Vytautas Sinica. Tik nekalbėkime apie šeimą!

Tekstas publikuotas žurnalo „Artuma“ 2015 metų gruodžio mėnesio numeryje.

2015-ieji vėl buvo šeimos politikos štilio metai. Seime toliau stringa visi šeimai naudingi projektai, tenka guostis tuo, kad kol kas pavyksta blokuoti ir radikalų projektus – vienalytės partnerystės ar genderistinio lytinio švietimo įteisinimą. Taip išlaikomas status quo, tačiau ir nejudama šeimos stiprinimo linkme. 

2011 m. Konstitucinis Teismas išaiškinimo, kad šeima yra visi vyrai ir moterys, susieti „pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas“. Pagal šiuos kriterijus (vaikų auklėjimas – ne privalomas, o vienas iš galimų kriterijų), šeima tampa visi susimetusieji, taip pat meilužiai, ilgiau draugaujanti gimnazijos moksleivių porelė ar net tiesiog draugai. Nuo šio istorinio Lietuvai sprendimo dienos šeimos politika neturi ateities, kol iš naujo nebus konstituciškai apibrėžta šeima. 

Nepriėmus Konstitucijos pataisos, prasmės netenka daugybė kitų vertingų projektų, ypač skirtų nepilnamečių apsaugai nuo alternatyvias šeimos formas kaip normą propaguojančios informacijos ar „konstitucinių šeimos vertybių“ niekinimo. Nebeaišku, kas yra „konstitucinės šeimos vertybės“? Pagal KT, tai viso labo abipusis emocinis prisirišimas ir įsipareigojimai, nesvarbu tarp ko ir nesvarbu kaip ilgai. Visi šeimos sampratą stiprinantys Seime užregistruoti projektai netenka bent dalies prasmės.

Tam dar 2013 metais 106 Seimo nariai užregistravo Konstitucijos 38 straipsnio pataisą, kuria susiejo šeimą su vyro ir moters santuoka, tėvyste ir motinyste. Kitaip sakant, šeimos santykiai sieja sutuoktinius ir tėvus su jų vaikais. Šeimos kūrimas sugrąžinamas į žmonių rankas, nes šeimai atsirasti reikalingas jų valingas sprendimas, o ne vien faktinės gyvenimo kartu aplinkybės. 

Puikią ir teisingą pataisą užregistravo absoliuti dauguma visų frakcijų atstovų, 3 iš 11 liberalų ir 21 iš 39, taigi dauguma, socialdemokratų. Tačiau būtent socialdemokratai deda visas pastangas šiam projektui užblokuoti.

Dar 2012 m. LSDP ir Vyriausybės programoje buvo įrašytos dviveidiškos ir pražūtingos nuostatos: „neskirstysime šeimų į tradicines ir netradicines“, „nemokysime šeimų, kaip joms gyventi“, o „valstybės tikslas bus ne nurodyti, kokį bendro šeimos gyvenimo modelį asmenims pasirinkti“. Gudrios, gražios, „neteisiančios“ ir laisvės bei lygybės lozungus atitinkančios formuluotės, iš tiesų reiškiančios, kad stabilių, santuokos įsipareigojimu grįstų šeimų valstybė neskatins. Akivaizdu, kad visos šios nuostatos prieštarauja minėtai Konstitucijos pataisai.

Būtent todėl LSDP ideologinis aktyvas nuosekliai stengiasi blokuoti šeimą apibrėžiančią Konstitucijos pataisą. Iš pradžių rekomendacinę išvadą jai ilgai delsė pateikti Vyriausybė, dabar jau ilgiau nei metus tą patį daro Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas socialdemokratas Julius Sabatauskas. Metus neįtraukdamas klausimo į komiteto darbotvarkę jis savavališkai neleidžia Seimui balsuoti dėl šios pataisos ir tuo tyčiojasi iš daugiau nei 2/3 kolegų valios. Šių metų lapkričio 15 dieną sukako du metai nuo pataisos užregistravimo. Piliečiai ir nevyriausybinės organizacijos laiškais ir viešais pasisakymais prašo svarstyti šį klausimą, tačiau jo „marinavimas“ tęsiasi. 

Tokia situacija naudinga tik socialdemokratams, gyvenantiems įtampoje tarp savo tradicinių pažiūrų rinkėjų ir progresyvios marksistinės ideologijos. Prieš kolegas Briuselyje apie šeimą jie privalo kalbėti priešingai nei savo rinkėjams. Bet kokie sprendimai ar vieši debatai šeimos politikos srityje stato LSDP atstovus į nepatogią padėtį, nes viešai demaskuoja jų dviveidiškumą. Negalėdami rinkėjams prisipažinti esą prigimtinės vyro ir moters šeimos ideologiniais priešininkais, bet ir nebūdami tokios šeimos draugais, jie stengiasi apskritai išvengti šeimos klausimų kėlimo iki artėjančių rinkimų. Todėl akivaizdu, kad visiems, besirūpinantiems prigimtinės, santuoka sudaromos šeimos stiprinimu, būtina stengtis šeimos politiką paversti rinkiminiu klausimu. 

Piliečiai turi reikalauti sprendimų šioje srityje, atsiskaitymo rinkėjams (ypač vienmandatėse) už šiuos sprendimus, provokuoti viešą aiškios pozicijos išsakymą apie genderistinį švietimą, LGBT propagandą nepilnamečiams, požiūrį į vienalytes santuokas ir kitus klausimus. Daugybei politikų prieš rinkėjus paprasčiausiai gėda savo pažiūrų šeimos klausimais. Ir būtent čia slypi neišnaudota piliečių galia nuolatiniu spaudimu priversti balsuoti už, o ne prieš prigimtinei vyro ir moters šeimai naudingus projektus. Nuo mūsų priklauso, ar 2016-ieji pagaliau nebebus šeimos politikos štilio metai.

Sekite autorių Facebook