo dar tikslingesnė „Erasmus praktikos“ programa, į užsienį atlikti darbo praktiką vykstantiems jaunuoliams skirianti pakankamai solidžią stipendiją. Vykstantiems į Airiją, Prancūziją ir dar kelias kitas šalis, ji siekia 700 €, taigi yra didesnė už realų vidutinį lietuvių darbo užmokestį. Visa tai papildoma gausiomis jaunimo savanorystės programomis, pavyzdžiui, pernai, migrantų krizės įkarštyje, vykusia programa „Time to Move“ („Metas pajudėti“ ar „Metas kraustytis“).

Dabartinė euro zona neatitinka optimalios valiutos erdvės kriterijų, jų neatitiko ir anksčiau. Vadinasi, bent laikinai yra palaikoma politinės valios, o ne grindžiama ekonominiu paskaičiavimu. Būtent dėl to protinga tikėtis dar įvairesnių būdų euro zoną tobulinti, didinant darbo jėgos mobilumą. Taigi nepakanka pažinti ir suvaldyti dabartinės lietuvių emigracijos priežastis, reikalingas pasirengimas ir aktyvus dalyvavimas tolimesniuose ES ekonominiuose ir politiniuose procesuose.

Kaip formuluojama mažiau nei prieš mėnesį Europos Parlamentui EFDD frakcijos pateiktoje rezoliucijoje, esama ekonominė ES padėtis reikalauja rasti sprendimus tiek „nekeičiant [narystės] Sutarčių“, tiek svarstant galimus pokyčius ES viduje. Žinoma, kad tai yra ir kelrodis Lietuvai, turinčiai surasti jos egzistavimą palaikantį, o ne žlugdantį buvimo Europos Sąjungoje būdą. Tačiau tolesniam valstybės ir tautos išlikimui reikalinga ir nacionalinė strategija, gebanti atsiliepti į logiškus ir nuoseklius ES veiksmus, kurie, nors savaime nėra „blogi“, o daug kam Sąjungoje yra netgi naudingi, Lietuvai gali būti pražūtingi.