Laisvūnas Šopauskas. Visi–kolaborantai ir Visi–patriotai: „tarybinės lietuvybės“ koncepcijos
Įvadas Klausimas Kaip vertinti sovietinę/komunistinę praeitį? yra tapęs centrine visų postsovietinių ir postkomunistinių visuomeni...
https://www.propatria.lt/2016/05/laisvunas-sopauskas-visikolaborantai-ir.html
Klausimas Kaip vertinti sovietinę/komunistinę praeitį? yra
tapęs centrine visų postsovietinių ir postkomunistinių visuomenių ideologine
kontroversija. Jokia politinė organizacija, sambūris ar veikėjas,
pretenduojantis svariai pasisakyti politiškai reikšmingais klausimais, negali
išlikti neutralus šios kontroversijos atžvilgiu.
Lietuva nėra jokia išimtis. Požiūris į sovietinę praeitį yra
tiek svarbus pasaulėžiūros aspektas, jog pagal teigiamą ar neigiamą jos
vertinimą galima daug pasakyti apie asmenų ir socialinių grupių rinkiminį elgesį:
sociologiniai tyrimai atskleidžia tamprią teigiamo sovietmečio vertinimo
koreliaciją su balsavimu už vienas partijas ir neigiamo vertinimo tamprią
koreliaciją su balsavimu už kitas.
Požiūris į sovietmetį, be abejo, neapsiriboja vien teigiamu
ar neigiamu vertinimu. Vertinimai yra susiję su tam tikrais pasakojimais apie
sovietmetį ar sovietmečio koncepcijomis.
Šie pasakojimai ar koncepcijos loginiu ir politiniu požiūriu yra labai nelygiaverčiai.
Jei bandytume juos suklasifikuoti, galima būtų išskirti tris principines
sovietmečio koncepcijas: standartinį požiūrį į sovietmetį, kurį galima
pavadinti pavergtos Tautos pasakojimu, ir dvi traktuotes, alternatyvias
standartiniam požiūriui, kurias galima pavadinti „tarybinės lietuvybės“
koncepcijomis.
Šis pranešimas skirtas alternatyvių koncepcijų analizei ir
vertinimui, tačiau pirmiausia turime trumpai aptarti standartinį požiūrį į
sovietmetį.
Standartinis požiūris į sovietmetį: pavergtos Tautos
pasakojimas
Pagal standartinį požiūrį į sovietmetį, lietuvių Tauta buvo
pavergta Sovietų Sąjungai okupavus ir aneksavus Lietuvos valstybę; Tauta patyrė
masines okupanto represijas; priešinosi
okupacijai didvyriškoje partizaninėje kovoje; partizaninį sąjūdį nuslopinus,
Tautos laisvės siekis pasireiškė pastangomis išsaugoti ir puoselėti okupacinės
valdžios slopinamą lietuvių kalbą, kultūrą ir valstybinę sąmonę; šių pastangų
dėka, nors ir labai okupanto nustekenta, daugumai lietuvių tapus abejingais
Tautos reikalui, lietuvių Tauta vis dėlto išsaugojo branduolį šviesių,
tautiškai ir valstybiškai įsipareigojusių asmenų, kurie susiklosčius palankioms
sąlygoms tapo naujo tautinio Atgimimo lyderiais ir dalyviais; šis tautinis
atgimimas atvedė į valstybingumo atkūrimą. Per visą okupacijos laikotarpį
okupanto kėslams Tautą pavergti ir palaužti jos dvasią, persekioti patriotus,
talkino vietiniai pagalbininkai – kolaborantai;
sovietmečio Lietuvos administracija tarnavo okupanto interesams ir jos
centrines pozicijas užėmė kolaborantai.
Toks bendrais bruožais yra standartinis požiūris į
sovietmetį, kurį pavadinome pavergtos Tautos pasakojimu. Atkreipkime dėmesį į
esminius šito pasakojimo bruožus. Pirma, pavergtos Tautos pasakojimas turi
kolektyvinį subjektą – lietuvių Tautą, kuri yra ne šiaip bendros kalbos ir
kultūros bruožų vienijama žmonių masė, bet politinis subjektas. Antra, pavergtos
Tautos pasakojime vartojama daug vertinamojo pobūdžio sąvokų: agresorius / auka,
laisvės kovotojas / prisitaikėlis / kolaborantas, didvyris / niekšas, patriotas,
išdavikas ir kitos. Šios sąvokos vartojamos įprastomis jų prasmėmis. Trečia, pavergtos
Tautos pasakojimas yra paremtas įvairiapusiška ir išsamia faktine medžiaga.
Daugelis lietuvių pavergtos
Tautos pasakojimą laiko savaime suprantamu požiūriu į sovietmetį. Ir iš
tikrųjų, jei sieksime sovietmetį apmąstyti remdamiesi įvairiapusiška ir išsamia
faktine medžiaga, jei nesiremsime Sorošo fondo išleistose knygelėse išdėstytu
požiūriu, jog tautos yra fikcija, jei tvarkingai vartosime vertinamąsias
sąvokas, tai neišvengiamai suformuluosime būtent pavergtos Tautos pasakojimą.
Kitaip tariant, jei neignoruosime faktų, mąstysime tiksliai, nuosekliai ir
sąžiningai, tai apibendrintas sovietmečio apmąstymo rezultatas bus ne kas kita,
o pavergtos Tautos pasakojimas.
Tačiau kai kurie apie sovietmetį pasisakantys autoriai
nemoka, nenori ar nėra suinteresuoti mąstyti tiksliai, nuosekliai, sąžiningai
ir remtis įvairiapusiška bei išsamia faktine medžiaga. Taip atsiranda
alternatyvos pavergtos Tautos pasakojimui – „tarybinės lietuvybės“ koncepcijos.
Pirmoji „tarybinės lietuvybės“ koncepcija: Ir tuomet dirbome
Lietuvai, arba Visi – patriotai
Pirmoji „tarybinės lietuvybės“ koncepcija yra visiems gerai
girdėta ir labai įtakinga. Ją trumpai perteikia Algirdo Brazausko prisiminimų
knygos pavadinimas Ir tuomet dirbome Lietuvai. Brazauskas, be abejo, nėra originalus.
Tą patį požiūrį randame ir kitų sovietinės Lietuvos veikėjų – Vytauto
Astrausko, Viliaus Kazanavičiaus, Algio Samajausko, Liongino Šepečio ir kitų –
atsiminimuose. Šių metų kovo 11 dieną iškilmingame posėdyje, skirtame
Nepriklausomybės atkūrimui paminėti, šią koncepciją iš Seimo tribūnos išdėstė eurokomisaras Vytenis Andriukaitis.
Kadangi geresnį glaustą šios koncepcijos pristatymą kažin ar
pavyktų surasti, pacituosiu Andriukaičio kalbos ištrauką:
Šiandien [...] sudaromas įspūdis, kad tokio dalyko kaip
tarybų Lietuva nebuvo, o jeigu buvo, tada ji buvo kažkieno kito, ne mano,
kažkokių tai kolaborantų, bet ne mūsų, nes mes dirbom Lietuvai, o kažkas kitas,
atseit, kolaboravo. Tiesa yra paprasta: tokia tuometinė tarybų Lietuva buvo,
buvo su mumis visais. Ir ji vėl su Maironiu, su sugrįžusiu Brazdžioniu, ir su
Justinu Marcinkevičium tapo kovo 11-osios Lietuva. 1988-1990-ųjų Lietuva su
visais antrojo atgimimo dalyviais keitė savo istorinę raidą iš tarybų Lietuvos
į Lietuvos Respubliką. Ir tie visi milijonai Lietuvos žmonių iš miestelių ir
miestų Sąjūdžių, susirinkimų, iš mitingų, iš Baltijos kelio, su šimtais
ryškiausių Atgimimo epochos žvaigždžių nuo Arvydo Juozaičio iki Algirdo
Kaušpėdo, Nuo Antano Terlecko iki Valdo Adamkaus, nuo Justino Marcinkevičiaus
iki Vytauto Landsbergio, nuo Kazimiero Antanavičiaus iki Aloyzo Sakalo, iki
Justo Paleckio, Algirdo Brazausko ir Kazimiros Prunskienės. Jie visi suaudė
tokią Lietuvą, ir jie nuklojo kelią iš tarybų Lietuvos į šiandienos Respubliką
[...]. Taigi, jei mes taip pasižiūrėsim į problemą, atkris rūpestis skaičiuoti,
nagrinėti, blusinėti biografijas ir žiūrėti, kaip čia buvo, kas, kiek ten buvo
kolaborantų... Kolaborantų buvo, ir jie buvo labai aiškūs: tai buvo LKP ant
TSKP platformos ir visi jedinstvininkai. Taip buvo! Ta nedidelė dalis, nes būtent ten ir turime
brėžti kolaboravimo liniją. O visa kita Lietuva buvo mūsų Lietuva. Ir šiandieną
mes galim drąsiai pasakyti: [...]
šiandieną ta Lietuva, mūsų Lietuva, yra čia. Ir tai labai svarbu matyti,
kad mes jos nedaliname, nedaliname, audžiame ją kaip vieną juostą – gražią, su visom spalvom.
Šiame pasisakyme aiškiai matoma pagrindinė koncepcijos
idėja: priešpastatyti didžiąją dalį Lietuvos visuomenės, kuri neva ir
sovietmečiu kūrė
Lietuvos ateitį, o vėliau sutelktai atkūrė valstybės nepriklausomybę,
idėjiniams komunistams ir jedinstvininkams, kurie neva vieninteliai tai
ateities kūrybai pasipriešino. Trumpai tariant, visi buvę patriotai, išskyrus
negausius jedinstvininkus ir M. Burokevičiaus pasekėjus.
Apie koncepciją, pagal kurią sovietmečiu visi neva buvę
patriotai ir kūrę
Lietuvos ateitį, reikia padaryti keletą pastabų.
Pirma. Ji yra paremta labai siaura faktine medžiaga. Šios
koncepcijos autoriai kalba kone išimtinai apie ūkio raidą sovietmečiu ir
Sąjūdžio laikotarpio įvykius. Apie kitus aspektus, pavyzdžiui, apie okupacinės
valdžios nusikaltimus arba apie okupantų vietinių talkininkų dalyvavimą tuose
nusikaltimuose, jos autoriai patogiai nutyli.
Antra. Formuluojant šią koncepciją yra atsisakoma pasitelkti
daugelį pavergtos Tautos pasakojime vartojamų terminų, o kitų terminų prasmė
yra iškreipta. Štai esminis šiai koncepcijai terminas patriotizmas turi
visiškai apibrėžtą prasmę – tai aktyvus įsipareigojimas politinei tautai. Šia
prasme vartojamas jis nepritaikomas nei tarybų Lietuvos partinių ir ūkinių
vadovų atžvilgiu, nei visiems tiems tarybų Lietuvos gyventojams, kuriems bendra
yra tik tai, kad jie nepritapo prie jedinstvininkų ir idėjinių komunistų. Jei
kas nors vis dėlto galvotų, kad Brazauskas ir kiti veikėjai buvę patriotai,
tegul padaro sau minties eksperimentą – atsako į klausimą, ką Brazauskas ir
kiti būtų darę, jei Gorbačiovas būtų paskelbęs ne pertvarkos ir viešumo, bet veržlių
užsukimo politiką ir įsakęs lietuvius sodinti į vagonus ir veržti pas baltąsias
meškas? Visi, gyvenę sovietmečiu, puikiai žino atsakymą – būtų sodinę ir vežę.
Toks tad patriotizmas. Panašiai iškreipta prasme vartojamas ir terminas kolaborantas.
Šis terminas turi apibrėžtą prasmę ir reiškia aktyvų okupanto talkininką. Šia
prasme vartojamas terminas kolaborantas yra pritaikomas kur kas plačiau negu
jedinstvininkų ir Burokevičiaus sekėjų atžvilgiu, ir apima sovietinės Lietuvos
vadovybę.
Jei terminai patriotas ir kolaborantas vartojami iškreipta
prasme, tai daugelio vertinamąjį pobūdį turinčių terminų šios koncepcijos
šalininkai nuosekliai vengia. Jų pasisakymuose neaptiksime tokių terminų kaip okupantas,
agresorius, auka, laisvės kovotojas, prisitaikėlis, didvyris, nusikaltėlis, niekšas,
išdavikas ir daugelio kitų. O pašalinus šiuos terminus iš dėmesio lauko dingsta
ir visa okupacijos laikotarpio tragedija.
Trečia. Sunkiau pastebimas, bet labai svarbus šios
koncepcijos bruožas yra tai, kad ji neigia Tautą kaip politinį subjektą. Tauta
yra iš diskurso eliminuojama sovietžmogių masę pavadinant nieko apibrėžto
nebereiškiančiu žodžiu patriotai. Iš dėmesio lauko yra pašalinami žmonės,
sunkiomis sąlygomis ir didelių netekčių kaina puoselėję ir išsaugoję lietuvybę
ir valstybinę sąmonę, bei šių žmonių nuopelnai – tikrasis valstybės atkūrimo
pamatas. Paneigus Tautą kaip politinį subjektą, jos vietą užima individų masė,
kurios nariams nėra ir negali būti didesnio skirtumo, kas ką darė sovietmečiu
ar kas ką padarė valstybę atkūrus.
Antroji „tarybinės lietuvybės“ koncepcija: Visi –
kolaborantai
Antroji „tarybinės lietuvybės“ koncepcija buvo suformuluota
jaunų intelektualų, susitelkusių aplink žurnalą Naujasis Židinys-Aidai.
Svarbiausius koncepciją pristatančius tekstus parašė daktarė Nerija Putinaitė,
o koncepcijos įkvėpėju, remdamiesi pačios Putinaitės teiginiais (Putinaitė N. Nenutrūkusi
styga. Vilnius .
2007, p. 15; Putinaitė N. Nugenėta pušis. Vilnius .
2015, p. 10), turbūt turėtume laikyti šio sambūrio neformalų lyderį Vytautą
Ališauską. Koncepcijos šalininkams taip pat priskirtini Nerijus Šepetys,
Paulius Subačius, Mantas Adomėnas, Rimantas Kmita, Vaidotas Žukas, Laurynas
Peluritis, Arūnas Streikus, Bernardas Gailius, Virgis Valentinavičius.
Anot Putinaitės, įprasta autorefleksija, kai lietuvis save
supranta kaip okupanto auką, yra vienpusė ir neproduktyvi. Už refleksiją, kuri
operuoja perskyromis savas / svetimas, okupantas / auka, tinkamesnis esąs
požiūris, kuris akcentuoja, jog lietuviai patys daugiau ar mažiau priėmė
totalitarinio režimo taisykles (Putinaitė N. Nenutrūkusi styga, p. 12). Čia
svarbūs du dalykai: moralinis – Putinaitė išreiškia poziciją, jog okupacijos
aukų kančios ir atminimas yra nereikšmingas dalykas, ir episteminis – pavergtos
Tautos pasakojimo atmetimas.
Putinaitė taip pat atmeta ir sovietmečio veikėjų
prisiminimuose dėstomą požiūrį Visi – patriotai; šios koncepcijos turiniui,
prosovietiniam pobūdžiui ir šalininkams autorė negaili kandžių pastabų.
Putinaitė prikišamai akcentuoja savo priešiškumą bet kokioms sovietiškumo ir
simpatijų sovietizmui apraiškoms. Tačiau atidžiau pažvelgę aptinkame, kad
prosovietinė Visi – patriotai koncepcija ir sovietizmui priešiška Putinaitės
koncepcija yra įtartinai panašios.
Putinaitės konstruojama sovietmečio traktuotė remiasi
perskyra tarp pasipriešinimo iš vienos pusės ir prisitaikymo bei kolaboravimo –
iš kitos. Atrodytų, kad tarp prisitaikėlių ir kolaborantų yra esminis
skirtumas: kolaborantai yra tie, kurie aktyviai talkininkavo okupantui, o
prisitaikėliai – tie, kurie siekė okupacijos sąlygomis išgyventi. Tačiau
Putinaitė ribą tarp kolaboranto ir prisitaikėlio siekia nutrinti akcentuodama
aktyvų prisitaikymo pobūdį, aktyvų plačių gyventojų sluoksnių bendradarbiavimą
su režimu. Todėl pagal Putinaitę išeina, kad sovietmečiu didžioji Lietuvos
gyventojų dalis buvę kolaborantai. Specifiškai Putinaitė supranta ir
pasipriešinimą. Pasipriešinimo kriterijumi ji laiko prieš režimą nukreiptą
fizinį veiksmą (Putinaitė N. Nenutrūkusi styga, p. 264). Atsižvelgdama į tai, kad po
partizaninio judėjimo nuslopinimo į fizinį pavojų keliančią konfrontaciją su
režimu stojo tik negausūs disidentai, Putinaitė sovietmečio visuomenę vaizduoja
kaip sudarytą iš saujelės besipriešinančių režimui ir absoliučios daugumos
kolaborantų. Tokiu būdu filosofė gauna paprastutę Andriukaičio pagrindinės
tezės inversiją: jei pagal Andriukaitį, visi buvo patriotai, iškyrus
Burokevičių su Ivanovu ir jų sėbrus, tai pagal Putinaitę, visi buvo
kolaborantai, išskyrus disidentus.
Skaitytojų sveiko proto pasipriešinimą autorė bando įveikti
plėtodama šią traktuotę keliomis kryptimis.
Pirmoji koncepcijos Visi – kolaborantai plėtojimo kryptis –
tai Putinaitės pastangos „nuvainikuoti“ lietuvybę parodant jos išskirtinį
menkumą ir vidinį giminingumą sovietinei sistemai. Anot Putinaitės,
lietuviškosios tapatybės esminius bruožus nulėmė nuo realybės atitrūkusio
svaičiotojo J. Basanavičiaus idėjos. Basanavičius suformavęs lietuviškąją
tapatybę, kuri esanti azijinė, priešiška Europai, pasyvi, barbariška,
pajungianti individą kolektyvui, neturinti nuovokos apie gėrio ir blogio
perskyrą, kultūrinė, o ne politinė, o svarbiausia – skatinanti įsiverginimą.
Basanavičius, esąs kone kalčiausias dėl to,
kad dabar daugelis lietuvių sunkiai tampa
piliečiais (Putinaitė N. Šiaurės Atėnų tremtiniai. Vilnius . 2004: p. 50-67; Lietuviai– amžini Europos tremtiniai. Tauta pakliuvo į J.Basanavičiaus vizijų paspęstus spąstus). Tokia tapatybė sovietiniam režimui iš esmės buvusi priimtina: „[o]kupantui
politiškumą nuvalyti nuo tautiškumo nebuvo sunku, nes buvo gyvi J.
Basanavičiaus suformuoti tautiškumo įvaizdžiai. Jo idėjos okupantui tiko. Iš
liaudinio valstietiškumo padaryta dekoracija, pseudokultūra su harmonizuotais
šokiais ir dainomis.“ Dar daugiau, lietuviškoji tapatybė ir kultūra esanti tiek
artima sovietinei, jog, anot autorės, „Įmanoma, kad kitaip susiklosčius istorinėms
aplinkybėms lietuvių tauta būtų pajėgusi pati susikurti „savą“ socialistinį
totalitarinį režimą, t. y. savesnį ir priimtinesnį už rusišką sovietinį.“
(Putinaitė N. Nenutrūkusi styga, p. 12). Išeina, kad sovietinė okupacija
išpildė gilų, tik gal ne iki galo suvoktą lietuvių troškimą tapti
sovietžmogiais.
Vargu ar verta svarstyti, kiek adekvati yra Putinaitės
pateikta Basanavičiaus idėjų interpretacija, kokiu magišku būdu Basanavičius
galėjęs pats vienas suformuoti lietuvių tapatybę, ar kuo pagrįstas požiūris
apie kitomis aplinkybėmis galėjusį įsisteigti lietuviškąjį totalitarinį režimą.
Atkreipsime dėmesį tik į tai, kad sovietinė oficiali istoriografija teigė, jog 1940 m. patys lietuviai įvykdė socialistinę
revoliuciją ir pasiprašė įstoti į Sovietų Sąjungos sudėtį.
Antroji koncepcijos Visi–kolaborantai plėtojimo kryptis –
tai Putinaitės bandymas parodyti, jog sovietmečiu Lietuvos visuomenė buvo
sovietizuojama ne prievarta, kaip paprastai manoma, bet greičiau sovietizavosi
pati, iš esmės savanoriškai, aktyvioje sąveikoje su režimu. Autorė rašo:
„politinis procesas aiškinamas pozityvia visuomenės ir valdžios sąveika“
(Putinaitė N. Nugenėta pušis, p. 18).
Esą taip pozityviai sąveikaujant valdžiai, sovietmečio kultūrininkams ir
plačiajai visuomenei, išsikristalizavo strategijos (autorė aprašo keturias – ramų
gyvenimą, prisitaikymą per maištą, neišvengiamybės etiką ir išmonę),
leidžiančios pritapti prie sovietinės realybės ir nekonfliktiškai bei santykinai
komfortiškai joje įsigyventi (Putinaitė N. Nenutrūkusi styga). Sovietmečio
visuomenės ateizacija taip pat aiškintina nurodant į asmeninį nutraukančių ryšį
su tikėjimu individų apsisprendimą (Putinaitė N. Nugenėta pušis). Šios
savanoriškai priimtos strategijos ir apsisprendimai tapusios lietuvių
savastimi, pakirtusios moralę ir padariusios iš lietuvių tikrus sovietžmogius.
Lietuviai išlieka sovietžmogiais ir po valstybės atkūrimo, nes jų mąstymas,
veikimo strategijos ir moralė išlikę tokie patys.
Apie sovietizavimosi savanoriškumą ir tariamą pozityvią
režimo ir kone visos visuomenės sąveiką galima pasakyti taip: parama režimui
diktatūros sąlygomis gali atrodyti nuoširdi ir kone visuotinė. Tačiau tikroji
parama diktatūrai išaiškėja tik diktatūrai susilpnėjus arba žlugus. O tokiomis
sąlygomis, kaip puikiai žinoma iš daugelio istorinių pavyzdžių, kone visuotinė
parama gali vos ne akimirksniu pavirsti į taip pat kone visuotinę panieką ar
neapykantą.
Trečioji koncepcijos Visi – kolaborantai plėtojimo kryptis –
tai Putinaitės pateikti nepaklusnumo, laisvo mąstymo, opozicinių nuotaikų,
pastangų išsaugoti lietuvių kalbą, tautinę ir valstybinę sąmonę, tautinės ir
patriotinės laikysenos apraiškų perinterpretavimai. Autorė bando skaitytoją
įtikinti, jog šie dalykai yra visai ne tai, kuo jie gali atrodyti iš pirmo
žvilgsnio. Pasak Putinaitės, „[s]ovietmečiu dauguma veiksenų iš pirmo žvilgsnio
tarsi primenančių pasipriešinimą, tebuvo subtilios prisitaikymo formos.“
(Putinaitė N. Nenutrūkusi styga, p. 265). Peržvelgsime kelias interpretacijas,
atskleidžiančias autorės metodologiją.
Štai Romualdo Ozolo 1982 m. straipsnio Pasaulis yra čia,
kuriame filosofas ragina skaitytojus nepasiduoti saviniekai, netapti
provincialais, kuriems atrodo, kad lietuviškumas nedera su universalumu, o bet
kokia universali aspiracija dėsningai veda į lietuviškumo išsižadėjimą,
Putinaitė nelaiko patrioto kreipimusi į inteligentus, skatinančiu atsisukti į
Tėvynę ir dirbti jos labui (taip gali atrodyti tik iš pirmo žvilgsnio); ji
teigia, kad Ozolo straipsnis išdėsto vieną iš prisitaikymo strategijų –
neišvengiamybės etiką, skatina susitaikyti su tikrove, laikyti sovietinį
socializmą geriausia iš galimų santvarkų ir visus siekius perkelti į vidujybės
sferą (Putinaitė N. Nenutrūkusi styga, p. 123–125). Įžvelgus daug po teksto
paviršiumi glūdinčių prasmių galima būtų pasitikrinti palyginant interpretaciją
su kitais Ozolo tekstais, tarkim su 9-ojo dešimtmečio dienoraščiais. Tačiau
Putinaitės praktikuojamai „sovietmečio hermeneutikai“ tai, matyt, perteklinė pastanga.
Panašiai Putinaitė dekonstruoja ir Marcinkevičiaus dramų
turinį ir poveikį. Anot autorės, „[n]eatsitiktinai Marcinkevičiaus dramos buvo
tokios populiarios sovietmečiu. Jose atsispindįs bei meniškai įprasmintas
tapatybės kompromisas, reikalaujantis asmenybinio ir vertybinio susidvejinimo,
atliepė plačiosios visuomenės nuostatas. Į šias dramas buvo žiūrima kaip į
tautinio atgimimo šauklius ar ženklus. Tačiau tuo metu jos težymėjo pasiektą
tapatybės kompromisą ir kultūriškai įprasmino kompromisinį herojų.“ (Putinaitė
N. Šiaurės Atėnų tremtiniai, p. 156–157) Išeina, kad ne meilės Tėvynei žinią
skleidė Marcinkevičiaus dramos (taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio), bet mokė
kompromisų ir vertybinio susidvejinimo, o sovietžmogiai tų dalykų iš Marcinkevičiaus
noriai mokęsi. Putinaitei antrina Vaidotas Žukas, poetą pavadinęs „kultūrine prostitute“: „jai
leidžiama parašyti, o aktoriams skanduoti LIE-TU-VA, bet jų drungnas gyvenimas
rodo, kad tikroji skanduojama prasmė yra LIE-VA-TU.“. Panašiai ataidiir Naujojo židinio-Aidų redaktorius Nerijus Šepetys: „vienas
didžiausių komunistų laimėjimų ir buvo tarybinis lietuviškumas, leidęs laisvai
smagintis tautiniais turiniais socialistinėse formose. Skanduokite „Lie-tu-va!“
ar „Lie-va-tu!“, svarbu tik neprisiminkite ir nesvajokite apie tokią valstybę“.
Šios inovatyvios hermeneutikos bėda yra ta, kad meninės komunikacijos proceso
dalyviai negali paliudyti egzistavus tokias prasmes ar intencijas, nors
komunikacijos procesas neabejotinai buvęs sėkmingas (Putinaitė rašo, kad
publika išgyvendavusui „stiprią ekstazę“ Putinaitė N. Nenutrūkusi styga,
p. 136)
Iliuzinis, anot Putinaitės, buvęs ir folklorinio bei
kraštotyrinio sąjūdžių opoziciškumas ir patriotiškumas. Šių sąjūdžių dalyviai
jei kam ir priešinęsi, tai – modernizacijai ir industrinei epochai (Putinaitė
N. Nenutrūkusi styga, p. 287). Šių
sąjūdžių dalyvių vaizduotė konstravusi antiutopiją, kuri neturėjo aiškesnės
vertybinės programos, nunusistatė aiškaus santykio su sovietine realybe ir
puikiai derėjo prie sovietinio konteksto.
Anot Putinaitės, šių sąjūdžių dalyvių puoselėta neautentiška
„[l]iaudiškai valstietiška kultūra tebuvo su sparčia komunizmo statyba susijęs,
ją atsveriantis kompensacinis papildas.“ (Putinaitė N. Nenutrūkusi styga,
p. 289). Taigi, folklorinio ir
kraštotyrinio sąjūdžių dalyviai – tai ne lietuvybės puoselėtojai, ne patriotai,
bet industrine modernybe nusivylę ir psichologinės kompensacijos ieškantys
sovietžmogiai. Tiesa, KGB, organizacija, kurios uždavinys buvo sekti opozicines
nuotaikas, kažkodėl manė kitaip ir atidžiai sekė folklorinius ir kraštotyrinius
sambūrius tikėdamiesi būtent juose aptikti nacionalistines nuotaikas. Matyt,
KGB darbuotojai nebuvo perpratę inovatyvios hermeneutikos.
Labai svarbus tautinei sąmonei simbolis – Trakų pilis, anot
Putinaitės, irgi reiškęs visai ką kita, negu gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.
Ji rašo, kad Trakų pilis „buvusi atstatyta bei neva tapusi tautos šventove. Iš
tiesų ji tapo savitu paminklu vietinės partinės nomenklatūros „tautiniam“ angažuotumui.“
(Putinaitė N. Nenutrūkusi styga, p.
253). Kodėl nomenklatūros dalyvavimas atstatyme turėtų padaryti negalimą
Trakų pilies tapimą tautine šventove, autorė nepaaiškina.
Suredukavus visas nepriklausomo mąstymo ir opozicinių
nuotaikų apraiškas į sovietiniam režimui tarnaujančius, režimo kontroliuojamus
ar režimui naudingus reiškinius, tampa
visiškai nesuprantama, kaip tokioje kolaborantų visuomenėje galėjo atsirasti
Sąjūdis ir nepriklausomybės siekis – užvaldyti žmonių protus. Putinaitė pateikia
radikaliai prasilenkiantį su sveiku protu ir faktais aiškinimą. Ji rašo:
Estetizme, kuris palaikė sovietinės valstybės gyvavimą, buvo
užprogramuotas ir jos griuvimas. Šis sovietinis statinys galėjo subliukšti
atsiradus daug patrauklesniam ir visus daug labiau žavinčiam mitui. Lietuvoje
veikiausiai taip įvyko. Didžiojo sovietinio pasakojimo žavesys čia nebuvo labai
savas ir stipriai žavintis. Didžiojo mito
ilgesys sovietinės kasdienybės sąlygomis nebuvo išnykęs. Sustiprėjo tautiniai
vaizdiniai, grįsti pasakojimais apie senuosius didingus laikus, Viduramžius
siekiančią valstybę. Šiems tautinės mitologijos vaizdiniams patraukus lietuvius
(„liaudį“) ir juos galutinai sužavėjus, komunistinė utopija prarado bet kokią
poveikio galią. Ne pasakojimai apie didžiąsias statybas ir darbo žmogaus
žygdarbius, o vien žodžio „laisvė“ pažadas atgauti kadaise turėtą didingumą ir
orumą traukė būrius lietuvių į mitingus ir skatino juos atlikti žygdarbius.
(Putinaitė N. Nenutrūkusi styga, p. 225)
Atkreipkime dėmesį į tai, kad Putinaitė nekalba apie tautą
ir tautos politinius siekius. Idant skaitytojas nepagalvotų, jog kalbama ne
apie individų masę, o apie tautą, autorė net pavartoja žodį „liaudis“. Ši
individų masė kažkokiu mistiniu būdu tampa
nežinia iš kur atsiradusios „tautinės mitologijos“ nešėja, o ta mitologija vėl
kažkokiu mistiniu būdu suburia tuos individus į mitingus ir net įkvepia
žygdarbiams.
Nors ir kur kas labiau išplėtota, koncepcija Visi –
kolaborantai pasižymi iš esmės tais pačiais esminiais bruožais, kuriuos
aptikome analizuodami koncepciją Visi – patriotai.
Pirma. Ji taip pat yra paremta labai siaura faktine
medžiaga. Pagrindinis Putinaitės šaltinis yra sovietmečiu pripažintų rašytojų
kūriniai, antras pagal svarbą – sovietmečio veikėjų pasisakymai ir
prisiminimai. Kitokių duomenų, pavyzdžiui
represinių struktūrų dokumentų, kurie galėtų atskleisti ir
pasipriešinimo, ir represijų mastą, autorė nelinkusi analizuoti. Dokumentai
kiek plačiau pasitelkiami tik ateizaciją nagrinėjančioje knygoje Nugenėta pušis.
Apie daugelį įvykių, procesų ir tendencijų dar gali papasakoti liudininkai,
tačiau autorė turbūt neatsitiktinai neranda reikalo jų prakalbinti.
Antra. Formuluodama Visi-kolaborantai koncepciją, Putinaitė,
kaip ir Andriukaitis atsisako pasitelkti
daugelį pavergtos Tautos pasakojime vartojamų terminų, o kitus terminus vartoja
iškreipta prasme. Jau aptarėme ribos tarp prisitaikėlio ir kolaboranto sąvokų
ištrynimą ir Putinaitės nuostatą, atmetančią perskyrų perskyrų savas / svetimas,
okupantas / auka vartojimą. Jei nebelieka savų ir svetimų, okupanto ir aukų,
tada tampa
nebereikalingos ir net iš viso nepritaikomos tokios svarbios pavergtos Tautos
pasakojimui sąvokos kaip didvyris ir niekšas ar išdavikas.
Putinaitės pozicija yra net radikalesnė už kito kultūrinio
liberalo – Tomo Venclovos – poziciją,
kuris sakė, kad „tautos didvyrio kultas iš viso yra gana tuščias reikalas. Yra
žmonės, suvaidinę tautos gyvenime didesnį ar mažesnį vaidmenį, o koks tai
vaidmuo buvo, tegu sprendžia istorikai, ir tegu čia nebūna jokių nutylėjimų,
baltų dėmių, tabu, privalomo žavėjimosi.“. Pagal Venclovą, didvyrio samprata
turėtų būti pašalinta iš viešosios erdvės, o privačiai tegul kiekvienas
konstruoja ir dekonstruoja didvyrius ir išdavikus kaip jam patinka. Putinaitė
siekia pašalinti net tokią galimybę – juk didvyrio ir išdaviko sąvokos remiasi
vienpusiška ir neproduktyvia refleksija, vartojančia perskyras savas / svetimas,
okupantas / auka.
Trečia, koncepcijoje Visi – kolaborantai Putinaitė, kaip ir
Andriukaitis, neigia Tautą kaip politinį subjektą. Tauta „panaikinama“
sovietžmogių visuomenę traktuojant kaip vientisą ir beveidę kolaborantų masę.
Kaip ir koncepcijoje Visi – patriotai, iš dėmesio lauko pašalinami žmonės,
išsaugoję lietuvybę ir valstybinę sąmonę, ir šių žmonių nuopelnai. Tautos vietą
užima jokių apibrėžčių neturinti individų masė.
Visi – kolaborantai koncepcijos santykis su mokslu
Skirtingai negu tekstai, pristatantys Visi – patriotai
koncepciją, Putinaitės opusai, kuriuose suformuluota koncepcija Visi –
kolaborantai, pretenduoja į mokslinių darbų statusą. Mokslinį darbo statusą
pagrindžia jo atitikimas moksle pripažintiems kriterijams. Kai kurių kriterijų
Putinaitės darbai akivaizdžiai neatitinka. Visų pirma, Putinaitės knygoms Šiaurės
Atėnų tremtiniai, Nenutrūkusi styga ir Trys lietuviškos Europos būdingas
mokslininkui nedovanotinas pasirinktinis faktų ignoravimas. Antra, terminai
šiuose darbuose vartojami iškreiptomis prasmėmis, ribos tarp sąvokų tyčia
ištrinamos. Trečia, autorė nuolatos konstruoja dirbtines, jokiais duomenimis
neparemtas, akivaizdžiai kontrintuityvias pasisakymų ir veiksmų prasmės
interpretacijas. Šie nukrypimai nuo mokslo reikalavimų yra ne epizodiniai, bet
sistemiški, todėl intensyvi autorės literatūrinė veikla laikytina ne mokslo,
bet šarlatanizmo apraiška.
Jei reikėtų autorės praktikuojamą žanrą charakterizuoti
tiksliau, tinkamiausias išsireiškimas, turbūt, būtų „intelektualioji
propaganda“ (daugiau apie intelektualiąją propagandą žr. ČIA).
Autorė nesivaržo griebtis iš esmės jokių intelektualinių gudrybių ir suktybių,
idant primestų skaitytojui iš liberaliosios ideologijos kylančias pažiūras
(daugiau žr. ČIA).
Tai, kad susiduriame ne su bandymu aiškintis tiesą, o būtent su propaganda,
atskleidžia taip pat ir reakcijos į kritiką. Taiklų ir argumentuotą Vytauto Rubavičiaus straipsnį, ir pati Putinaitė, ir jos gerbėjų ratelis
pasitiko kapų tyla. „Nepastebėti“ liko filosofėssofistiką analizavęs straipsnis bei neperseniausiai paskelbtas Vytauto Vyšniausko straipsnis, atskleidęs pritemptą Marcinkevičiaus kūrybos
interpretaciją. Beveik nekelia abejonių, kad panašiai atsitiks ir su šiuo
tekstu. Tai suprantama, nes diskusiją su oponentais vertina mokslininkai,
siekiantys išsiaiškinti tiesą, tuo tarpu propagandistams tikra diskusija tėra
kebli situacija, kurioje galima pernelyg apsinuoginti; propagandistai tikros
diskusijos vengia ir imituoja ją pasišnekučiavimuose su bendraminčiais.
Politinė pavergtos Tautos pasakojimo ir „tarybinės
lietuvybės“ koncepcijų potekstė
Gali atrodyti, kad pristatytos trys sovietmečio traktuotės –
pavergtos Tautos pasakojimas, koncepcijos Visi – patriotai ir Visi – kolaborantai
yra tam tikri praeities įvykių aiškinimai, kurie, kaip ir kitose epochose
įvykusių įvykių aiškinimai, politinės reikšmės neturi. Kas politikoje pasikeis,
jei išpopuliarės viena ar kita praeities interpretacija?
Iš tikrųjų praeities traktuočių politinė reikšmė yra
fundamentali. Politinė tauta gali egzistuoti tik suvokdama save kaip
kolektyvinį subjektą, besiskiriantį nuo kitų tautų, turintį savio interesus,
išgyvenusį tam tikrą bendrą istoriją, turintį savo didvyrius ir niekšus. Tam,
kad politinė tauta egzistuotų, šiais klausimais turi būti tam tikras sutarimas.
Tai reiškia, kad vienos istorijos interpretacijos politinę tautą ugdo, kitos –
naikina politinės tautos sąmonę ir prielaidas tautai egzistuoti. Neretai
girdima idėja, esą tegul kiekvienas susikonstruoja savąją istorijos
interpretaciją, reiškia nei daugiau, nei mažiau, kaip pasiūlymą likviduoti
politinę tautą. Ten pat veda ir istorijos interpretacijos, kurios eliminuoja
politinę tautą, kaip istorijos subjektą. Iš trijų aptartų sovietmečio istorijos
interpretacijų tik pavergtos Tautos pasakojimas pripažįsta Tautos kaip
politinio subjekto egzistavimą, vartoja sąvokas ir formuluoja teiginius, kurie
ugdo lietuvių, kaip politinės tautos savimonę. Kitos dvi koncepcijos šią
savimonę griauna, todėl laikytinos antitautinėmis ir antivalstybinėmis.
Putinaitė ir jos gerbėjai savo literatūrinę veiklą pateikia
kaip įnašą į demokratiją. Šis požiūris yra toli nuo tiesos. Demokratijai
sėkmingai funkcionuoti reikalinga, kad piliečiai būtų susitelkę į moralinę
bendriją ir tai bendrijai įsipareigoję. Tačiau nėra ir niekados nebuvo kitokios
negu politinė tauta sutelktos moralinės bendrijos, galinčios užtikrinti
demokratijai reikalingą savo narių įsipareigojimą. Tai reiškia, kad bet koks
bandymas sugriauti ir likviduoti politinę tautą laikytinas tiesioginiu
pasikėsinimu į demokratijos prielaidas. Bet koks pasikėsinimas į politinę tautą
sėkmės atveju objektyviai veda prie demokratijos likvidavimo ir demokratijos
pakeitimo niekieno nekontroliuojamų gaujų valdžia ištautintų ir išvalstybintų
individų masės atžvilgiu. Tai yra objektyvus dėsningumas, todėl visiškai
nesvarbu, kaip supranta savo intencijas tautos dekonstruktoriai.
Putinaitei šiame pranešime tiek daug dėmesio skyrėme tik
todėl, kad ji yra viena aktyviausių ir labiausiai matomų ištisos šiuolaikinės
antilietuviškos ideologijos skleidėjų kartos atstovų (kai kuriuos kitus
minėjome aptardami koncepciją Visi – kolaborantai). Tai yra labiausiai
sovietizmo dvasia persismelkę veikėjai – tautinę ir valstybinę sąmonę visiškai
praradę devintojo dešimtmečio komjaunuoliai, kurie buvo visiškai pasiruošę
tęsti ir pabaigti visą okupacijos tarpsniu vykdyto lietuvybės naikinimo darbą.
Netikėtas istorijos posūkis, kai radosi Sąjūdis ir atsikūrė Lietuvos valstybė,
pertraukė jų vos prasidedančią Lietuvos naikinimo veiklą. Tačiau sovietmečiu
susiformavusios antitautinės ir antivalstybinės nuostatos ir jau spėti įgyti
kovos su lietuvybe įgūdžiai niekur nedingo. Jų išsigelbėjimu, atvėrusiu
galimybę vėl pritaikyti šiuos įgūdžius ir tęsti antilietuviškų ideologų
karjerą, tapo Lietuvos integracija į ES, dėl
kurios prasidėjo šalies „europeizavimo“ procesas, primenantis sovietizavimą
tuo, kad abiem atvejais siekiama sunaikinti tautas ir nacionalines
valstybes. Todėl sovietizavimo ideologai
lengvai persiorientavo ir tapo uoliais su lietuvybė kovojančiais
europeizuotojais, tęsiančiais savo komjaunuoliškos jaunystės žygius po
„europinių vertybių“ skleidėjų iškaba. Kova prieš tarybų Lietuvą tėra patogi
ideologinė širma, kuria šie kitam šeimininkui ėmę tarnauti komjaunuoliai
pridengia savo kovą su lietuviškuoju politiniu tautiškumu (nacionalizmu)
Straipsnis parengtas pranešimo, skaityto gegužės 7 d.
vykusioje Vilniaus Forumo konferencijoje „Justino Marcinkevičiaus nuvainikavimas:
kovos su „tarybine lietuvybe“ istorinis kontekstas ir politinė prasmė“,
pagrindu.
7 komentarai
Ačiū autoriui už išsamią N. Putinaitės ir jos bendraminčių veiklos prieš lietuvių tautą analizę. Labai reikalinga pažinti šiandieninius Lietuvos "didvyrius", o aiškiau - Lietuvos duobkasius.
Skaitant vis kirbėjo mintis - iš kur šitie žmonės atsirado, kokiose šeimose jie augo, ką sovietmetyje veikė ir kokias vertybes stengėsi perduoti savo vaikams jų tėvai?
Šiandien tokios putinaitės pasiekę mokslų viršūnes, Vaidotas Žukas - žinomas dailininkas iš inteligentiškos vilniečių šeimos, Vytautas Ališauskas buvęs politikoje... Kaip atsitiko, kad ji - Putinaitė įsitvirtinusi seniausioje, garbingiausioje mūsų aukštojoje mokykloje, gali jauniems žmonėms drumsti protus, o praeitoje seimo kadencijoje užėmusi švietimo ministerijoje atsakingas pareigas "kūrė" švietimo mokslo koncepsijas. Kiek ji jau padariusi blogų darbų mūsų valstybei ir čia ne pabaiga. Tad visomis išgalėmis reikia šiuos ir panašius veikėjus traukti į dienos šviesą ir rodyti Lietuvos žmonėms.
"Putinaitei šiame pranešime tiek daug dėmesio skyrėme tik todėl, kad ji yra viena aktyviausių ir labiausiai matomų ištisos šiuolaikinės antilietuviškos ideologijos skleidėjų kartos atstovų (kai kuriuos kitus minėjome aptardami koncepciją Visi – kolaborantai). Tai yra labiausiai sovietizmo dvasia persismelkę veikėjai – tautinę ir valstybinę sąmonę visiškai praradę devintojo dešimtmečio komjaunuoliai, kurie buvo visiškai pasiruošę tęsti ir pabaigti visą okupacijos tarpsniu vykdyto lietuvybės naikinimo darbą. "
- Labai jau abejoju, ar ši panelė(?) verta taip aukšto vertinimo. Tuščia būtų iš jos aktyvumo, jei ne Zurofas sumąstęs pasinaudoti jos totaliu neišmanymu. Juk taip specialiai blokuojami esame ne putinaičių.
Ech, lietuviai lietuvaičiai. Argi verta dulkintis su tokiom pakišom? Gal sakyčiau, pasirūpinkime valdžiagyvių tvarteliu, kad ten nešeiminikautų svetimi ir neprimetinėtų skaldančių tautą menamų problemų? Spręsti dabar tautai ir valstybei aktualius klausimus reikia, o ne kaltų ieškoti praeityje. Ką gi gali duoti tokios paieškos be tautos supriešinimo ir suskaidymo. Juk taip pasitarnaujame svetimiems padarydami pusę jiems būtino darbo, kad jiems gautųsi paprasčiau valdyti mus susipriešinusius.
Pažiūrėkite į savo išvadas: universitetuose - nemokšos ir išdavikai, knygas rašo ir leidžia apsimetėliai, teismuose - parsidavėliai, politikai - susimokę su sionistais, kultūros elitas - zvonkių lygio. Ar tik nebūsite apsikvailinę klounai, nemieli bukagalviai? Kaip ir kiekviena kaliausė, save įsivaizduojate pasaulio matu. Gal į veidrodį pažiūrėti nesugebate, nes savirefleksijai reikia daugiau negu pjuvenų galvoje?
Ir vėl homjaunuolis ("Anonimiškas 2016-05-16 18:06") užsiima psichologinėmis projekcijomis, bandydamas savo buką, siaurą ir visomis prasmėmis ribotą fanatizmą prikergti kitiems (ir ne tik tai - prisiminkime, kad šitas net pseudonimu pasivadinti neišdrįstantis nabagas neseniai viduriavo apie tai, kaip "budulei bijo atvirai ir viešai pasisakyti" :D), o "ale" aktyviai kovoja "za vatnoe delo". Nihil novum, kaip sako... :)
O L. Šopauskui - pagarba už pagrįstą, logišką straipsnį, akivaizdžiai "suvartantį" tiek komsomolo, tiek homsomolo (iš esmės - to paties komsomolo) "entelektualų" demagogines "įžvalgas".
Ačiū už puikų komentarą - visiškai pritariu tokiai nuomonei. Tikrai būtina žmonėms rodyti, aiškinti tai, kas daugumai nepasiekiama arba sunkiai suvokiama. BRAVO!
Pagarba ir didelė padėka straipsnio autoriui Laisvūnui Šopauskui. Kaip tūkstančiai kitų, esu „tarybinės lietuvybės“ produktas. Gyventa ne trumpai, išgyventa tiek, kad su keliolika kitų galėčiau pasidalinti ir tai dar nesijausčiau dvasiškai atsitiesusi, nepajudinamai stipri. Skaičiau straipsnį išgyvendama kiekvieną žodį. Kaip gerai visa tai žinoma iš karčios patirties! Skaudus žinojimas, deja, ne visada padeda rasti atsakymus į klausimus, kurie kasdien kyla stebint Lietuvoje vykstančius procesus, susidūrus su „putinaičių legionieriais“. Ačiū gerbiamam Laisvūnui Šopauskui už tai, kad TIKRAI TAPO AIŠKIAU, kas yra kas mylimoje Tėvynėje. AČIŪ. Sėkmės ir stiprybės. Lauksime kitų įžvalgų. Jos labai reikalingos ir laukiamos. Gerai būtų girdėti ir matyti LRT kanalu.
Teisingas straipsnis, kartu ir sudėtingas, visada bus patriotu, visada bus ir kalaborantu, aišku visada ne visi, o kokia dalis tų, ar kitų, nustatyti kiekį, sunkus variantas, baisioje srovėje kiekvienas elgiasi savotiškai ir tai priklauso nuo begales faktorių, esminė dalis plaukia pasroviui,kiti eina prieš srovę, yra ir bėgančių pasroviui, kiti stovi, ir tt..., baisi srovė baigiasi, viskas keičiasi, keičiasi ir dalyviai, bet ne visi.
Rašyti komentarą