Kun. Robertas Urbonavičius. Mokinystės kaina

Viešpatie, mano paveldėtas turte, 

taure mano laimės, – 

tavo rankoje mano likimas.

(atliepiamoji psalmė)

Šio sekmadienio Dievo Žodis mums kalba apie buvimo mokiniu kainą. Tiksliau, apie tai, kas trukdo būti Kristaus mokiniu. Evangelija pateikia Viešpaties Jėzaus griežtus atsakymus tiems, kurie nori sekti paskui Jį, tik prašo kai kurių išlygų. Štai vienas nori atsisveikinti su namiškiais, kitas nori palaidoti tėvą – kas gi nesuprastų tokios pareigos? O trečiam, kuris nekelia jokių sąlygų, Viešpats prikiša: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti.“ Atrodytų, kad Jėzui nereikia mokinių arba jis neišmoko naujų klientų verbavimo abėcėlės. Tačiau Viešpačiui svarbu ne skaičiai, bet žmogaus širdis. Tų, kurie į Jį kreipėsi, Jėzus tikrai nesistengė atstumti ar išgąsdinti. Jis troško pabrėžti, kad sekimas Juo yra daug svarbiau už viską, tiksliau, už vieną dalyką – savo planus. Visi tie žmonės norėjo sekti Jėzų, tačiau taip, kaip jie suprato, su išlygomis. Galbūt tie norai buvo teisingi ir suprantami, tačiau ir ateityje atsiras daugybė norų – teisingų ir suprantamų, – kurie sekimą Kristumi pavers į sekimą savimi. Todėl Viešpats iš anksto tam nori užkirsti kelią. Pasirinkimas sekti Jėzų vyksta čia ir dabar, paliekant viską – atiduodant tai į Mokytojo rankas, atsisakant savo teisių. Galimas daiktas, kad jei tie žmonės būtų sakę: „paliekame tai dėl tavęs“, Viešpats būtų leidęs grįžti ir atsisveikinti su namiškiais bei palaidoti tėvą. Juk jis pats su Petru po jo pašaukimo aplankė jo namus, o apaštalų Jokūbo ir Jono motina keliavo kartu su sūnumis.

Ir mūsų dienomis Viešpats mus kviečia sekti juo, tačiau neverčia. Šūkis „visi laukiami“ nėra teisingas, nes ne visi nori būti Kristaus mokiniai. Mokinystė per prievartą ar nukainota mokinystė, kuomet sakoma: „tik būk krikščioniu, mes palengvinsim tau sąlygas“, nėra Viešpaties nurodytas kelias. Vynas, nuolat skiedžiamas vandeniu, galiausiai virsta viso labo vandeniu su vyno prieskoniu. Taip ir krikščionis, kuris bet kuria kaina laikomas Bažnyčioje, yra tas pats pagonis, tik su krikščionio kauke. Noras save pateisinti bei ieškoti vis naujų išlygų neturi pabaigos. Tačiau iš sekimo Kristumi tuomet lieka tik parodija. Taip, Žmogaus Sūnus tikrai neturi kur galvos priglausti, bet kaip baisu, kai tai pasakytina apie mūsų Bažnyčią, ar mūsų, kurie save vadiname Jo mokiniais, širdis! Tegul šventoji Mišių Auka uždega mūsų širdis troškimu sekti Viešpačiui taip, kaip to nori Jis.

Tegaivina mus, Viešpatie, dieviškoji Ostija, kurią paaukojome ir priėmėme. Tesujungia ji mus su tavimi amžina meile, kad visada duotume nenykstančių vaisių.

(postkomunijos malda)