Karas su mirusiais. „Veidas“: R. Ozolas ir A. Patackas – valstybės kenkėjai

Karas su mirusiais nuo seno būdingas kriminaliniams režimams ir kriminaliniams susivienijimams. Mirusį režimo oponentą, gaujos priešą stengiamasi apšmeižti, paniekinti jo atminimą. Taip dešimtmečius elgėsi bolševikai ir italų mafija.

Pastaruoju metu šias kriminalinio pasaulio elgsenas perima Lietuvos „elitas“. Prieš kurį laiką Valstybės saugumo departamento vadovai ir šalies „elitinė žiniasklaida“ organizavo Baltarusijoje žuvusio pulkininko Vytauto Pociūno šmeižto kampaniją. Praėjusią savaitę informacinio karo prieš tik ką išėjusius Lietuvos valstybės kūrėjus Romualdą Ozolą ir Algirdą Patacką ėmėsi „Veido“ žurnalas.

Dr. Algimanto Šindeikio leidžiamas „elitinis“ organas balandžio 10 dienos žurnalo numerį skyrė tik ką palaidotų dviejų Sąjūdžio vyrų „paminėjimui“. Straipsnyje, pavadintame „Laisvės šaukliai, nepritapę laisvėje“, rašoma:

„Lietuvos byla juos [R. Ozolą ir A. Patacką] vis suvesdavo: iš pradžių Sąjūdyje, paskui abu tapo Nepriklausomybės Akto signatarais, kelias kadencijas kartu dirbo Seime. Bet turbūt niekas negalėjo prognozuoti, kad gyvenimo saulėlydyje abu vėl susitiks odiozinės, gal net norėjusios pakenkti Lietuvai „violetinės revoliucijos“ barikadose. [...]

R. Ozolo intelektinis indėlis į Lietuvos valstybės atkūrimą milžiniškas, tačiau vėliau jis tapo jos aršiu kritiku. [...]

Kas atsitiko autoritetingiausiam valstybės kūrimo pirmeiviui, kad jis tapo tik nepritapusiu nuožmiu jos kritiku? [...]

Tačiau kas – valstybė (neužsimerkiant, kad joje tikrai yra daug blogybių) ar vienas jos kūrėjų R. Ozolas nukrypo nuo tinkamiausio valstybei kelio? Ir kodėl R. Ozolui ėmė taip nepatikti viskas, kas tapo Lietuvos prioritetais? [...]

Beje, R. Ozolas – tik vienas iš daugelio į tokią situaciją patekusių ir aršiais valstybės kritikais, o kai kuriais atvejais ir kenkėjais tapusių Atgimimo šauklių. [...]

Kaip dažnai nutinka, paskutiniais metais A. Patackas daugiausia buvo minimas ne dėl praeities nuopelnų, bet dėl skandalų. [...]

Grįžtant prie laisvos Lietuvos valstybės ištakų, tenka konstatuoti, kad šiandieninėje Lietuvoje nemaža dalis nepriklausomybės pirmeivių jaučiasi ir elgiasi kaip jai svetimi, kartais net priešiški asmenys. [...]

Didelė dalis mūsų visų laisvės kelio grindėjų, deja, paskui tapo Lietuvos laisvės kelio kritikais, gal net priešininkais.“

Taigi propagandiniame „Veido“ rašinyje primygtinai stengiamasi R. Ozolą ir A. Patacką supriešinti su jų atkurta valstybe. Jie pabrėžtinai vadinami „aršiais, nuožmiais valstybės kritikais“, „valstybės kenkėjais“, „nepriklausomybei priešiškais asmenimis“, „Lietuvos laisvės kelio priešininkais“.

Kadaise liūdnai pagarsėjusio koncerno EBSW vyrukų įkurtas žurnalas šiuo rašiniu prisistato kaip uolus valstybės gynėjas nuo jai kenkusių R. Ozolo ir A. Patacko. Propagandinis dr. A. Šindeikio „Veido“ straipsnis yra grindžiamas įžūliu melu, Rusijos „žiniasklaidai“ būdingu valdžios kritikos tapatinimu su kenkimu valstybei.

Visiems, skaičiusiems R. Ozolo ir A. Patacko tekstus, girdėjusiems jų pasisakymus, buvo akivaizdus jų rūpestis atkurta Lietuvos valstybe, moraliniais valstybės pamatais. Jie abu buvo vakarietiškos Lietuvos krypties rėmėjai, nuoseklūs valstybės narystės NATO šalininkai ir Konstitucijoje įtvirtinto jos savarankiškumo gynėjai. Abu išgyveno dėl mąžtančių Lietuvos suverenių galių, kritiškai vertino dalį valdžios sprendimų. R. Ozolas išėjo ne į „violetinės revoliucijos barikadas“, kaip melagingai teigia dr. A. Šindeikio leidžiamas žurnalas, bet stojo ginti aukščiausios valdžios apšmeižtų ir neteisėtai iš pareigų atleistų FNTT vadovų Vitalijaus Gailiaus ir Vytauto Giržado. Stojo ginti valstybės ir jos konstitucinės santvarkos nuo valdžios savivalės.

A. Patackas, pamatęs brutalų pirmąjį Garliavos mergaitės poėmį, užsistojo mažą vaiką nuo prievartos. Vėliau kartu su Konstitucijos kūrėjais Kazimieru Motieka, Narcizu Rasimu, Zita Šličyte pasmerkė Garliavos šturmą kaip antikonstitucinį valdžios veiksmą. Tai buvo nuosekli valstybę kūrusio žmogaus pozicija. „Valstybė yra mano gyvenimo dalis“, – nuoširdžiai, be patetikos sakė Algirdas Patackas paskutiniais gyvenimo metais.