Aušra Stančikienė. Ko mes (valstybė) nepadarėme

Dabar jau liko tik melstis už šaltyje, savo namų kiemo šulinyje, nuosavo tėvo rankomis nuskandintų vaikelių sielas...

Man, kaip ir daugeliui, šįryt išgirdusiems baisiąją žinią, mintys ir jausmai kunkuliuoja. Žinoma TV žurnalistė ir socialinių projektų generuotoja Rūta Mikelkevičiūtė, nesenai vėl naujai tapusi mama, pratrūko ir siūlė grąžinti mirties bausmę. Aš nemanau, kad toks sprendimas padėtų pasikeisti visuomenei, nekalbant apie kitas iš to kylančias pasekmes. 

Man labai skauda, tiesiog tą skausmą jaučiu fiziškai, kad mes gyvename visi kitiems meluodami ir imituodami pagalbą, atjautą, bendruomeniškumą. Šeimų, jei būtų galima pavadinti šiuo žodžiu dviejų suaugusių, iš kurių sueities gimsta vaikai, tokių, kurioje įvyko tragedija - apstu. Ką konkrečiai valstybė ir jos politikai, pareigūnai, tarnautojai nuveikė, kad sueites santykius paverstų šeimos santykiais? Iki šiol nėra apibrėžta šeimos sąvoka ir vis labiau garsinama žinia, kad vaikams gera ten, kur jie prižiūrėti, pamaitinti, aprengti ir pan. Taip puoselėjama vartojimo kultūra, kur vieni gamina, o kiti vartoja. Šiuo atveju vartoja...vaikus. o ką mes (valstybė) daro, kad padėti tapti tėvais? Atsakau: rengia programas, rašo, rašo, rašo...

Iki 2020 m. valdžia užsibrėžė planą per artimiausius metus visoje šalyje panaikinti vaikų globos įstaigas ir vaikų namų auklėtinius perkelti į šeimynas. Sakysite, kalbu apie kitus reikalus. Ne, apie tą patį. Apie tą pačią nesprendžiamų problemų ir pasekmių grandinę. Kaip sprendžiama pagalba tokioms "šeimoms", kurioje įvyko tragedija? Socialinėmis išmokomis ir kitomis pašalpomis, trumpiau - pinigais. Prieš keletą metų su kolegėmis mokslininkėmis dalyvavome projekte, kur mokėme visos Lietuvos vaiko pagalbos specialistus ankstyvosios intervencijos subtilybių, dalinomės gerąja užsienio praktika. Tuo pačiu viena iš kolegių atliko vyresnio mokyklinio amžiaus vaikų apklausą ir tyrimą apie jų lūkesčius ir ateities planus. Rezultatas stulbinantis - didžioji dauguma "svajoja" auginti kuo didesnį būrį vaikų, kad gautų kuo daugiau pašalpų. Neabejoju, kad ir šiąnakt nužudytų vaikelių gimdytojai priklausė šiai "svajotojų" grupei. 

Taigi, ką mano valstybė, gaudama milijonines ES lėšas pokyčiams (ne)padarė, kad pažabotų tragedijas ir nutrauktų vartotojiško požiūrio grandinę? 

- Nepriėmė Vaiko teisių pagrindų įstatymo.

- Neapibrėžė šeimos sąvokos.

- Neapibrėžė pagalbos šeimai, kurioje auga vaikai, atsakomybių, veiksmų ir finansų panaudojimo skaidrumo užtikrinimo.

- Nepakeitė Civilinio kodekso nuosatų, susijusių su gerovės užtikrinimu vaikui ir jo šeimai ir t.t.

SADM ministrė sako, kad jau šiais metais visose savivaldybėse startuoja bendruomeniniai šeimos namai, kurie teiks kompleksines paslaugas. Per tas kompleksines paslaugas šeimos, pavieniai globėjai, tėveliai galės gauti įvairiausias paslaugas, taip pat ir psichologinės, psichoterapinės pagalbos. 

Atleiskite man už realybės jausmą, bet aš pokyčiais abejoju. Ne todėl, kad netikėčiau, jog jie galimi, o todėl, kad vartojimas tapo svarbesnis už gerovę. 

Pasimelskime kiekvienas taip, kaip mokame už nužudytų kūdikių sielas, už jų gimdytojų sielas, už mūsų visų, kad vartojimo šmėkla galutinai neužvaldytų.