Šv. Alfonsas Liguoris. Viltis (I)

„Tavimi, Viešpatie, pasitikiu, kad nebūčiau sugėdintas per amžius.“

‒ Ps 30 (31), 2

Viltis yra antprigimtinė dorybė, kuriai padedant mes, remdamasis Dievo pažadu, tvirtai tikimės sulaukti begalinės dangaus laimės ir jai pasiekti reikalingų malonių. Kad geriau įsitikintume neįkainojama šios dorybės verte ir būtume paskatinti nuolat ją puoselėti, apmąstykime mūsų vilties objektą, motyvus, savybes ir vaisius.

Pirmiausias, svarbiausias ir kilniausias mūsų vilties objektas yra Dievo turėjimas danguje. Neturėtume manyti, kad viltis turėti Dievą danguje kaip nors prieštarauja meilės dorybei. Jos nėra viena kitai priešingos. Iš tikrųjų amžinosios laimės viltis yra neatsiejama nuo meilės, nes tik danguje rasime savo meilės užbaigimą ir ištobulinimą. Pagal šv. Tomą, draugystės idėja glaudžiai susijusi su abipusiu dalijimusi gėrybėmis, nes, kadangi draugystė reiškia abipusį palankumą, iš to plaukia, kad draugai turi kiek galėdami daryti vienas kitam gera.  Be šio abipusio dalijimosi gėrybėmis, sako Angeliškasis daktaras, negali būti jokios tikros draugystės (Summa theologica, Ia IIae, Q. 65, a. 5). Mūsų Viešpats savo mokinius vadino savo draugais, nes apreiškė jiems savo paslaptis: „Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs.“ (Jn 15, 15) Pagal šv. Tomo mokymą, meilė leidžia tikėtis atlygio, kurį Dievas mums parengė danguje. Iš tikrųjų šis atlygis ir yra pagrindinis meilės tikslas, nes jis yra ne kas kita, o pats Dievas. Regėti Dievą akis į akį yra amžinoji išrinktųjų palaima. „Draugystė, ‒ sako Angeliškasis daktaras, ‒ reikalauja, kad draugas turėtų savo draugą.“ Tai yra tas abipusis bendravimas, apie kurį kalba Giesmių giesmės nuotaka: „Mano mylimasis man, o aš jam.“ (Gg 2, 16) Danguje siela visiškai atiduoda save Dievui, o Dievas visiškai atiduoda save sielai, kiek tai leidžia jos padėtis ir nuopelnai.

Meilė, sako Dionisijus Areopagitas, iš prigimties siekia susivienijimo su mylimu objektu, arba, tikriau sakant, meilė, kaip pastebi šv. Augustinas, yra tarsi auksinė grandinė, jungianti mylinčiojo ir mylimojo širdis. Kadangi šis susijungimas negali įvykti tol, kol jie yra atskirti, įsimylėjėlis nuolat trokšta būti šalia mylimojo. Kai Giesmių giesmės nuotaka suprato esanti atskirta nuo savo mylimojo, ją apėmė didžiulis ilgesys, ir ji ėmė prašyti savo draugių pranešti jam apie jos kančią ir įkalbėti jį suteikti jai šiek tiek paguodos sugrįžtant pas ją: „Prisaikdinu jus, Jeruzalės dukros! Jeigu sutiksite mano mylimąjį, pasakykite jam, kad aš sergu iš meilės.“ (Gg 5, 8). Siela, švelniai mylinti Jėzų Kristų, negali gyventi žemėje karštai netrokšdama susivienyti su Juo danguje, kur Jis bus jos atlyginimas.

Taigi tol, kol mūsų siela nebus tobulai susijungusi su Dievu danguje, ji niekada nepatirs tikros ramybės. Tiesa, tie, kas nuoširdžiai myli mūsų Viešpatį, randa širdies ramybę paklusdami Dievo valiai, bet čia, žemėje, jie niekada nepatirs tobulos ramybės ir poilsio. Juos mes patirsime tik pasiekę savo galutinį tikslą ‒ Dievo regėjimą akis į akį ir Jo neapsakomą meilę. Kol siela yra atskirta nuo savo galutinio tikslo, tol ji kartu su pranašu dūsaus: „Štai, ramybėje patiriu didžiausią kartumą.“ (Iz 38, 17) Taip, mano Viešpatie, šiame ašarų slėnyje aš gyvenu ramybėje, nes tokia yra Tavo šventoji valia; tačiau, jausdamas didžiulę kančią, negaliu neprisiminti, jog dar nesu tobulai susivienijęs su Tavimi, visokios ramybės ir poilsio Šaltini, mano širdies troškimų Tiksle. Būtent dėl šios priežasties šventieji taip ilgėjosi savo dangiškosios tėvynės, deginami, taip sakant, karštos Dievo meilės. Dovydas skundėsi savo ilga ir varginančia tremtimi: „Vargas man, kad esu ateivis Mešeche.“ (Ps 119, 5) Tik amžinojo atlygio viltis gali jį paguosti: „Betgi aš būdamas doras regėsiu tavo veidą, o pabudęs būsiu laimingas dėl tavo artumo.“ (Ps 16, 15) Šv. Paulius nieko taip karštai netroško, kaip palikti pasaulį ir būti su Kristumi: „Verčiau man mirti ir būti su Kristumi.“ (Fil 1, 23)

„Gėris, kurio viliuosi, ‒ sakė šv. Pranciškus Asyžietis, ‒ yra toks didelis, jog kiekviena kančia man tampa malonumu.“ Visi šie posakiai, kuriais šventieji išreiškia karštą dangaus troškimą, rodo tobulą Dievo meilę. Šv. Tomas moko, kad aukščiausias Dievo meilės laipsnis, kurį žmogus šioje žemėje gali pasiekti, yra karštas troškimas pasiekti dangų, susivienyti su Dievu ir turėti Jį amžinai. Didžiausia kančia, kurią sielos patiria skaistykloje, kyla iš šio troškimo susijungti su Dievu. Šį skausmą ypač aštriai jaučia tie, kurie gyvendami žemėje menkai tetroško dangaus. Kardinolas Belarminas[1] mano, kad skaistykloje yra tokia vieta, kur sielos nejaučia jokio skausmo ir kenčia tik dėl to, kad negali būti šalia Dievo (De Purg., 1. 2, c. 7). Šv. Grigalius, šv. Vincentas Fereras, šv. Brigita ir šv. Beda Garbingasis mini daugybę pavyzdžių, kai sielos skaistykloje kenčia ne dėl padarytų nuodėmių, o dėl to, kad nepakankamai troško dangaus. Kai kurie krikščionys siekia tobulumo, bet ne itin trokšta palikti šią žemę ir susivienyti su Dievu. Tačiau, kadangi amžinasis gyvenimas yra neįkainojamas lobis, kurį Jėzus Kristus mums pelnė savo mirtimi, sielos, menkai trokštančios jį įgyti, turės šį ilgesį kentėti vėliau.

Tam, kad pasiektume amžinąjį gyvenimą, mums reikalingi trys dalykai: mūsų nuodėmių atleidimas, pergalė prieš pagundas ir visų malonių viršūnė, šventa mirtis. Šie trys dalykai ir yra vilties objektas.

Mūsų nuodėmių atleidimas

„Tu nusidėjai, krikščioni, ‒ sako šv. Jonas Auksaburnis, ‒ tačiau ar trokšti atleidimo? Nebijok, nes Dievas nori jį tau suteikti labiau, nei tu pats nori jį gauti.“ Vos tik Dievas pamato vargšą žmogų pakliuvus į nuodėmės pančius, Jis ima laukti tinkamos progos parodyti jam savo gailestingumą. Kartais Jis nusidėjėliui parodo jo laukiančią pelnytą bausmę, kad paskatintų jį susimąstyti: „Visiems, tavęs pagarbiai bijantiems, tu iškėlei ženklą, kad bėgtų nuo lanko.“ (Ps 59, 6) Kartais Jis beldžiasi į nusidėjėlio širdies duris, tikėdamasis jas atidaryti: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu.“ (Apr 3, 20) O kartais Jis pats ieško nusidėjėlio ir šaukia jį tarsi mylintis tėvas: „Kodėl gi norite mirti, Izraelio namai?“ (Ez 18, 31) Kodėl nori pražūti? Dionisijus sako, kad Dievas netgi maldauja mūsų nepulti pražūtin. Tai patvirtina ir Apaštalas, Jėzaus Kristaus vardu prašydamas nusidėjėlių susitaikyti su Dievu: „Kristaus vardu maldaujame, susitaikinkite su Dievu!“ (2 Kor 5, 20) Šv. Jonas Auksaburnis priduria: „Kristus pats tavęs prašo. Ir ko gi? Kad susitaikytum su Dievu.“ Jeigu nepaisant viso šito atsiranda kietų ir užsispyrusių širdžių, kurios atsisako susitaikyti, ką daugiau Dievas gali dėl jų padaryti? Vis dėlto Dievas pažadėjo neatstumti netgi ir jų, jeigu jie grįš pas Jį tikrai gailėdamiesi: „Ateinančio pas mane aš neatstumsiu.“ (Jn 6, 37) Jis pareiškia, kad yra pasirengęs priimti kiekvieną, kad tik pas Jį ateis: „Gręžkitės į mane, ‒ sako Galybių Viešpats, ‒ ir aš atsigręšiu į jus.“ (Zch 1, 3)

Kiekvienam atgailaujančiam nusidėjėliui Jis pažada atleidimą: „Bet jei nedorėlis atgailauja už visas savo nuodėmes, kurias buvo padaręs, laikosi mano įstatų ir daro, kas teisinga ir teisu, jis tikrai bus gyvas – nemirs. Nė vienas jo nusikaltimų, kuriuos jis buvo padaręs, nebus atsimintas.“ (Ez 18, 21‒22) Maža to, Dievas yra pasakęs netgi tokius žodžius: „Ateikite ir bylinėkitės su manimi: jeigu būsite paraudę nuo nuodėmių, aš jus išbaltinsiu kaip sniegą. Nors jūsų nuodėmės ir bus raudonos kaip purpuras, jos taps baltos kaip vilna.“ (Iz 1, 8) Karališkasis Psalmininkas sako: „Dieve, tu nepaniekinsi sugrudusios ir atgailaujančios širdies.“ (Ps 50, 19) Šv. Luko evangelijoje mes randame du gražius pasakojimus apie piemens džiaugsmą suradus pražuvusią avį ir tėvo meilę, kurią jis parodė grįžusiam švaistūnui sūnui. Štai paties Dievo žodžiai: „Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti.“ (Lk 15, 7) Šio džiaugsmo priežastis, pagal šv. Grigalių, yra ta, kad atgailaujantis nusidėjėlis paprastai Dievą myli karščiau, negu teisusis ‒ šis būna linkęs atšalti Dievo tarnyboje.

Žinoma, mes visi turėsime duoti griežtą apyskaitą už visas padarytas savo nuodėmes, tačiau kas bus mūsų teisėjas? Šv. Jonas atsako: „Ir nieko Tėvas neteisia, bet visą teismą pavedė Sūnui.“ (Jn 5, 22) Vadinasi, mūsų teismas pavestas mūsų Išganytojui, todėl šv. Paulius mus drąsina: „Tai kas pasmerks? Ar Kristus Jėzus, kuris numirė, bet buvo prikeltas, kuris sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus?!“ (Rom 8, 34) Mus teis mūsų mylimasis Išganytojas, kuris, norėdamas išgelbėti mus nuo amžinosios mirties, pats atidavė save mirčiai ir, tuo nepasitenkindamas, nuolat mus užtaria danguje pas Dievą. „Kodėl turėtum bijoti, nusidėjėli, ‒ klausia šv. Tomas Vilanovietis[2], ‒ kol nekenti savo nuodėmių? Kaip galėtų pasmerkti Tasai, kuris mirė tam, kad Jam nereikėtų pasmerkti? Kaip Jis galėtų atstumti atgailaujantį nusidėjėlį, jeigu nužengė iš dangaus jo ieškoti?“

Šv. Jonas Auksaburnis sako, kad kiekviena Jėzaus Kristaus žaizda iškalbingai prašo Dievo atleisti mums nuodėmes. Apreiškimuose šv. Marijai Magdalenai de Paci skaitome, kad vieną dieną Dievas jai pasakė tokius žodžius: „Per kerštą, kurį nukreipiau į savo Sūnaus kūną, mano teisingumas virto maloningumu. Jo kraujas šaukiasi ne atpildo, kaip Abelio kraujas, o gailestingumo, ir mano teisingumas negali atsispirti šiam prašymui. Jėzaus kraujas surišo teisingumo rankas, ir jos nebegali pakilti, kad baustų.“ Šventieji Tėvai moko, kad tas, kas nekenčia padaryto blogio, gali būti tikras savo nuodėmių atleidimu. Pagal šv. Teresę, kiekvienas, kas yra pasiryžęs verčiau mirti nei vėl įžeisti Dievą, gali teigti, jog iš tiesų nekenčia savo nuodėmių. Tad jei tu, mielas krikščioni, irgi puoselėji tokius jausmus, kodėl pasiduodi baimei ir nepasitikėjimui? Būk drąsus prisiminęs tiek daug šventųjų, kurie ilgą laiką gyveno nesantaikoje su Dievu, bet grįžo pas jį gailėdamiesi ir atgailaudami, labiau nei pačios mirties bijodami vėl įžeisti Dievą ir tvirtai vildamiesi, kad jų nuodėmės atleistos.

Šv. Afra († 304 m.) pradžioje buvo pagonė ir prostitutė, o jos namai ‒ viešnamis. Vėliau ji su visa savo šeima atsivertė į krikščionybę. Ruinaro „Pirmųjų kankinių aktuose“[3] skaitome, kad jos nuodėmių bjaurumas visą laiką stovėjo jai prieš akis ir kėlė didžiulį liūdesį. Tapusi krikščione, ji visą negarbingai uždirbą gerą išdalijo vargšams. Jei kas nors atsisakydavo priimti tai, ką ji įsigijo savo nedorybėmis, ji su ašaromis akyse prašydavo pasimelsti už ją Dievui, kad jos nuodėmės būtų atleistos. Kaip tik tuo metu siautėjo Diokletiano persekiojimai. Afra buvo suimta ir nuvesta pas teisėją vardu Kajus. „Paaukok dievams, ‒ tarė jis jai. ‒ Taip tau bus geriau, antraip būsi kankinama, kol mirsi.“ Šventoji atsakė: „Dideliam mano liūdesiui, aš esu be galo nusidėjusi tikrajam Dievui, todėl negaliu padaryti to, ko prašai. Paaukoti dievams reikštų vėl įžeisti mano dieviškąjį Mokytoją, o to aš niekada nedarysiu.“ Teisėjas liepė nuvesti ją į šventyklą, kad ten ji galėtų paaukoti stabams, bet ji tvirtai atsisakė: „Mano šventykla yra Jėzus Kristus, aš kasdien su Juo kalbuosi ir išpažįstu Jam savo nuodėmes. Kadangi negaliu Jam paaukoti jokios kitos aukos, trokštu Jam paaukoti save, kad šis kūnas, kuriuo daug kartų esu Jį įžeidusi, galėtų būti apvalytas kančiomis, kurias aš mielai iškęsiu.“

„Tačiau ko tu gali tikėtis iš krikščionių Dievo, ‒ tarė Kajus, ‒ po savo begėdiško gyvenimo? Geriau paaukok mūsų dievams.“ Šventoji atsakė: „Mano Išganytojas Jėzus Kristus skelbė, kad Jis nusileido iš dangaus gelbėti nusidėjėlių. Evangelijoje mes skaitome, kad viena nusidėjėlė nuplovė Jėzaus kojas savo ašaromis ir pelnė visų savo nuodėmių atleidimą. Išganytojas niekada neatstumdavo nusidėjėlių, Jis juos visada priimdavo ir netgi su jais valgydavo.“

Supratęs, kad jo pastangos bevaisės, Kajus tarė: „Jeigu atsisakai aukoti dievams, liepsiu tave kankinti ir gyvą sudeginti.“ Afra drąsiai atsakė: „Mielai atiduosiu savo kūną bet kokiems kankinimams, nes jis buvo daugelio nuodėmių įrankis, tačiau aš niekada nesuteršiu savo sielos aukodama demonams.“ Tuomet teisėjas paskelbė jai mirties nuosprendį. Šventoji pakėlė akis į dangų ir ištarė tokius maldos žodžius: „Mano Viešpatie Jėzau Kristau, kuris atėjai kviesti į atgailą ne teisiųjų, bet nusidėjėlių, ir kuris pažadėjai atleisti jiems, jeigu tik jie su gailesčiu pas tave sugrįš ‒ priimk mane, vargšą nusidėjėlę. Iš meilės Tau aš mielai pasiduodu kankinimams. Suteik man malonę, kad ugnis, prarysianti mano kūną, apsaugotų nuo pragaro mano sielą.“ Kai laužo liepsnos pakilo virš jos galvos, ją vis dar buvo galima girdėti meldžiantis: „Dėkoju Tau, mano Viešpatie, kad Tu, kuris esi pati Nekaltybė, pasiaukojai už vargšus nusidėjėlius. O, Tėvo Palaimintasai, kuris mirei už mūsų vargšes ir nuodėmingas sielas, dar kartą dėkoju Tau ir aukoju Tau save. Tu gyveni ir viešpatauji su Tėvu ir Šventąja Dvasia per visus amžius. Amen.“ Vos tik ji užbaigė šią maldą, jos siela pakilo į Dievą.

Bus daugiau

[1] Šv. Robertas Belarminas (Roberto Francesco Romolo Bellarmino, 1542‒1621) ‒ jėzuitų teologas, rašytojas ir kardinolas. 1930 m. paskelbtas šventuoju ir Bažnyčios mokytoju.

[2] Šv. Tomas Vilanovietis (Tomás de Villanueva, 1488‒1555) ‒ ispanų augustinijonas, arkivyskupas, garsus to meto pamokslininkas, asketinis ir religinis rašytojas, didelis vargšų globėjas.

[3] Theodore Ruinart, OSB, Acta primorum martyrum, Paris, 1689.

www.fsspx.lt