Christopher A. Ferrara. Kūjis ir pjautuvas - naujas papiktinimas?

Neverta mėginti neigti ar slėpti akivaizdaus fakto – kad ir kur nuvyksta pop. Pranciškus, jį nepaliaujamai sekioja skandalai. Ir kiekvieną kartą neokatalikiškos blogosferos „gaisrininkai“ šoka gesinti skandalo liepsnų retoriniais ugnies gesintuvais: neva tai buvo blogas vertimas, popiežius taip nesakė, jis taip negalvojo, jo žodiai ar poelgiai buvo ištraukti iš konteksto, tai buvo išimtis ir t. t., ir pan.

Tačiau šį kartą liepsnų neįmanoma sulaikyti. Savo audringos „išlaisvinimo teologijos turnė“ metu pop. Pranciškus iš atvirai antikatalikiško Bolivijos prezidento Evo Moraleso, žinomo socialisto, autokrato ir demagogo, dėkingai priėmė groteskišką, šventvagišką skulptūrą, vaizduojančią Kristų, prikaltą prie kūjo ir pjautuvo. Šis gestas, kaip pažymėjo kai kurie apžvalgininkai, taps vis keistesnę formą įgaunančio pontifikato simboliu.

Neokatalikiški „gaisrininkai“ desperatiškai mėgino iškreipti šio įvykio įrašo vertimą – esą popiežius pasakė: „Tai neteisinga!“ Iš tiesų Pranciškus, su šypsena priimdamas šią siaubingą „dovaną“, tarė: „Aš to nežinojau“, norėdamas tuo pasakyti, kad nežinojo, jog tai buvo „komunistinio krucifikso“, sukurto t. Luiso Espinalio Campso, kopija. Espinalis Campsas buvo kunigas, marksistas ir agitatorius, jį EWTN (Eternal Word Television Network) katalikų enciklopedija vadina Bolivijos misionieriumi, nužudytu Bolivijos diktatūros metu 1980 m. Misionierius? Atsiprašau! Espinalis Campsas buvo ispanų jėzuitas radikalas, savo kunigystę skyręs išlaisvinimo teologijai, politiniam aktyvizmui, filmų scenarijų rašymui ir bulvarinei spaudai, aukštinančiai marksistinę ideologiją.

Kokia nelaimė ištiko nusiminusius „gaisrininkus“, kai Pranciškus skrydžio atgal į Romą metu ramiai patvirtino, jog nematąs jokių problemų priimti šventvagišką kryžių, vaizduojantį pjautuvą ir kūjį – simbolį ideologijos, kurios pasekėjai išžudė milijonus krikščionių ir toliau persekioja juos Kinijoje, Kuboje bei kitur. Per gana padriką spaudos konferenciją lėktuve popiežius pasakė:

Aš nežinojau, kad t. Espinalis buvo ir skulptorius bei poetas. Aš tai sužinojau tik dabar. Aš pamačiau tai [skulptūrą] ir nustebau. Antra, aš apibūdinčiau tai kaip protesto meno kūrinį. <...> Kai kuriais atvejais jis gali atrodyti įžeidžiantis... kai kuriais atvejais. Trečia, šiuo konkrečiu atveju t. Espinalis buvo nužudytas 1980 m. Tuo metu išlaisvinimo teologija turėjo daug srovių. Viena iš jų marksistiškai aiškino tikrovę. Būtent jai ir priklausė t. Espinalis. <...> 1984 m. Tikėjimo doktrinos kongregacija paskelbė pirmą nedidelį dokumentą, pirmą pareiškimą apie išlaisvinimo teologiją, kritikuojantį tai [čia greičiausiai – minėtą srovę]. Tuomet pasirodė antrasis [dokumentas], leidžiantis tai aiškinti krikščioniškesniu požiūriu.

Ar aš supaprastinu? Ne. Atlikime to meto hermeneutiką[*]. Espinalis buvo šio marksistinio tikrovės aiškinimo ir marksistinės teologijos entuziastas. Būtent tai ir įkvėpė jo kūrinį. Šis protestas buvo būdingas ir Espinalio poezijai. Bet tai buvo jo gyvenimas, jo mąstymas. Jis buvo ypatingas žmogus, pasižymėjęs nepaprastu žmogišku genialumu ir nuoširdžiai kovojęs, ar ne?

Atlikęs tokią hermeneutiką, aš supratau šį kūrinį. Manęs jis neįžeidė, bet aš turėjau atlikti šią hermeneutiką ir aš tai jums sakau, kad nekiltų kokių nors klaidingų nuomonių.

Paklaustas, ar nepaliko šventvagiškos statulos Bolivijoje, popiežius atsakė: „Ne, ji keliauja su manimi.“

Gerai įsidėmėkite: mes turime popiežių, sakantį, kad jo neįžeidė Kristaus, kurio vietininkas žemėje jis yra, atvaizdo suplakimas su šėtoniškos ideologijos, siekusios išnaikinti krikščionybę nuo žemės paviršiaus, simboliu. Kaip pažymi Patrickas Buchananas liepos 14 d. straipsnyje, „jei pop. Jonui Pauliui II būtų buvęs įteiktas toks kryžius, jis būtų sudaužęs jį į Moraleso galvą. Nes Jonas Paulius II savo akimis matė, ką komunizmas padarė jo šaliai, jo Bažnyčiai ir jo tautai per keturiasdešimt penkerius bolševikinio režimo viešpatavimo metus.“

Maža to, popiežius pripažįsta, kad Espinalio „protesto meną“ įkvėpė marksizmas, ir giria Espinalio „žmogišką genialumą“ (prieš tai pasimeldęs prie jo nužudymo vietos). Pranciškus netgi teigia, kad Espinalio išpažintas „marksistinis tikrovės aiškinimas“ 1984 m. neva sulaukė palankesnio Tikėjimo doktrinos kongregacijos įvertinimo nei 1981 m. Tai netiesa. 1984-ųjų pasmerkime Kongregacija kaip tik kategoriškai atmetė šią marksistinę socialinės nelygybės interpretaciją. Dokumente rašoma:

„Išlaisvinimo teologijos“ pražūtingai supainioja Šventojo Rašto „neturtėlius“ su Markso „proletariatu“. Šitaip jos iškraipo krikščionišką vargšų prasmę ir kovą už vargšų teises paverčia klasių kova, remdamiesi klasių karo ideologija. „Vargšų Bažnyčia“ jiems reiškia klasės Bažnyčią, kuri suprato revoliucinės kovos, kaip žingsnio į išsivadavimą, būtinybę ir šį išsivadavimą švenčia savo liturgijoje.

Nepaisant to, Pranciškus kaip teisėtą „protesto meno kūrinį“ priėmė ir gynė šventvagišką simbolį, tinkamą „išlaisvinimo teologijos liturgijai“.

Šį kartą neapginamo gynėjai neturi kur dingti. Vėl papiktindamas Bažnyčią, Pranciškus pritarė šventvagystei ir išjuokė Fatimos Dievo Motinos misiją bei jos įspėjimą apie „Rusijos klaidas“. Šiandien Popiežius pats priima ir gina patį šių klaidų simbolį, bjauriai sujungtą su Švenčiausiuoju mūsų Viešpaties kūnu.

Kada ateis galas šio pontifikato gėdai? Ką mes padarėme, kad tai užsitarnautume? Tegul Fatimos Dievo Motina apsaugo mus nuo šios beprotybės.

Versta iš Fatima.org

[*] Šiuo atveju – kūrinio prasmės supratimas įsigyvenant į jo sukūrimo epochą ir autoriaus ketinimus.

www.fsspx.lt