Gintaras Binkauskas. Kodėl turime padėkoti kalafiorui, „Lidl“ ir STT?

Vu.lt nuotrauka Kartais nepaprastai gerai yra kokie nors  sąmonės, požiūrio ar net finansiniai sukrėtimai, nes leidžia atsišviežinti  i...

Vu.lt nuotrauka
Kartais nepaprastai gerai yra kokie nors  sąmonės, požiūrio ar net finansiniai sukrėtimai, nes leidžia atsišviežinti  ir į įprastus rutininius reikalus pažvelgti visai kitu kampu. Dar leidžia pasijusti, kad pasirodo šioje pelkėje ne tik buožgalviai veisiasi, bet ir lelijos žydi.

Na, lelijos lelijomis, o ką daryti, kai kalafiorai, dėl beprotiškų kainų virtę tik akimis ganomomis lelijomis? Tylėti, tyliai piktintis, balsuoti kojomis, ar kažką daryti? Daryti! Pirmą kartą socialiniuose tinkluose gimusi protesto akcija virto į nebevaldomą pasipiktinimą oligopoliniais prekybos tinklais bei bedante valdžia, per 25 metus nesugebėjusia užtikrinti tikros konkurencijos mažmeninėje prekyboje. Kelių dienų boikotas didelės žalos prekybos tinklams gal ir nepadarė, nes valgyti anksčiau ar vėliau vis tiek reikėjo nusipirkti, o pasirinkimo kur  – tarsi ir nebuvo daug. Žymiai svarbiau buvo šimtams  tūkstančių palaikiusių  šią akciją pasijusti dalele, galinčia bet kuriuo metu tapti jėga, kurios nevertinti negalėjo nei politikai, nei žiniasklaida, nei prekybos tinklai.

Kad ir kiek  ekonomistė-politikė Aušra Maldeikienė  bandė pateisinti prekybininkų užlaužtas kainas menamais ekonominiais dėsniais :  “…kainos (dabar nekalbu apie monopolines įvairių infrastruktūrų kainas) niekada nebūna per didelės: jeigu atsiranda pirkėjų, kurie moka, pardavėjas tiesiog privalo kainas didinti [delfi.tv]“ (pabraukta autoriaus) ir stebėjosi, ko gi tie žmonės renkasi į protesto akcijas, boikotuoja prekybinius centrus. Dar būtų galima suprasti, jei taip kalbėtų prekybos tinklo viešųjų ryšių atstovė, tačiau ir ta neišdrįstų viešai pasakyti, kad  „jeigu yra pinigų, tai keliame kainas“, bet kai taip kalba politikė, kuri bet kuria proga stengiasi pamokyti kitus politikus, kolegas ekonomistus, pensininkus  – imi klaidingai galvoti,  kad veikla TV šou laidose neleido iki pabaigos perskaityti ekonomikos vadovėlio, ypač skyriaus apie oligopolinę rinką ir pirmojo būtinumo gaminių kainų lankstumą.

Gali nepirkti naujos mašinos, naujo rūbo, bet duoną ir makaronus pirksi – kokia jų kaina bebūtų. … Arba važiuosi į Lenkiją.

Dėl rinkos dėsnių nebuvimo mažmeninėje prekyboje, valdžios abejingumo ir nepadoriai mažų algų tapome Europos sąjungos autsaideriai – didžiausią savo pajamų dalį skiriančiais maisto produktams.

Tad ar nenuostabu, kad atsidarius „Lidl“ parduotuvėms išsirikiavome į eilę, ne tam, kad padidintume vartojimą ar be galo be krašto prisikimštume pilvus, o tam, kad nors kurį laiką už neorius mūsų atlyginimus ir dar neoresnes pensijas galėtume nors kiek pigiau nusipirkti ir gal bent mėnesį (čia aišku jei „Lidl“ nepersigalvos ar nebus įtikinta kelti kainas) oriau pagyventi ir eurą kitą teatrui ar koncertui išleisti ar bent vaistų geresnių įsigyti. Tačiau ne už žemas kainas norisi padėkoti „Lidl“. O už tai, kad labai aiškiai išryškino, kad Lietuvoje yra Dvi Lietuvos. Mažesnioji, kuri puolė gėdinti stovinčius eilėse, gėdinti kasininkus, kurie negali pagal profesiją rasti darbo, o emigruoti nenori,  neatsistebėdama ko gi ten tie „runk…“  ir kitokiais epitetais vadinami stovi eilėse ir jų MAŽUMOS  orumą smukdo, nes dar pamatys kokie užsieniečiai ir pagalvos, kad mes čia – Bananų respublika.

Bet yra ir  Didesnioji Lietuva – tai mes, kurie sustojome į eilę prie „Lidl“: pensininkai, jaunos šeimos, mokytojai, slaugytojai, medicinos seserys, bibliotekininkai, aukštųjų mokyklų lektoriai… Į kurią Lietuvą atėjo „Lidl“? Tikrai ne į tą, kuri galbūt net nežino, kokia bananų kilogramo kaina ar kiek kainuoja litras pieno prekybos tinkluose, nes jie gyvena kitoje dimensijoje, kitoje Lietuvoje, kuriems giliai tas pats kokios kainos,  kiek žmonės uždirba. Prieš rinkimus jie pasistaipo su plaktukais daužydami „Korupciją“, piktinasi kitų partijų nedorybėmis,  energingai  pritraukinėja žalią jaunimą ir apkvaitusius nuo jų melo suaugusius.

Gaila, kad pinigai Eligijui Masiuliui buvo įdėti ne į bananų dėžę – nes ne eilės prie „Lidl“ parduotuvių, o STT atskleistas galimas politikų papirkinėjimas, jų veidmainystė ir save „elitu“ laikančiųjų šaipymasis iš stovinčių eilėse  rodo, kokioje Respublikoje mes gyvename.

Susiję

Įžvalgos 8096773371653108976
item