Irena Petraitienė. Kan. Povilas Dogelis: istorinių įvykių akivaizdoje

Minint Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti 100-ąsias metines, prasminga prisiminti 1915 m. jos centro komiteto sekretoriumi paskirtą kun. Povilą Dogelį, kuris buvo ir Steigiamojo Seimo(1920–1922) narys, Kauno arkikatedros ilgametis viceprepozitas, bažnytinių brolijų steigėjas, „Ateities“ ir „Pavasario“ organizacijų vienas aktyviausių kūrėjų, jų dvasios vadas. 

Vikaras, kalinys, knygnešys 

1904 m. gruodžio 9-ąją Kauno katedros varpams kviečiant į pamaldas, šalnos nubalintame take įsispaudė ir ką tik vikaru paskirto kun. Povilo Dogelio pėdos. Kretingos vienuolyne prabėgus dvejiems paskirtos bausmės metams, į Kauną buvo atkeltas lygiai po dešimtmečio, kai 1894 m. peržengė Žemaičių seminarijos slenkstį. Iš atminties dažnai plaukdavo jaunų dienų vaizdai: seminarijos mūrai aidi nuo lietuviškų dainų, kurių „pramanatorius“, pasak bendramokslio vysk. K.Paltaroko, būdavo P. Dogelis. Arba slapta skaitomi pačių klierikų rašyti darbai: „Referatų gaudavome ir iš Petrapilio dvasinės akademijos auklėtinių, – rašyta Dogelio atsiminimuose. – Mums gerai būdavo žinomas referatų autorius vardu „Jurgis“. Sužinojome vėliau – tai buvo Jurgis Matulevičius.“ 

Toji slapta Žemaičių seminarijoje veikusi klierikų organizacija, kurioje nuo pirmo kurso dalyvauta ir kurios tikslas buvo seminaristus išauklėti gerais kunigais ir lietuviais patriotais,1899 m. liepos 25 d. kunigu įšventintam Povilui, galima sakyti, atkėlė vartus jo švietėjiškai veiklai. Vikaraudamas Kvietkuose važinėdavo po kaimų blogu vardu pagarsėjusias vakaruškas, kad šviesos ir doros įneštų vien tik kunigo apsilankymas. Po metų džiaugėsi, patekęs į Panemunėlį, kur daug metų klebonavo kan. Jonas Katelė, vienas drąsiausių ir daugiausia žmonių švietimo darbui atsidavusių kunigų: „Jis labai dažnai liepdavo užkinkyti savo arklius ir išsiųsdavo savo vikarą į sodžių jaunimo mokyt. Savo klebono darbams mielai pritardamas, susirišau su jaunimu ir mielai jam pasiaukavau.“ Jaunas idealistas vikaras kun. Dogelis, mokykloje dėstydamas tikybą, susikirto su rusofilu mokytoju. Dėl to buvo perkeltas į Tirkšlius, tačiau netrukus, kaip neištikimas rusų valdžiai, buvo pašalintas iš mokyklos ir vidaus reikalų ministro Plevės įsakymu už kenksmingą įtaką buvo nubaustas dviem metams ir išsiųstas Kretingos vienuolynan.“  

Tik pradėjus skristi – staiga pakirpti sparnai, uždarytas.Tačiau nė viename atsiminimų puslapyje apie šį laikotarpį nėra nė mažiausios liūdesio gaidelės. Atvirkščiai. Ir Kretingos pranciškonų vienuolyne būdą skleistis rado kun. Dogelio entuziazmas ir švietėjiška veikla. Antai pasakoja: „Kaip kaliniui buvo uždrausta laikyti giedotines Mišias. Bet aš žandarus apgaudavau:atsikeldavau rytą antrą ar trečią valandą ir kad užtraukdavau prefaciją, visi mūrai sukildavo. Kai žandarai išsimiegoję sukildavo, aš lyg niekur nieko ramiausiai ilsėdavausi.“

Ką jaunas kunigas veikdavo rytui išaušus? Paukštelio slapyvardžiu rašė straipsnius į „Tėvynės sargą“, „Dirvą–Žinyną“, vertė A. Liguori „Kristaus sužadėtinę“.Tuo metu rusų valdžia be kun. Dogelio čia buvo įkalinusi kunigus J. Jasinskį, J. Stakauską, P. Kavaliauską, kitus. „Kaliniai“ slapta leido religinį laikraštėlį „Kryžius“, o Kretingos bažnyčios klebonas kun. Antanas Bizauskas jį leisdavo.Trise – kun. P. Dogelis, kun. A. Bizauskas ir kun.K. Petreikis – nutarė organizuoti draudžiamos lietuviškos spaudos gabenimą iš Prūsijos. „Pas mane koncentravosi viso to darbo siūlai ir mano žinioje buvo Kretingoje lietuviškų knygų ir laikraščių sandėlis. Šalia mano kambarėlio vienuolyne, nežinant gvardijonui, buvo man paskirtas vienas tuščias kambarys, kuris dažniausiai būdavo pilnas iš Prūsų pargabentų lietuviškų knygų ir laikraščių. Kambario sandėlio raktas buvo pas mane. Bet jo savo kambaryje nelaikydavau, kad kartais, darant kratą, nebūtų susektas sandėlio savininkas. Apie šio slapto kambario buvimą vienuolyje ne daug kas ir žinojo.“

Liepojos gimnazijon kapelionu paskirtas bendramokslis kun. K. Paltarokas (vyskupas) rašė: „Lietuviškų knygų ir laikraščių gaudavome per Kretingą iš kun. Povilo Dogelio, sėdėjusio vienuolyne už Panemunėlio mokyklos „lietuvinimą.“ – Pasiryžau kun. Dogelį aplankyti. Būdamas Palangoje atlaiduose, be leidimo peržengiau gubernijos sieną ir nuvykau Kretingon. Policija suskubo pastebėti, pranešė, kam reikia. Iš Mintaujos gubernijos gavau „vygovorą“ už savavališką išvažiavimą už Kurliandijos gubernijos ribų.“ 

Žemaičių vyskupo M. Paliulionio kun. Dogelis atkeltas į Kauną buvo paskirtas ne tik katedros vikaru, bet ir Amatų mokyklos kapelionu, o 1905 m. vasario 11 d. – Žemaičių vyskupijos kurijos kancleriu. Prabėgus penkeriems kunigavimo metams Kaune, naujas netikėtas įvykis: „Tenka vėl susitikti su tuo Jurgiu, kuris lig šiol tik buvo girdėtas, bet akimis neregėtas. Ir susitinkame tuo metu, kai kun. Jurgis Matulevičius (palaimintasis) su kun. Pranu Būčiu (vyskupas) organizuoja marijonus. Juodu kreipiasi į paskirus, jų numatytus tinkamais kandidatais, kunigus. Tenka ir man, kaip katedros vikarui, laimės priimti pas save tuodu garbingus asmenis. Gaunu jų pasiūlymą tapti marijonu. Susipažinti su marijonų regula palieka man jų Constitutiones. Regula patinka ir mudu su kun.Pranu Turausku, Karmelitų bažnyčios vikaru, pasiryžtam eiti į marijonus. Tą savo sumanymą pareiškėme marijonų organizatoriams, kurie savo ruožtu kreipėsi į Žemaičių vyskupą G. F. Cirtautą, prašydami jo sutikimo mus atleisti nuo pareigų. Vyskupas Cirtautas nesutinka mudviejų atleisti… Taip ir palikome mudu su kun. Turausku šiapus marijonų vienuolyno sienų.“ 

„Ateities“ krikštytojas, pavasarininkų tėvas                

Naujų, lietuvišką veiklą gaivinančių vėjų, kai buvo suteikta tam tikrose ribose draugijų ir susirinkimų laisvė, atnešė 1905 m. Vilniuje įvykęs Lietuvių tautos Seimas. „To darbo dirigavimui Kaune dvylika lietuvių kunigų susiėjo draugiškon vienybėn. Jie rinkdavosi iš eilės pas savo narius skirtomis dienomis ir prie arbatėlės stiklo tardavosi visuomenės reikalais. Čia buvo svarstomi visi lietuvių katalikų veikimo planai, po to pavedami vykdyti paskiriems asmenims“, – atsiminimuose rašė kun. Povilo Dogelis, pažymėjęs savo bendraminčius: „Kūdikėlio Jėzaus“ organizacijos steigėją kun. Povilą Januševičių, „Saulės“ draugijos steigimo iniciatorių kun. Kazimierą Olšauską, Šv. Kazimiero draugijos pirmininką kun. Aleksandrą Dambrauską-Jakštą. 

Antai „Nedėldienio skaitymo“ laikraštyje  buvo pranešta, jog Kauno kunigai gavo sutikimą įkurti Viešąją lietuvių katalikų biblioteką. Kad iš kaimo į Kauną atvykusios lietuvės katalikės tarnaitės nenutautėtų ir nepražūtų, 1907 m. buvo įsteigta draugija, pavadinta Šv. Zitos vardu, kurios dvasios tėvu ir pirmininku daugelį metų buvo kun. Dogelis. 

1909 m. „Vienybėje“ rašyta: „Jau paduotas prašymas atidaryti Knebionyse pradinę rašto mokyklą, kurią apsiima išlaikyti kun. P. Dogelis.“ Taip išsipildė jo troškimas šviesti ir mokyti gimtųjų Knebionių vaikus. 1911 m. gegužės 22 d. kun. Dogelio šalia katedros esančiame bute, „kad geriau pastačius ir pas mus jaunosios kartos auklėjimą, susispietė tam tikras mokytojų būrelis“ – įvyko Lietuvos katalikų mokytojų sąjungos steigiamasis susirinkimas. 

Į antrą aukštą vingiuojantys laiptai atsiremdavo į kun. Dogelio buto duris, už kurių skardėdavo ir globojamų moksleivių balsai. 1909 m. į Kauną mokytis atvyko Kretingoje klebonavusio A. Bizausko brolio sūnus Kaziukas Bizauskas, kuris, rašyta atsiminimuose: „… pas savo dėdę atostogaudamas mokė mane latviškai. Jo dėka šiek tiek esu pramokęs „pa latviški runat“ – latviškai kalbėti.“ Kun. Dogelio žodžiais, Šveicarijoje įsigijęs „katalikiško susipratimo ir organizacinės dvasios“, K. Bizauskas savo vyresniojo bičiulio paskatintas, įsitraukė į moksleivių visuomeninę veiklą, 1910 m. rugsėjį pradėjo leisti rankraštinį laikraštėlį „Ateitis“. 

Kan. P. Dogelio atsiminimuose rašoma, kaip jis Kauno katalikų veikėjų pasitarime pasiūlė vardą „Draugijos“ priedui – naujajam jaunimo laikraščiui: „Vienas siūlo tokį, kitas anokį vardą, trečias vėl kitokį. Nė vienas tačiau negauna visų pritarimo. Tuokart aš imu balsą ir kalbu apie slaptai einantį, Bizausko leidžiamą laikraštį rankraštyje, vardu „Ateitis“. Siūlau kito vardo neieškoti ir naują laikraštį pavadinti „Ateitis“. Visiems be išimties tas vardas patiko. Taip ir atsirado „Ateities“ laikraštis, o jo skaitytojai ateitininkai.“ Taip pradėjo vadintis ir katalikai moksleiviai: „Ateitininkų vardu“ pasirašyta ir programinė įkurtos organizacijos deklaracija.

1912 m. birželio 8–9 dienomis kun.P. Dogelio bute vyko pirmoji platesnio masto ateitininkų konferencija. Ir vėliau čia vykdavo svarbūs ateitininkų pasitarimai, kaip tarp kuopų palaikyti organizacinį ryšį, aplankyti kitų miestų ateitininkus. Vieną tokią jam įsimintiną išvyką netgi aprašė savo atsiminimuose: „Bizauskas ir Radzevičius dumia 1912 m. Vilniun ateitininkų reikalais. Jiedu atliko Kaune išpažintį, manydami Vilniuje Aušros Vartų bažnyčioje priimti komuniją. Nuvykę į Vilnių, kreipėsi į „Vilties“ redaktorius: Smetoną, Kubilių, Noreiką, klausinėdami, ar nežino mokinių, kurie tiktų į ateitininkų eiles. Redaktoriai teiravosi, ko jie siekia tie ateitininkai, ir kuo jie mano būti suaugę. Papasakojo: atnaujinti visa Kristuje, o mano būti redaktoriais ir šiaip veikėjais. Tie ponai įsižeidė jaunuolių pasakymais. Marcelės Kubiliūtės dėka, kuri darbavosi prie „Vilties“ administracijos, buvo sudaryta ateitininkų kuopelė.“  

Pranui Dovydaičiui 1911 m. pradėjus redaguoti „Draugijos“ priedą „Ateitį“, dažniausiai buvo renkamasi pas kun.Dogelį. Apie jų užsimezgusią bičiulystę rašoma ir kunigo atsiminimuose. Atostogų metu Pr. Dovydaitis paprastai iš savo tėviškės į Kauną ateidavo pėsčias ir nakvodavo pas kun. Dogelį. Vieną kartą ankstų rytą pasibeldė: „Atidarau, žiūriu, ogi Dovydaitis. „Kas gi tave taip anksti čia atnešė?“ –paklausiau. „Mat“, – sako, – vakar jau buvo vėlus laikas. Tu jau seniai miegojai. Nenorėjau tavęs žadinti. Naktis graži, šilta, ir pernakvojau Kauno šlaituose.“ 

Kurį laiką kun. P. Dogelis buvo ateitininkų organizacijos dvasios vadas, o nuo 1920 m. – ateitininkų savišalpos fondo pirmininkas, atsiminimuose rašęs: „Daugiausia vargo buvo su ateitininkų rūmais. Pinigų maža, o planai labai dideli. Iš karto buvo manyta ant to paties sklypo statyti atskirai salę ir atskirai studentams bendrabutį. Tačiau tie planai buvo pripažinti nepraktiški ir nuo tos minties atsisakyta. Statybą varėme aukomis ir šiaip taip sulipdėme, ir tai tik todėl, kad ateitininkai turėjo gerą vardą visuomenėje. Daug padėjo kunigai, katalikiškoji visuomenė ir užjūrio lietuvių visuomenė.“ 

„Ateities“ organizacijos valdybos nariai iškėlė mintį – organizuoti kaimo katalikiško jaunimo sąjūdį. Naujai organizacijai prigijo kun. Povilo pasiūlytas pavadinimas „Pavasaris“.1912 m. gegužės 2 d. kun. Dogelio iniciatyva pasirašoma sutartis leisti „Pavasarį“. O gegužės 24 d. jis tampa „Pavasario“ namams statyti komiteto pirmininku. „ Ateities“ krikštytoju, pavasarininkų tėvu pelnytai vadintas kun. Dogelis 1912 m. išleidžia leidinį „Kaip daromi susirinkimai ir kaip juos vesti“. 

Lietuvių komiteto nukentėjusiems nuo karo remti sekretorius 

1914 m.kilus Pirmajam pasauliniam karui, Kauno komendanto Grigorjevo įsakymu, kaip neištikimas carinei Rusijai pilietis, kun. Dogelis per 24 val. privalo palikti Kauną. Išvykęs į Vilnių, apsistoja pas Vilniaus katedros vikarą kun. Pr. Bieliauskį ir įsitraukia į Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti veiklą, buvo jos centro komiteto narys. 1915 m. rugsėjo mėn., vokiečių kariuomenei užėmus Vilnių, susidarė du Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti draugijos centrai – Vilniuje – vadovas Antanas Smetona, sekretorius – kun. P. Dogelis, atsiminimuose jis rašė: „Likusiems Vilniuje lietuviams, susispietusiems apie Lietuvių komitetą, teko didelis uždavinys. Jis ir šalpos darbą dirbo, ir plačiai varė darbą kultūros srityje, ir politiką vedė.

Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti, antroje eilėje – antras iš kairės stovi kun. P. Dogelis

Vokiečiai, nujausdami, kad lietuvių bruzdėjimas išeina iš Lietuvių komiteto nukentėjusiems nuo karo remti, išreikalavo iš jo pirmininko A. Smetonos pasižadėjimo raštą, kad Komitetas neveiks plačiau kaip Vilniuje ir kad jokiais politikos ir tautiniais klausimais nesidomės. 1916 m.vasario 12 d. toks vokiečių reikalavimas buvo pasirašytas. Jėgos prievartai negi pasipriešinsi.“ Gegužės 18 d. vokiečių slaptoji policija, atlikusi kratą Lietuvių komiteto būstinėje Didžioji g.30 ir pas kun. P. Dogelį Oranžerijos d.3, jį areštavusi išsivedė į policiją tardyti. Buvo kaltinamas dėl jo laiškų, siunčiamų per O. Budavičaitę į atskiras Lietuvos vietas ir į Kauną atvykusiai Amerikos delegacijai. Vokiečiai primygtinai reikalavo prisipažinti, kad jis yra išleidęs proklamacijas. Nors iš areštinės buvo paleistas, tačiau tardymas truko tris mėnesius. Ir vis dėlto, pasak kun. P. Dogelio, lietuvių veikėjų tardymų ir žmonių bruzdėjimų paveikti, vokiečiai pasidarė nuolaidesni ir sukalbamesni: „Lietuvių politinis būrelis jau buvo nusistatęs griežtesniais žygiais Lietuvos nepriklausomybės siekti.“ 1917 m. rugsėjo 18-ąją Vilniuje vykusioje Lietuvių konferencijoje kun. Dogelis, kaip ir jo bičiulis ateitininkas K. Bizauskas, buvo išrinkti jos sekretoriais.  

Praslinkus beveik pusmečiui, 1918 m. vasario 16-osios istorinio fakto aplinkybes kun. Dogelis aprašė su visomis, anot jo, svarbiomis smulkmenomis. Vasario 16 d. Lietuvos Tarybos nariai Nepriklausomybės akto pasirašyti ir paskelbti buvo susirinkę į Lietuvių mokslo draugijos namuose, pas daktarą Joną Basanavičių, kuris paprastai labai šaltai gyveno: „Ir šį kartą susirinkę pas jį Tarybos nariai netvėrė nuo šalčio ir apie 8 val. visi persikėlė į Lietuvių komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti būstinę Didžiojoj gatvėj Nr.30 Štralio namuose. Tuo metu mano būta dar Komitete, kartais lig vėlumos dirbdavau… Aš turėjau laimę Tarybos narius aprūpinti plunksnakočiais, plunksnomis ir rašalu. Plunksnos su plunksnakočiais mano buvo saugomos kaip istoriniai dalykai. Bet bolševikams mane areštavus, tie dalykai dingo. Čia, Komiteto būstinėj, visų Tarybos narių buvo pasirašytas Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo aktas. Žaibo greitumu šis dokumentas buvo atspausdintas. Spausdino „Žaibo“ spaustuvės rotacinė mašina.“ Paaiškėjo, jog Lietuvių komitetas, iš Sirkino nupirkęs spaustuvę, įsigijo rotacinę mašiną ir įsteigė „Žaibo“ bendrovę. Apie 1930 m. kun. Dogelis, rašydamas savo atsiminimus, pažymėjo: „Dabar „Žaibas“ veikia Kaune ir jame yra toji pati rotacinė mašina, kuria buvo spausdinamas Nepriklausomybės paskelbimo dokumentas.“  

Raudonarmiečiai, traukdamiesi iš Vilniaus, 1919 m. balandžio 22 d. įkaitais pasiėmė kunigus Juozą Vailokaitį, Mečislovą Reinį ir Povilą Dogelį, pasauliečius Vladą Stašinską, Feliciją Bortkevičienę ir Liudą Girą. Kun. Dogelio 1933 m. atsiminimuose rašyta: „Kunigams Reiniui, Vailokaičiui ir man patekus į bolševikų kalėjimą Vilniuje tenka patirti malonios Vilniaus vyskupo J. Matulevičiaus globos. Atsiunčia mums vyskupas Jurgis šventųjų relikvijų, kad prie kalėjimo esančioje buvusioje pravoslavų cerkvėje galėtumėm laikyti šventas Mišias. Be to, gauname per Jo Ekscelencijos rankas stacijų kryželį, kurį laikydami rankoje kalėjimo kameroje atlikdavome stacijas. Tas kryželis buvo mums, kunigams, kalėjime didele sielos paguoda.Dar ir dabar turiu jį ir laikau kaip brangią a. a. Vyskupo Jurgio relikviją. Vyskupas Matulevičius pats mus rengėsi kalėjime aplankyti, bet negalėjo dėl bolševikų trukdymo.“  

Kol pasiekė Daugpilio ir Smolensko kalėjimus, įkaitai ilgai keliavo pėsčiomis. Lietuvai ir Sovietų Rusijai susitarus, 1919 m. liepos 23 d. įkaitais pasikeista. Apie tai kun. P. Dogelis rašė: „Mus vedė prie pravestos bolševikų su Lietuva sienos užrištomis akimis. Manėm, kad gal sušaudyti veda. Visaip dar galėjo būti. Jau netoli sutarta mainų vieta. Ir vėl atgal mus veda ir veža. Paskui antrą kartą rišo akis ir vėl vedė. Pagaliau tarp Degučių ir Daugailių sutartoje vietoje įvyko mainai.“ 

Steigiamojo Seimo narys, katedros viceprepozitas 

Po „nevalnios“ mėnesių kun. P. Dogelis kuriam laikui apsistoja Vandžiogaloje. 1920 m. gegužės 15 d.–1922 m. lapkričio 13 d. Steigiamojo Seimo atstovas, išrinktas III (Raseiniai) rinkimų apygardoje. Priklausė LKDP frakcijai, tiesiogiai prisidėjo kuriant lito priėmimo įstatymą. Po kadencijos iš aktyvaus politinio gyvenimo pasitraukė.  

Ir su didinga Kauno katedra, ir su Steigiamojo Seimo krikščionių demokratų frakcija glaudų ryšį palaikęs Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius laukė sugrįžtant kun. Povilo Dogelio. Kuris kitas, jei ne jis „politinių vėjų nugairintas“, organizacinę patirtį turintis, visapusiškai subrendęs trisdešimt penkerių metų katalikų dvasininkas, turėtų imtis tvarkyti Vyskupo sosto – Katedros reikalų? Viceprepozitu paskirtas kun. Dogelis darbo ėmėsi su jam būdingu entuziazmu. Praūžusį Pirmąjį pasaulinį karą bei politinius pokyčius patyrusiai katedrai vėl reikėjo remonto. Buvo sudarytas Žemaičių katedros remonto komitetas, kurio pirmininku tapo prel. K. Olšauskas, sekretoriumi – kun. J. Byla, iždininku – kun. P. Dogelis. Vokiečių okupacijos metais buvo išvežtos vargonų dūdos. 1921 m. restauruojant vargonus, bazilikos lėšomis Karaliaučiuje buvo nupirktos naujos dūdos.

Šv. Grigaliaus vargoninių draugijos kūrėją, bažnytinės muzikos pradininką, ilgametį katedros vargonininką kompozitorių J. Naujalį ir kun. P. Dogelį siejo nuoširdus bendradarbiavimas ir graži bičiulystė.Kiekvieną sekmadienį kunigų seminarijos auklėtiniai dalyvaudavo iškilmingoje Sumoje. Prieš šv. Mišias katedros viduje būdavo vedama procesija, kurios metu seminarijos vyrų choras giedodavo J. Naujalio sukomponuotas įvairias nepaprasto grožio responsorijas. Šios procesijos kauniečių buvo labai mėgstamos. (Po J.Naujalio mirties viceprepozito kan. P. Dogelio pastangomis katedroje ant vargonų buvo prikaltas J. Naujalio biusto bareljefas pažymėti jo nuopelnams Lietuvos bažnytinei ir tautinei muzikai.) 

Kauno katedroje iki 1923 m. pabaigos laikytasi pamaldų tvarkos, kurią nustatė vyskupas M. L. Paliulionis dar 1895 m.: buvo sakomi du pamokslai lenkų kalba, tuo tarpu lietuvių kalba sakytas tik vienas pamokslas. Viceprepozitas kun. Povilas Dogelis savo rašte Žemaičių vyskupui teigė, jog „tuometinė pamaldų tvarka neatliepė tikinčiųjų teisingų reikalavimų“. Reaguodama į Kauno katalikų prašymus ir spaudoje kilusį nepasitenkinimą dėl to, kad Kauno bažnyčiose laikoma per daug pamaldų lenkų kalba, 1923 m. gruodžio 26 d. Žemaičių vyskupijos kapitula nutarė Katedroje bazilikoje šventadieniais laikyti pridėtines pamaldas tik lietuvių kalba.  

1926 m. Kauno arkikatedros kapitulos garbės kanauninko vardą pelnęs prepozitas P. Dogelis pasižymėjo vaisingu pastoraciniu darbu: aktyviai rėmė įvairių jaunimo organizacijų veiklą, daugeliui jų buvo dvasios vadovas; pranciškonų tretininkams bei kitų draugijų nariams jis buvo nepavargstantis švento gyvenimo bei pasiaukojamo darbo pavyzdys, tikintiesiems jis buvo nepavargstantis dvasios tėvas klausykloje, ypatingas Švč. Sakramento garbintojas ir nuoširdus pamokslininkas.1928 m.– „Saulės“ gimnazijos centro valdybos pirmininkas.1931 m.pakeltas Kauno arkivyskupijos metropolijos kurijos kanauninku. Buvo 1934 m. Pirmojo eucharistinio kongreso rengimo komiteto pirmininkas, o 1937 m. buvo išrinktas Katalikų veikimo centro vyriausios valdybos pirmininku. 

1937 m. minint kan. Povilo Dogelio 60-ąsias gimimo metines, „XX amžiuje“ dr. J. Leimonas rašė: „Ar paimsime mūsų tautinio atgimimo laikotarpį, kan. P. Dogelis čia ir knygnešys,ir kovotojas, ir švietėjas, ir organizatorius. Paimsi mūsų atgimstančioj tautoj lietuvių katalikiško jaunimo judėjimą – jis to judėjimo kūrėjas, palaikytojas ir net nuolatinis judintojas.Paimsi valstybinį gyvenimą – jis vienas stambiųjų statytojų. Paimsi vargstančiųjų darbininkų gyvenimą – jis čia vėl visu savo jautrios širdies rūpestingumu nenuilstamai dirba. O dar specialiai religinis, dorinis veikimas, katalikiškajai akcijai vadovavimas, darbas švietimo, dainos ir muzikos srityse, raštai, gausus šiaip jau visokių sumanymų vykinimas.“ Nuolat bendraudamas su jaunais žmonėmis, juos puikiai suprato, mokėjo rasti bendrą kalbą, meistriškai mokėjo panaudoti humorą įtampai sušvelninti. Todėl, amžininkų liudijimu, neretai tekdavo tarpininko vaidmuo įvairiose kebliose situacijose. „Studentų dienose“ T. Šniukšta rašė, jog kan. Dogelis buvo įkūręs dar vieną ypatingą broliją: „Į broliją tepriima tik tuos, kuriuos kanauninkas išlaikė savo bute ir valgydino, kai jie studijavo universitete, arba tuos, kurių vardai yra Visų Šventųjų litanijoj. Tai dar vienas kanauninko, kaip „išdaigininko“, paprotys.“ 

Išleido apie 18 knygų, dvi autobiografines „Kalėjimuose pas bolševikus“, „Mano prisiminimai“, vertė dvasinio pobūdžio leidinius. Mirė 1949 lapkričio 3 d., palaidotas Kaune, prie Arkikatedros bazilikos.

Prie Kauno katedros, antras iš dešinės – kun. P. Dogelis