Linas V. Medelis. Kas mūsų kalbą stumia į duobę

Praėjusį antradienį (birželio 23) Seimo posėdyje karaliavo Julius Sabatauskas. Stebint iš šalies atrodė, jog Teisės ir teisėtvarkos komiteto (TTK) pirmininkas, pristatinėdamas vis naujas įstatymų pataisas, suaugo su tribūna… Jis pristatė ne mažiau kaip dvi dešimtis įstatymų pataisų. Nepaprastu greičiu, kaip per sviestą. Vien Suėmimo vykdymo įstatymo pakeista 22 punktai… Atrodo, tokiu tempu būtų galima prastumti bet ką, ir tik J. Sabatausko valioje galima kažką keisti.

Nedaug tetrūko, kad būtų priimta ir pataisa, administracine tvarka baudžiant už kalbėjimą mobiliuoju telefonu pėsčiųjų perėjoje. Sakyta, jog toks įstatymas veikia Australijoje.  Tad kodėl Lietuvoje, remiantis tokiu pavyzdžiu, neuždraudus kalbėti telefonu sėdint ant stogo, arba vedžioti kengūras kairiąja kelio puse? J. Sabatauskas eidavo į tribūną: „Gerbiama, pirmininke, dėkoju už suteiktą galimybę pristatyti… Gerbiami Seimo nariai…“ Nepakeldamas akių į salę: „Gerbiamas pirmininke, gerbiami kolegos. Dėkoju už galimybę…“

Visas Lietuvos pasaulis atrodo sukasi apie Teisės ir teisėtvarkos komitetą, tačiau daugiausia dėmesio ir intrigų sulaukęs Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektas antradienį svarstytas nebuvo. Atidėtas popietiniam posėdžiui, po to perkeltas po Joninių, šiai dienai, ketvirtadieniui, birželio 25-tąjai (tiesioginė transliacija).

Ir atidėtas ne todėl, kad teisė ir teisėtvarka lyg ir nelabai siejasi su vardų rašyba. Gal ir ne todėl, kad lenkiškų (nebesislepiama) raidžių įvedimo įstatymo kūrėjų I. Šiaulienės bei G. Kirkilo stulbinančiai įkyrus aktyvumas, lietuvių kalbos išdavystė jau visiems bado akis.  Istorija nutyli, kada buvo „užlaužtas“ Sabatauskas. Tikrai ne raudomis ir Tomaševskio akcininkų bei Lenkijos „kresų politikos“ autorių ašaromis buvo pelnytas jo palankumas. Lenkija nė nebeslepia, kad siekia kuo stipresnio vaidmens Lietuvoje, žinoma, ir oficialiai plečiant lenkų kalbos teritoriją. Labiausiai tikėtina, kad svarstymo atidėjimas visų pirma sietinas su pagarsintais bandymais manipuliuoti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvadomis. Paprasčiau tariant, kalbos komisijos posėdžio garso įrašas demaskavo J. Sabatausko vadovaujamo Teisės ir teisėtvarkos komiteto bandymą apgauti.

Ketvirtadienį prasideda naujas puolimas. Ko šįkart imsis TTK? Sunkiosios artilerijos kanonada nutilo, baigėsi šaudmenys? Gal svarbiausi darbai jau atlikti? Aną antradienį Lietuvos premjeras Algirdas Butkevičius informavo, kad „socialdemokratų inicijuotas projektas“ apie pavardžių rašymą priimtas „valdančiųjų koalicijos politinės tarybos posėdyje“. Tvarkos ir teisingumo partijos lyderis Rolandas Paksas tai patvirtino. Kelios dienos prieš tai apie pavardžių originalo rašmenimis rašybą auksinių minčių pažėrė Darbo partijos lyderis Valentinas Mazuronis; ministras Linkevičius Linkevičius teigia, jog pavardė yra kiekvieno privati nuosavybė (įsivaizduokim, kaip automobilio numeris) ir kiekvienas gali ją rašyti, kaip nori; Vilniaus vicemeras Gintautas Paluckas sublizgėjo smegenimis ir fraze, tartum nurašyta iš kokio „Kurier Wilenski“ straipsnio komentarų : „ Jei tarpukariu būtume sutarę su lenkais, galbūt šansai išsaugoti nepriklausomybę būtų buvę didesni“.

Bene įdomiausia krikščioniškų konservatorių pozicija. Tarp jų yra tikrų kovotojų už lietuvių kalbą ir lietuvybę, bet vadovų svoris gali nulemti. Patriarchas savo poziciją išsakė taip painiai, aptakiai, kad tik gerai įsigilinęs gali suprasti – garbės pirmininkas nieko prieš neturi prieš „tris raides“ – q, w, x ; dabartinis pirmininkas šiais klausimais garsiai nekalba gal dėl nedidelės politinės patirties (toks jaunas, bet vis tiek Landsbergis), o dar šiltas ekspirmininkas Andrius Kubilius, kad ir paskutinę minutę, pagaliau rado būdą tuo skausmingu klausimu pasireikšti ypatingai – jo pateiktame šviežiame įstatymo projekto patobulinime siūloma, kad rašyti pavardę „originalo lotyniškais rašmenimis“; galima,  jei dokumento šaltinis įrodo, jog „asmuo arba jo tėvai, seneliai ar proseneliai pagal tiesioginę giminystės liniją po 1918 m. vasario 16 d. turėjo kitos užsienio šalies pilietybę arba su užsieniečiu sudarė santuoką ir jo pavardę paėmė“. Atspėkite, kurios šalies pilietybę tada  (tarkim 1920 m.) turėjo Vilniaus gyventojas ir kokia jo tautybė būdavo įrašoma nesiklausiant…

Ar reikia įrodymų, kad žuvis pūva nuo galvos? Ne viename straipsnyje, ne vienoje peticijoje, ne viename kreipimesi į premjerą, prezidentę, vyriausybę ir Seimą nurodytos grėsmės (ir politinės taip pat), slypinčios tame įstatyme. Viename tinklalapyje, po užrašu „Lietuvių kalbos išdavikai“  įdėti šešių politikų portretai. Sąrašas gali būti daug ilgesnis, o pavadinimas – daug grubesnis: išduodantis kalbą – išduoda tautą, išduodantis tautą – išduoda tėvynę, išduodantis tėvynę vadinamas Tėvynės išdaviku.

Tos „tik trys raidės“ gali sukelti daug abejonių dėl įstatymų leidybos organo teisėtumo. Abejonė... Ji kaip maža gniūžtė, pranašaujanti sniego laviną.