Kathy Gyngell. Viešasis gyvenimas Britanijoje po vienalyčių „santuokų“ įteisinimo

Iš karto po to, kai tos pačios lyties „santuokų“ klausimas 2012 metais atsirado Jungtinės Karalystės gyventojų apklausose, šalies teismai pradėjo teisti žmones vieną po kito už jų privačius įsitikinimus ir privatų elgesį. Tai galima pavadinti teisiškai įtvirtintu engimu.

Nuo vestuvinių tortų ir nakvynės namų paslaugų iki katalikiškų agentūrų spaudimo ir lytinio švietimo mokyklų klasėse - viešasis spaudimas ir teisiniai sprendimai ėjo tik viena kryptimi. Žinoma, palankia gėjų „teisėms" ir nepalankia religinei ir sąžinės laisvei.

Dar prieš tai, kai 2013 metų kovą buvo įteisintos vienalytės „santuokos“, šalies Lygybės ir žmogaus teisių komisija nusprendė, kad santuokų registratoriai yra valstybės pareigūnai ir todėl iš jų bus reikalaujama vykdyti gėjų „santuokų“ ceremonijas. Jiems nebuvo palikta pasirinkimo. Komisija padarė išvadą, jog apsauga žmogaus religijos pagrindu yra „sąlyginė teisė“, kurią tam tikromis aplinkybėmis „valstybė gali riboti“.

Kitas atvejis: nakvynės namų paslaugų tiekėjai atsisakė išnuomoti kambarį su dvigule lova gėjų porai ir buvo paduoti į teimą, o jų byla pasiekė net Aukščiausiąjį teismą. Šis įsakė paslaugos tiekėjams apmokėti didžiules išlaidas, kas sužlugdė jų ateitį. Ir nesvarbu, kad tai buvo jų privatus namas.

Dar kitam šalies piliečiui, savivaldybės darbuotojui, pavyko laimėti bylą, nes teisiškai jam padėjo ir patarė Krikščionių institutas. Tačiau jis vis tiek buvo pašalintas iš vadovaujančių pareigų, jo atlyginimas sumažėjo beveik per pusę, o karjera buvo sužlugdyta. Kaip jis nusikalto? Vis labo savo Facebook paskyroje pareiškė, kad mano, jog vienalytės „santuokos“ bažnyčiose yra „per toli einanti lygybė“. Įmonė, kurioje jis dirbo, Trafford Housing Trust, paskelbė, kad darbuotojas nusižengė kompanijos taisyklėms, kurios draudžia liūdinti kolegas ir skleisti savo religinius įsitikinimus. Pasak kompanijos, vyras pakenkė jos reputacijai, kuri paremta „įvairove“.

Tad yra visiškai nesąžininga sakyti, kaip tai daro kai kurie gėjai aktyvistai, jog po vienalyčių „santuokų“ įteisinimo dangus nesugriuvo. Plyšiai jame jau atsivėrė.

Po įstatymo priėmimo jam nepritariantys dvasininkai buvo pradėti vis labiau persekioti - net tada, kai jie tiesiog mokė oficialios Bažnyčios doktrinos.

Tačiau dar labiau neramina valstybės remiama jaunimo indoktrinacija.

Visai neseniai šalies švietimo sekretorė Nicky Morgan (praktikuojanti anglikonė, kuri būdama parlamento nare balsavo prieš vienalytes „santuokas“) pareiškė BBC, kad vaikai, kurie išreiškia negatyvų požiūrį į homoseksualumą, gali būti laikomi potencialiais ekstremistais. Žinant, jog vysiausybė vis labiau plečia teisiškai įtvirtintą terorizmo sąvoką, tai nėra tokia jau maža grėsmė. Visą tai reikia suprasti kontekste, kuriame vyriausybė tuo pat metu remia privalomą lytinį švietimą, kuris moko, kad vienalyčiai santykiai yra tokie patys vertingi kaip heteroseksualūs.

Tai atveda prie vienalyčių „santuokų“ įteisinimo paskutinio suduoto griaunamojo smūgio - prie pačios santuokos intitucijos.

Argi homoseksualai tiesiog neprašė lygios teisės dalyvauti šioje tradicijoje, kuri palaiko bendrąjį gėrį? Teologas Theo Hobsonas teigia, kad ne:

„Gėjų „santuoka“ yra gėjų teisių, o ne santuokos įtvirtinimas. Nors ir kalbama apie santuoką kaip socialinį gėrį, visa energija nukreipiama į individualias teises (kas prieštarauja moralinei santuokos prasmei). Per paskutinius porą metų negirdėjau nei vieno gėjų „santuokų“ aktyvisto sakančio ką nors prasmingo apie santuoką. Visi jie tvirtina, kad „mūsų meilė yra tokia pat gera ir tikra kaip ir jūsų, todėl turi būti pripažinta kaip santuoka, kaip jūs drįstate sakyti kitaip, kaip drįstate?“.“

Tačiau dabar, kai vienalytės „santuokos“ Britanijoje jau įteisintos, visi, kurie atsisako tai pripažinti arba atsisako mojuoti vaivorykštine vėliava ir kitaip apsimesti, kad imperatorius nėra nuogas, yra laikomi fanatikais. Štai ką reiškia šiandien gyventi Britanijoje. Čia ir baigiasi visų lygybė prieš įstatymą.

Versta iš The Conservative Woman