Jonathon van Maren. Pornografija ir gėjų paradai

Kai tenka keliauti skaitant paskaitas, žmonės vis manęs klausia: Kaip padėtis tapo tokia bloga? Kaip mūsų visuomenė per tokį trumpą laiką galėjo tiesiog išmesti lauk mūsų judėjiškas-krikščioniškas tradicijas ir pakeisti jas tokia nežabota paleistuvyste?

Žinoma, yra daug atsakymų į šį klausimą. Tačiau šiandien norėčiau iškelti vieną teoriją: Niekas mūsų kultūros nepakeitė greičiau nei video- ir internetinės pornografijos išplitimas.

Tik pagalvokite: jei per mėnesį daugiau nei 80 % vyrų ir beveik pusė moterų žiūri pornografiją, tai kaip dar galima tikėtis, kad juos sukrėstų ekshibicionizmas ir nešvankybės gėjų paraduose?

Juk mes patys namuose žiūrime į tūkstančių tūkstančius nuogų žmonių, visais įsivaizduojamais būdais atliekančių lytinus aktus, darome tai vėl ir vėl, diena po dienos. Ir kai po to, lyg niekur nieko, prisimerkę nuo saulės išlendame į dienos šviesą, nenuostabu, kad nuogumą ir iškreiptą seksualumą ryškiai demonstruojantys vieši paradai mūsų nei kiek nebetrikdo. Daugeliui tai atrodo lyg ekranuose jau matyti siužetai, tik „nutekėję“ į gatvę.

Tai pasakytina ir apie krikščionis. Apie 77 % 18–30 metų amžiaus krikščionių vyrų JAV kiekvieną mėnesį žiūri pornografiją. Vieno Amerikos tyrimo duomenimis, daugiau nei pusė ganytojų prisipažino, kad per pastaruosius metus žiūrėjo pornografiją. Daug kas skundžiasi, kad krikščionių bendruomenėse ir apskritai šiuolaikinėje civilizacijoje stinga moralinio vadovavimo pornografijos ir seksualumo klausimais. Argi tai gali stebinti, jei dauguma krikščionių vadovų patys į tai įklimpę? Gėda ir veidmainystė yra nepaprastai galingos jėgos.

Seksualinė revoliucija buvo tarsi bomba, pramušusi angą krikščioniškoje užtvankoje, stabdžiusioje ištvirkimo potvynį. Bet mus visus masiškai užkrėtė ne kas kita, kaip pornografijos maras. Būtent seksualinės nuodėmės, rodomos kiekviename ekrane, padarė priešo kolaborantais vyrus, kuriems buvo pavesta telkti Bažnyčios jėgas prieš Revoliucijos gaujas.

Štai kodėl pornografijos karta, net ir auganti krikščionių bendruomenėse ir praleidžianti kiekvieną sekmadienį bažnyčioje, skiria mažai dėmesio seksualinei moralei. Ši tendencija vadinama „seksualiniu ateizmu“ – juo užsikrėtę tie, kurie skelbiasi esą krikščionys, gal net lanko Bažnyčios apeigas, pripažįsta Dievo buvimą, bet nemano, kad tai turėtų kaip nors įtakoti jų lytinį  gyvenimą. Tai tie, kurie daro ką nori ir su kuo nori. Į lytinio gyvenimo klausimus jie gauna „atsakymą“ iš pornografijos, o ne iš Šventojo Rašto. Medžius be šaknų lengva išversti.

Manau, būtent dėl pornografijos daug jaunų krikščionių ima palaikyti tuos, kurie ragina keisti santuokos apibrėžimą. Galu gale, analinis seksas ir ištisas „asortimentas“ kitų seksualinių aktų yra pagrindinė pornografijos srovė. Ar galima tikėtis, kad pagal šią seksualine „dietą“ išauginti žmonės imtų protestuoti prieš tuos, kurie ragina valstybę formaliai „įteisinti“ ir patvirtinti „alternatyvius“ seksualinius santykius? Ypač kai jauni krikščionys, susibūrę į grupes, pradeda eksperimentuoti su tais pačiais alternatyviais seksualiniais „gyvenimo stiliais“?

Pornografija sėkmingai „normalizavo“ kone bet kokį lytinį aktą. To rezultatas – tie aktai tapo „normaliais“. „The Telegraph“ neseniai pranešė apie tokias tendencijas:

„Pagal naują dviejų Amerikos universitetų profesorių tyrimą, kuo daugiau heteroseksualūs vyrai žiūri pornografiją, tuo labiau jiems tampa priimtinos „netradicinės seksualinės situacijos“. „Mūsų tyrimas rodo, kad kuo daugiau heteroseksualūs vyrai, ypač mažiau išsilavinę, žiūri pornografiją, tuo labiau jie palaiko tos pačios lyties asmenų „santuokas“ –  pasakė Indianos universiteto docentas Paul Wright leidiniui „The Washington examiner“. Pornografija skatina individualistinę, „neteisiančią“ poziciją visų rūšių netradicinio seksualinio elgesio ir tos pačios lyties „santuokų“ atžvilgiu, o su tuo glaudžiai susijęs požiūris į  tos pačios lyties asmenų seksą. Jei žmonės galvoja, kad kiekvienas turi teisę spręsti, ar užsiimti seksu su tos pačios lyties asmenimis, jie taip pat ims galvoti, kad kiekvienas turi teisę nuspręsti, ar jam galima tuoktis su tos pačios lyties „partneriu“.“

Kai krikščionys tėvai, pedagogai ir Bažnyčios vadovai bando atsilaikyti prieš visas naująsias „kultūrines“ sroves, jiems reikia daug ką nuveikti ir kovoti daugelį mūšių. Tačiau išrauti su šaknimis mūsų namuose, mokyklose ir bažnyčiose įsišaknijusią pornografiją yra vienintelis ir skubiausias mūsų uždavinys. Juk pornografija yra nuodas, žudantis milijonų žmonių moralinį charakterį, žmonių, geriančių šį nuodą kasdien ir po daug. Ji griauna santykius. Ji tiesiog „perprogramuoja“ paauglių smegenis – jie semiasi žinių apie seksą ne iš savo tėvų ar bažnyčios vadovų, bet iš iškrypusių pornožvaigždžių ir pornografijos kūrėjų.

Daugelis krikščionių bendruomenių ištisus dešimtmečius statė aukštus ir storus savųjų bažnyčių mūrus. Tačiau belaidžio interneto signalai praeina kiaurai plytas, nešdami sielą naikinančius mirtinus užtaisus. Prevencija ir švietimas yra vieninteliai mums palikti ginklai, ir atėjo metas juos naudoti.

Versta iš Lifesitenews.com

www.fsspx.lt