Linas Kojala. Ne tūkstantis pabėgėlių yra didžiausia Lietuvos problema

Skaitytojų dėmesiui siūlome susipažinti su kiek netikėtu jauno politikos apžvalgininko Lino Kojalos tekstu migrantų krizės ir Lietuvos politinių prioritetų klausimais, kurį esame priversti skelbti kiek neįprastoje „Pažangos ideologijos“ skiltyje. 

Lietuvoje laikas nuo laiko atsiranda problema, kuri dalies visuomenės yra greitai paverčiama valstybės ir tautos egzistenciniu klausimu.

Pavyzdžiui, referendumo dėl žemės pardavimo metu skeptikai baiminosi, kad leidžiant užsieniečiams įsigyti žemę Lietuvoje bus netenkama kertinio lietuviškojo identiteto dėmens. Tam tikra prasme nuo jų neatsiliko ir garsiausiai besireiškiantieji priešingos nuomonės šalininkai, teigę, kad nepriėmusi vienintelio logiško sprendimo Lietuva staiga taps visų pamiršta Europos provincija, lyg Vakarai tik ir lauktų išganingos progos tą patvirtinti.

Šį klausimą, kaip ir daugelį kitų, supo kontraversijų banga, didžiulis politikų ir visuomenės veikėjų dėmesys, neproporcingai sugrėsminta retorika. Rezultatas – pirmą kartą šalies istorijoje surinkta 300 tūkstančių parašų ir piliečių valia sušauktas referendumas. Visgi kuklūs užsieniečių įsigytos žemės kiekiai ir faktas, kad šiandien ši tema visiškai prarado aktualumą, rodo, kad furoras buvo gerokai perdėtas. Piliečiai referendume nesprendė jų gyvenimus iš esmės keičiančio klausimo, nors tokių epitetų nestokota. Tai tebuvo audra stiklinėje, neturėsianti esminio poveikio Lietuvos ateičiai. Ne naujiena – panašios bangos kildavo ir dėl kitų klausimų, pavyzdžiui, kelių šimtų asmenų eitynių sostinės centre ar neva liepsnosiančio vandens skalūninių dujų gavybos vietose. Žvelgdami atgal tai galime vadinti veikiau mažos grupelės garsiomis emocijomis, o ne realiu visuomenės atspindžiu.

Šiandien dėmesio nestokoja pabėgėlių krizė ir faktas, kad Europos Sąjungos šalių sprendimu Lietuvai teks priglausti kiek daugiau nei tūkstantį asmenų iš karo kamuojamų regionų. Neverta pamiršti, kad tai bus pabėgėliai – tie, kuriems namuose gresia mirtis, – o ne ekonominiai migrantai, kurių nepageidauja ir atsijoja visos Europos valstybės. Bent jau stengiasi tai daryti.

Lietuva turi būti aktyvi Europos politinės darbotvarkės formavimo dalyvė. Mes turime domėtis ne tik tuo, kas vyksta artimiausioje aplinkoje ar tiesiogiai liečia mūsų interesus, bet ir pažinti kitų regionų problemas. Tokiu būdu ne tik geriau suprasime savo partnerius, tačiau ir tapsime tokiais, kuriems nelaimės akivaizdoje norės padėti kiti. Visgi Lietuvoje viešos peštynės ir politiniai ginčai koncentruojasi ne ties Europą kamuojančia problema. Keliamos kitos dilemos: pavyzdžiui, ar tūkstantis pabėgėlių nesukels Lietuvai nepakeliamų kultūrinių bei socialinių problemų, pernelyg didelės finansinės naštos, nekurstys religinės nesantarvės. Deja, ir vėl garsiausi tie, kurie tai nagrinėja kaip dar vieną šalies išlikimo veiksnį.

Ir nesvarbu, kad vertybinį identitetą labiausiai griauna ne keli šimtai islamo išpažinėjų ar krikščionių iš arabų kraštų, o piliečių surašymuose katalikybę noriai deklaruojantys, bet savo gyvenimo būdu jai prieštaraujantys tautiečiai. Dažnai kalbame apie kultūrinį ir socialinį senosios Europos smukimą, kurį pagrindžiame vertybėms prieštaraujančio elgesio pavyzdžiais. Mėgstame (teksto autorius pabrėžtinai neišskiria savęs) kritikuoti problemas kitų kieme, bet pernelyg retai plačiai atmerktomis akimis pasižiūrime į save. Nors ignoruodami esmines problemas ir patys netrukus turėsime daryti sprendimą, ar norime europietiškos gerovės valstybės bei sočių socialinių išmokų (ES valstybės tą pasirinkimą jau seniai padarė esmingai nekeičia net gausėjant integracijos problemoms), ar kultūrine ir kalbine prasme lietuviškai vientisos Lietuvos.

Bet ar iš tikrųjų tradicinę pasaulėžiūrą atspindi vien savigynos instinktas, net jei tai iš dalies atspindi vertybinės pasaulėžiūros normatyvinę idėją? Kaip tai suderinama su faktu, kad pagal savižudybių skaičių Lietuva rikiuojasi juodžiausių pasaulio valstybių ketvertuke? Kodėl pagal alkoholio vartojimą mus lenkia tik Baltarusija ir Moldova? Kaip spręsti tragišką problemą, kai apie trečdalis mirčių yra susijusios su svaigalų vartojimu? O gal kas nors išeitį demografinei situacijai pataisyti žinant, kad vaikų iki 14 metų dalis bendrame gyventojų skaičiuje per kelis dešimtmečius dramatiškai sumažėjo nuo 23 iki 15%? Galbūt tai, kad esame viena sparčiausiai senstančių ir mažėjančių Europos visuomenių turėtų kelti didesnį nerimą nei keli šimtai pabėgėlių? Kodėl šimtai tūkstančių lietuvių per pastaruosius du dešimtmečius persikėlė į seniai multikultūrines visuomenes bei nesibodi, net ir garsiai paburnodami, gyventi šalia margų kultūrinių grupių ir negrįžta namo? Juk tai yra temos, kurios tiesiogiai lems valstybės išlikimą.

Todėl aktoriaus Arūno Sakalausko akcija, kurią pastebėjo ir užsienio žiniasklaida, buvo lyg gaivus oro gurkšnis. Padaryta tai, kas Lietuvoje nutinka pernelyg retai: atkreiptas dėmesys į esminės svarbos problemą neverčiant to tik trumpalaike politinių dividendų paieška ir pasirodymu prieš žiniasklaidą. Tie keli šimtai žmonių, sugulusių ant Vilniaus katedros aikštės grindinio, leido dar kartą suvokti šimtus gyvybių nusinešančios problemos mastą bei bent trumpam grąžino jį į politinę darbotvarkę.

Būtent šios temos turėtų būti svarbiausiomis mūsų šalies patriotams.