Daiva Tamošaitytė. Lietuvos apokalipsė (II)

Sovietinio mentaliteto paveldėtojai, ieškodami atsparos savo sekliam, iškreiptam internacionaliniam mąstymui, nurungė Sąjūdžio ir tautinio Atgimimo idėjas, pašalino iš politinio lauko ir marginalizavo dar gyvus antrosios Respublikos tikslų tęsėjus ir užmovė apynasrį jaunajai kartai, kuri tegali važiuoti naujojo globalizmo siauruku į platų naujojo internacionalo „gulagą“. Nebe šiaurės, o vakarų pašvaistės nušviestas anachronistiškas regisi ne tik tautinės mokyklos, žemių vientisumo, ūkinio savarankiškumo, nacionalinės valiutos, teisės, valstybinės kalbos, tradicinės šeimos ir kitų Konstitucijoje apibrėžtų titulinės tautos kuriamųjų galių legitimumas; nebeskamba, su Eurovizijos šlageriais aštriai disonuoja žmonių lūpose gęstanti Kudirkos giesmė, Maironio eilės, liaudies daina ir net bažnyčių varpų gausmas. Niekas nežino, kokiu mastu ardomieji procesai pažengę ir kiek to „savarankiškumo“ belikę, nes gyvybiškai svarbių sričių statistiniai rodikliai „nežinomi“ arba įslaptinti kaip neva valstybės paslaptys. Šių „paslapčių“ saugotojai žengia paskutinius žingsnius, valstybės priešais skelbdami likusią lietuvišką žiniasklaidą, kuri dar surenka nerimą keliančias žinias ir faktus. Jeigu tokia padėtis išliks, simbolinis valstybės lukštas, butaforija virstanti trispalvė, žaltys ant kario uniformos ar koplytstulpiai laisvės kovų dalyviams iškeliaus į istorijos sąvartyną greičiau, nei atžlegsės rusų tankai. Ir tada, 2018 metais minint butaforinės valstybės šimtmetį, Lukiškių aikštėje vietoj paminklo tikslingiausia bus pastatyti vienintelį prasmingą falą - karstą lietuvių tautai. O šermenys jau kadai įvyko Vandos Juknaitės ir Romualdo Granausko kūryboje.

Deja, į šį vaivorykštės spalvomis džiugiai nutviekstą eurolietuvių ateities paveikslą grėsmingai įsipaišė iš žiemos miego pakirdusi Rusijos meška - ėmė ir uždėjo leteną ant buvusių „savų“ teritorijų. Nerangiai prisiminusi faktą, kad valstybę reikia ginti, valdžia gaivina šauktinių kariuomenę, nors tokie savaime suprantami dalykai kaip karinio parengimo dėstymas mokyklose ar neterminuotas visuotinis šaukimas, dar laukia papildomų grėsmių, idant būtų įgyvendinti. Ir vėl - istorinė sėkmė: tuo metu, kai tūkstančiai miško brolių, partizanų laukė amerikiečių išvaduotojų, o politinių kalinių gyvastį palaikė ta pati viltis, jai išsipildyti nebuvo lemta. O štai dabar Lietuva - NATO narė, į pagalbą skuba JAV daliniai... Svajonė, kurią krauju iškovojo laisvės kovotojai, tapo realybe. Tik ar už tokią Lietuvą galvas dėjo Juozas Lukša-Daumantas, Jonas Žemaitis-Vytautas? Kas naudojasi jų auka, ir ką gins Lietuvos kareivėliai, savanoriai? Nevalingai tapusi herojiška, suskubusi solidarizuotis su puolama Ukraina, apginta tikisi būti valdžia. Baimės akys tokios didelės, kad jau šaukiamasi į ispanijas pomidorų skinti išvarytų vargetų, britanijose indus plaunančių aukštųjų mokslų magistrų, norvegijose žuvis valančių inžinierių. Kai apgins, keletą medalių ant atlapų pakabins ir - atgal į platųjį pasaulį. Kam grėsminga konkurencija - naujųjų laikų didvyriai - reikalinga? Juk dabar - realios politikos, žmogaus teisių laikai. Valdžia irgi turi teisę į valdžią, amžiną kaip Lenino iškamša Kremliaus viduriuose.

Jeigu Kristus ateitų šiandien į Europą, jį uždarytų į kalėjimą už homofobiją, kad dedasi išganytoju, ne žmogum, o Dievu. Jeigu į Lietuvą ateitų Adolfas Ramanauskas-Vanagas, būtų apšauktas populistu, su nešvarių Rusijai tarnaujančių partijų pinigais siekiančiu užgrobti karinį postą. O jei ateitų Jonas Basanavičius... jam diagnozė jau nustatyta. Į psichiatrinę! Faktas, kad prie Lietuvos vairo stovi antivalstybinis Rusų aljansas ir Lenkų rinkimų akcija, eurovaldžiai nė motais. Etninės sudėties partijos - irgi neregėtas išradimas. Ir kai kuriose kitose partijose knibždančių revanšistų, matyt, niekas į juoduosius sąrašus neįtraukia. Puiki 1996 metų Timo Bertono (Tim Burton) satyra - filmas „Marsas atakuoja!“ - iš kino ekranų persikėlė ne tik prie Juodosios, bet ir, ko gero, prie Baltijos jūros. Su „taikos misija“ užantyje ir Georgijaus juostelėmis po skvernais žali žmogeliukai vaikšto valdiškais koridoriais; ne patiklus mandagumas, o jų nekenčiama žemės daina gali apginti prezidentą... Gal, pavyzdžiui, per visus garsiakalbius plyšojanti „Ant kalno mūrai, joja lietuviai“?

Bet galimas ir ne toksai fantasmagoriškas Lietuvos ateities scenarijus. Tai, kad lietuviai lemiamais momentais sugeba sutelkti valią ir parodyti pasauliui, ką gali, liudija ne tik atremti vikingų antpuoliai, sutriuškinti kryžiuočiai, prie Europos sienų sustabdyta mongolų-totorių ekspansija. Lietuvių ir ukrainiečių brolybės ašis, kurios svarba ne veltui vėl iškilo nūdien, buvo lemiama jėga, pakirtusi sovietinių koncentracijos stovyklų praktiką. Turiu galvoje unikalų istorinį liudijimą, Joanos Ulinauskaitės-Mureikienės atsiminimų knygą „Likimo išbandymai“ (leidykla „Versmė“, trečias leidimas), kurioje detaliai aprašytas blogio imperijos pamatus sudrebinęs Norilsko politinių kalinių sukilimas. Visi atsiminimai - tai įamžinta neįtikima tikėjimo, meilės Tėvynei, Tautos papročių ir kūrybos viseto pergalė prieš kančią ir nužmoginimą keliaujant tremtinių etapais į Sibirą, į užpoliarę. Būtent tokio lygmens literatūros, kaip ši knyga, Dalios Grinkevičiūtės „Prie Laptevų jūros“ arba Vlado Kalvaičio „Sustiprinto režimo barakas“ pasirodymas XXI a. pradžioje rodo stulbinamai galingą lietuvių dvasinį potencialą ir ypač aukštą kultūros lygmenį.

Ir net ne dar vienas Tautos sąmonės blykstelėjimas, pirmiesiems įkalus vinį į Sovietų Sąjungos karstą galėtų būti išeities tašku stiprinant gniaužiamą savivoką ir savivertę, o būtent XX a. laisvės kovų ir rezistencijos metraščiai, dokumentiniai ir meniniai, nes jie aukščiausios dvasinės įtampos daiktan surišo lietuvių, kaip politinės tautos, pasiekimus. Gausi raštija, išversta į užsienio kalbas, ekranizuota ir kitaip meniškai įprasminta šiuolaikinėmis priemonėmis kaip niekas kitas padėtų perkirsti nelemtą Gordijo mazgą, surišusį Vakarų visuomenei rankas nežinios ir baimės pančiais ir trukdantį pagaliau įvykdyti teisingumą stalinizmo baisybėms, o kartu užkirsti kelią jo transformacijoms. Nuolat priminti ir išgarsinti antihumanišką Sovietų Sąjungos veiklą po II pasaulinio karo ne tik aneksuotose šalyse, bet ir Rusijoje, atskleisti, kaip ir kokiomis katorgos sąlygomis jos ekonominius pamatus dėjo, geležinkelius tiesė ir žaliavų kasyklose į šiuolaikinę vergiją paimtas plušo svetimų valstybių inteligentijos žiedas reikštų, kad būtų keičiamas požiūris į dabartinės Rusijos politinį paveldą ir būtų pagelbėta pačiai nuo represijų nukentėjusiai rusų tautai. Turime skleisti pasauliui žinią apie savo žygdarbius; nesame neseniai džiunglėse aptikti aborigenai (su visa pagarba jiems), o aukšto kultūrinio išsivystymo Tauta. Atkaklus savos kultūros propagavimas pasaulyje, naujoji knygnešystė pačioje Lietuvoje yra vienintelė išeitis tada, kai net diplomatinės priemonės nedaug padeda, ypač sustiprėjusios tarptautinės įtampos sąlygomis.

Nestebina nūdienos Lietuvos politikų nedrąsa perimti tuos svertus, kurie valstybę pastatytų į vienodai gerbiamų demokratinių šalių gretas; stebina nenoras pasiremti sava Tauta, nes tik ji viena gali suteikti valdžiai tvirtą užnugarį atlaikant įsigalėjusių stereotipų spaudimą. Tačiau be drąsos pareikšti pasauliui, kas esame, ateitis labai miglota. Tuo metu, kai Tautos galios turėtų būti telkiamos gyvybiškai svarbiausiems sprendimams, jos kūrybingumas ir laikas švaistomas lėkštoms pramogoms, menkaverčiams projektams, biurokratizmui. O formuojant savą galios diskursą, būtina valstybės interesus iškelti aukščiau ekonominių ar individualistinių. Istorinės atminties įstatymo priėmimas yra lemiama sąlyga pradėti savos istorijos reviziją ir, remiantis įvairių sričių akademinių tyrimų laimėjimais, sukurti kuo teisingesnį lietuvių tautos evoliucijos vaizdą.

Šiuo požiūriu svarbiausios dvi kryptys. Pirmoji - tai drąsa pagaliau pradėti kalbėti savo balsu ir liautis remtis kitų tautų selektyviais užrašymais, nes didžiosios kaimynės, natūralu, bėgant amžiams turėjusios šovinistinių interesų baltų tautų atžvilgiu, kitaip nei tendencingai vertinti mūsų pasiekimų negalėjo. Jei lietuviai remiasi daugiausia lenkų, vokiečių ar rusų žiniomis apie mūsų praeitį, tai iš anksto pozicionuoja ontologinę nelygybę. Mums tinka ir tai, ką žymus kultūrologas, politikos istorikas Edvardas Saidas (Edward W.Said) apibūdina kaip išankstinę Vakarų nuostatą kalbėti už Rytus dėl to, kad jie patys, esą, negali savęs reprezentuoti, o ištyrinėti, suklasifikuoti, aprašyti bei katalogizuoti juos pagal savą galios diskursą reiškia „žemesnių“ rasių/tautų kontrolę. Tai ir yra vyresniojo, arba didžiojo brolio sindromas, kurį jaučia Lietuva, net 10 metų būdama ES nare. Ne tik nevienodos sąlygos, išmokos palyginti su kitomis sąjungos šalimis, bet ir padėtis, kai kažkur kaimynių šalių, Vatikano bibliotekose, archyvuose uždaryti mums neprieinami arba negrąžinami dokumentai, galintys užpildyti taip svarbias istorines spragas, netiesiogiai į tai nurodo. Tai per karus ir sukilimus, kitais būdais nusavinti, išvogti turtai, išplėšti dvarai, bažnyčios ir rūmai, iš Lietuvos išvežti archeologinių kasinėjimų artefaktai, ką jau kalbėti apie dingusį Gintaro kambarį, tarpukario Lietuvos auksą ir kita. Peršasi prielaida, kad mūsų istorija daiktinių įrodymų pavidalais slepiama nuo mūsų pačių, o pateikiami tik kitiems tinkami jos variantai, idant mūsų valstybingumas, kultūros senumas būtų sumenkintas. Palyginti su šiurkščia Vladimiro Putino saviteigos samprata tai būtų švelnusis jėgos demonstravimo variantas. Antroji kryptis būtų reikalauti priėjimo prie dokumentų įslaptintuose archyvuose. Žinoma, tai bus labai sunku, nes galimai ir slepiami jie dėl to, kad gali išaiškėti ir būti paviešinti kitiems nepalankūs, o mums lemiamos reikšmės faktai. Bet ar lengviau buvo ginklu kautis už Tėvynę? Tai būtų kad ir palaipsnis, bet grąžinimas skolos Tautos didvyriams, dėl mūsų dabarties sudėjusiems auką, kuriai sunku rasti analogų, taip pat sąžiningų ir Lietuvai draugiškų kitų valstybių mokslininkų ir istorikų, filologų ir bičiulių darbui.

Troškimas atsitiesti Lietuvoje rusena; vien laiko klausimas, kada jis taps vyraujančia Lietuvos kultūros ir didžiąja politika. Lietuva tikrai ne prastesnė ar mažiau gerbtina, nei Armėnija ar Izraelis. Ne prastesni lietuviai ir už islandus, kad galėtų pareikalauti iš savųjų atsiskaityti už klaidas ir pareikalauti kietesnės užsienio politikos. Todėl pasitinkant moderniosios valstybės šimtmetį, būtų puiku išgirsti ir pamatyti veiksmus, matomus pasaulyje, reikšmingus ne vien lokaliai, kaip kad paminklų nusipelniusioms asmenybėms statymas; sulaukti didžiųjų valstybių vadovų apsilankymo ir palaikymo, pagaliau tarptautiniu mastu įvertintų netekčių dėl nacių ir komunistų vykdyto genocido. Kasdien belstis į strateginių partnerių ES sąžinę tol, kol jiems pasidarys gėda ne tik dėl ignoruojamų stalinizmo aukų, bet ir šiomis dienomis mūšy krintančių ukrainiečių - tokia turi būti dienotvarkė šiandien, rytoj, po šimto metų. Tiems, kurie kaip šakalai gina svetimų liūtų naratyvą, reikėtų priminti paprastą tiesą, kad už nugarų iš jų juokiamasi. Niekas, niekur ir niekada išdavikų bei prisitaikėlių negerbia, bet niekina. Jų „istorija“ - trumpa. Lietuviai jau nutiesė tiltus į amžinybę. Įvairios sąjungos susikuria ir iširsta, o išlieka tautos, dvasia kylančios tosios amžinybės linkui ir teigiančios dvasinio prado viršenybę, kad ir kas pasaulyje nutiktų. Tikiu, kad Lietuva dar tars egzistencinį žodį visai kitoje plotmėje, nei šiandien pajėgia aprėpti pragmatinis protas.