Saulius Lapėnas. Apginkime Kovo 11-ąją

Kiekvieną dieną tampa vis akivaizdžiau, kad kyla poreikis ginti lietuvių norą švęsti tokias svarbias datas kaip Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji. Po formaliomis kalbomis šių švenčių metu vis labiau ryškėja Lietuvos priešų veidas.

Pastaraisiais metais žiniasklaidoje vis dažniau girdisi sutartinio choro balsai, kad pasaulis keičiasi, - taigi valstybės suverenitetas, kaip ir nacionalinė valstybė, nacionalinės tradicijos ir net kalba, geografija ir geopolitika, - tai praeities atgyvenos. Šia tema vis daugiau publikuojama informacijos apie pseudotyrimus ir organizuojamas konferencijas. Stengiamasi mus įtikinti, kad nacionalinės Lietuvos tautos idėjos - tai kažkas neteisėta ir marginalu.

Tai vyksta šalia „elito“ džiaugsmingų pastebėjimų, kad emigracijos srauto didėjimas liudija mūsų tautos „mobilumą“. Tarsi bandoma įteigti, kad tegul išvažiuoja patys aktyviausi ieškoti geresnio gyvenimo į kitas šalis, o mes čia kažkaip apsieisime be socialiai aktyvaus jaunimo ir be geresnio gyvenimo kūrimo. Kaip mėgo sakyti vienas diktatorius: „Nėra žmogaus - nėra problemos.“ Toliau auginsime valstybės skolą, „apipjaustysime“ biudžeto išlaidas ir be jokių problemų vedžiosime čia likusius ne itin socialiai aktyvius gyventojus už nosies.

Kai kas tai įsivaizduoja kaip progresą, naujus vėjus pasaulyje be sienų. Tik realybė ir istoriniai faktai liudija ką kita. Nacionalinių vertybių praradimas, depolitizacija kartu su masine emigracija visada veda prie to, kad valstybės teritorija tampa „niekieno žeme“, kurią labai greitai „privatizuoja“ savo nacionalinės savimonės neužmiršę kaimynai. Užtenka prisiminti keletą ryškių istorinių pavyzdžių, įvykusių ne taip toli nuo Lietuvos.

Pavyzdžiui, kas atsitiko Prūsijai? Daugelis girdėjo šį pavadinimą (lietuviškame folklore yra daug patarlių apie prūsus), tačiau vargu ar daugelis galėtų žemėlapyje parodyti buvusias šios valstybės ribas. Pirmas smūgis šiai valstybei smogtas būtent per nacionalinę kultūrą ir kalbą. Kryžiuočių ordinui 1230-1283 metais užkariavus prūsus, prūsų kalba pradėjo nykti. Paskutiniai prūsai, kalbėję savo kalba, išnyko maždaug didžiojo maro metu apie XVIII amžiaus pradžią, kai kiti prūsų palikuonys jau kalbėjo vietine Rytprūsių vokiečių kalbos tarme, o kita nutautėjusių prūsų dalis sudarė lietuvininkų ir mozūrų genties vėlesnę lenkų protestantišką mozūrų etnografinę grupę pietinėje Rytprūsių dalyje.

Ir kur dabar šie prūsai? Kalbama, kad šiuo metu senaisiais prūsais ar jų palikuonimis save laiko apie 1 mln. žmonių, gyvenančių daugiausia Vokietijoje ir Lenkijoje. (Kažkodėl šis liūdnas faktas man visada menasi, kai girdžiu iš politikų lūpų pasididžiavimo kupinus žodžius apie emigrantus tolimose šalyse, nešančius mūsų kultūros šviesą į kitas pasaulio tautas. Ko gero, save panašiai guodė ir prūsai: „Nunešime savo kultūros šviesą į Europą.“)

Neverta stebėtis tolesniu Prūsijos likimu. Be nacionalinių šaknų, kaip ir be nacionalinės idėjos, ši šalis tapo žaisliuku, keičiama moneta didžiosios politikos rankose ir išnyko iš pasaulio žemėlapio.

Kitas pavyzdys dar išraiškingesnis - tai Krymas.

Scenarijus beveik toks pats - istoriškai ten gyvenusių žmonių ekonominė emigracija, nacionalinės kultūros ir kalbos sunaikinimas, o paskui ėjęs prievartinis ten likusių gyventojų pakeitimas kitų tautų atstovais su dar skaudesnėmis pasekmėmis vyko jau mūsų dienomis. Taip neseniai vykusiame referendume pasaulyje pripažintą nacijos teisę į apsisprendimą putiniška Rusija pakeitė į „ten esančių gyventojų apsisprendimą“ atsiskirti nuo Ukrainos.

Ten per amžius gyvenusių Krymo totorių nuomonė nedomino, nes jei būtų sudominusi, tai rezultatas būtų visai kitoks. Stebint, kaip kito Krymo gyventojų nacionalinė sudėtis, galima matyti šios tragedijos etapus. Per pusantro šimto metų nuo 1783 iki 1944 metų Krymo totoriai pergyveno tris didžiausias demografines katastrofas.

Pirmiausia po Krymo prijungimo prie Rusijos 1780-1790 metais ekonominės emigracijos metu Krymo totorių skaičius sumažėjo keturis kartus. Antroji ekonominės emigracijos banga 1850-1860 metais buvusį Krymo totorių skaičių dar kartą sumažino. O po sovietinės deportacijos, prasidėjusios 1944 metais, beveik visi Krymo totoriai buvo iškeldinti.

Atsižvelgiant į tai, kad dar XVIII amžiaus pradžioje Krymo totoriai Kryme sudarė 95,1 proc. visų gyventojų, galima įsitikinti, kaip tai vyko, pažvelgus į šiuos skaičius:

1864 m. liko tik 50,3 proc.;

1917 m. buvo tik 29,4 proc.;

1939 m. liko tik 19,4 proc.;

1944 m. pabaigoje fiksuojama 0,0 proc.

Žvelgdamas į šią liūdną statistiką, nenorom klausiu savęs: ar stalinistinis režimas būtų lengvai sugebėjęs tai įgyvendinti, jei prieš tai nebūtų vykusi „savanoriška“ ten gyvenusių Krymo totorių ekonominė emigracija? Ir ar po tokių įvykių įmanoma atkurti nacionalinę valstybę? Juk kitos istorinės tėvynės Krymo totoriai neturi.

Aštuntajame dešimtmetyje buvo prasidėjęs Krymo totorių sugrįžimas į savo istorinę tėvynę. Tačiau, 2001 metų surašymo duomenimis, jų ten tebuvo ne daugiau kaip 12 proc. visų gyventojų. Ir kuo toliau, tuo sunkiau atkurti teisingumą. Krymo totoriai aktyviai kovoja už savo tėvynės atkūrimą, tačiau mažai kas tiki tokia galimybe, bent jau artimiausiu metu.

Tiesa, yra ir kitas mūsų laikų pavyzdys, kai tautai pavyko per didelius sunkumus ir praradimus atkurti savo valstybę - Izraelį. Ir nors šalia šio sunkaus proceso matome gana daug aštrių sudėtingų problemų ir aistros nerimsta, jau girdisi ketinimai suteikti Izraeliui nacionalinės valstybės statusą.

Pagrindinė išvada - atiduoti teritoriją, atiduoti nacionalinę valstybę gerokai lengviau, nei ją susigrąžinti. O visos kalbos, kad nacionalinės valstybės laikas baigėsi, kad rūpinimąsi šalies likimu galime kažkam perduoti, mūsų dienomis galime drąsiai įvardyti kaip antivalstybinę propagandą.

Įsivaizduokite bent minutę, kokioje šalyje gyventume, jei Lietuvos tautos herojai vokiečių okupacijos metais - Vasario 16-ąją ir sovietinės okupacijos metais - Kovo 11-ąją nebūtų padėję parašų po Lietuvos nepriklausomybę įtvirtinančiais dokumentais, o būtų svarstę taip kaip šiuo metu naujai atsirandantys madingi mąstytojai?