Linas Braukyla. Suprasti gailestingumą

Didžiulė našta, užgriuvusi visų ne tik širdimi pamaldžių tikinčiųjų protus, yra gailestingumo jubiliejus. Jis prašo gilintis į gailestingumo slėpinį, vadinasi, siekti jį suprasti ir juo gyventi. Kaip Geroji naujiena kiekviename gyvenime išsiskleidžia vis kitaip, taip ir gailestingumas tarsi turi daug veidų, bet mes kviečiami ieškoti jo esmės.

Gailestingumas nėra pakantumas blogiui, arba tai yra ypatingas pakantumas blogiui. Tai blogio pripažinimas, tai santykis su blogiu, tačiau tik liekant ištikimybėje gėriui. Tuo jis skiriasi nuo pataikavimo.

Gailestingumas eina išvien su teisingumu, todėl gailestingumas gresia papiktinti. Žinoma, ne tuo, kad yra nepraktiškas arba kad „nesiskaito su tikrove“. Gailestingumas yra arti papiktinimo, nes turi savitai peržengti teisingumą, bet tik tam, kad prie jo sugrįžtų, kad grąžintų dalykus į tikrąjį teisingumą. Tai laikina netvarka, bet nuo netvarkos ją skiria tikslingumas. Ši netvarka yra protinga, ji žino savo priežastį ir savo kryptį, nes skirta tvarkai, pati nepretenduodama ja tapti.

Tačiau jei mums reikia būti gailestingiems, „kaip mūsų Tėvas danguje yra gailestingas“, ko tai reikalauja iš mūsų šiandien? Ir kaip iš tiesų Dievas apreiškia savo gailestingumą? Būdas, kuriuo Dievas apreiškia savo gailestingumą, turi būti tas būdas, kuriuo gailestingi siekiame būti mes.

Jo gailestingumas yra atitaisyti tai, ką dėl nuodėmės esame sugadinę. Mes gailestingi esame tada, kai pasilenkiame atitaisyti silpnumo, klaidos ir blogos valios žalą. Mes dalyvaujame Dievo gailestingume, nes jis siunčia mus tą žalą atitaisyti.

Taigi gailestingumas yra veiklus, nes jo paskirtis yra ne užjausti, o atitaisyti. Gailestingumą lengviausia suprasti per gailestingumo darbus. Be to, gailestingumas, kurio meldžiame pasauliui ir kurio neribotumą Jėzus yra apreiškęs, turi apsireikšti per žmones.

Gailestingumo apaštalai yra tie, kurie ryžtasi eiti į pasaulį ir nuvalyti tai, kas netobula, nuo to, kas gera. Šie žmonės yra apaštalai, šie žmonės yra mūsų ganytojai, šie žmonės yra pasišventusieji ir pasišventę pasauliečiai. Toks tampa ir kiekvienas, kuris supranta, jog gailestingumas yra jau parodytas, tačiau ir nuolatos vykdytinas, pirmiausia per jį patį.

Todėl gailestingumo trokštantis žmogus yra gailestingas žmogus, o gailestingas žmogus yra tas, kuris sąmoningai keičia kitų gyvenimus į gera. Jis prisiima tai sau kaip pareigą ir būtinai turi suprasti, ką ir kaip reikia „atitaisyti“.

Tačiau iš kur ta puikybė paskelbti save gailestingumo apaštalu? Juk tai reiškia nurodinėti kitam, atsistoti prieš kitą arba priekyje jo, užuot stovėjus greta. Juk tai reiškia, dar vulgariau kalbant, primesti savo gėrio viziją kitam. Negi gerai įsižiūrėjus, labai gerai įsižiūrėjus į gailestingąjį samarietį neišvysime jo pernelyg žmogiško motyvo, jam savito pasitenkinimo būdo („padėti“ kitam), negebėjimo susitvarkyti su žmonių ir likimų skirtingumu?

Gailestingumo apaštalas arba tiesiog tas, kuris bando gyventi gailestingumu, yra pernelyg žmogiškas. Visa laimė, kad ne jis pats yra gailestingumo šaltinis, o jo darbai, gailestingumo darbai, negali išsemti Gailestingumo, kuriame jis dalyvauja.

Visa laimė, kad žvilgsnis, kuris tiriamai ir įtariamai iki kaulų smegenų narsto gailestingumo apaštalą, turi kur nukrypti. Jis krypsta į prakartėlę, nes šiomis, Kalėdų, dienomis stebime patį didžiausią gailestingumo darbą, atitaisantį visa.

Kristaus įsikūnijimas, skirtas susiliesti su blogiu, atkurti teisingumą ir todėl daugelį papiktinęs, yra gailestingumo paveikslas.