John Stonestreet. Kai žmogus žaidžia Dievą: kodėl transhumanizmas nesibaigs geruoju

2000 metais Craigas Venteris, kartu su Francis Collinsu, prisijungė prie tuometinio prezidento Clintono ir paskelbė pradedantys žmogaus genomo kartografavimą. Nuo tada Venteris šiame, sintetinės biologijos, lauke yra vienas lyderių.

Ir tai, ką jis neseniai pasakė kalbinamas Wall Street Journal, privertė pašiurpti mano odą. Venteris teigė, kad „Mes turėsime išmokti susitaikyti su idėja, jog esame programine įranga varoma rūšis, ir suprasti, kaip tai veikia mūsų gyvenimus. Pakeitęs programinę įrangą, gali pakeisti ir rūšį, tai, kas mes esame“.

Wall Street Journal parinkta antraštė aiškino, kaip dabar mes jau galėsime „kontroliuoti savo evoliuciją". Ši antraštė yra nesusipratimas, nes pats evoliucijos apibrėžimas teigia, jog tai yra nekontroliuojamas ir savarankiškas procesas. Tai, ką aiškino Venteris, geriau apibūdintume kaip norą žaisti Kūrėją visus kitus paliekant žmonėmis.

Beje, žmonės tokius bandymus iš naujo išrasti mūsų rūšį istorijoje matė jau ne kartą. Komunistai kalbėjo apie „Naują sovietinį Žmogų", „atsidavusį, mokytą, sveiką ir entuziastingą“ žmogų, kuris padėtų pastatyti Karlo Markso utopiją. Fašizmas kalbėjo apie „Naują Žmogų, kuris pasižymi veiklumu, smurtu ir vyriškumu“, išlaisvintą nuo sugedusio individualizmo.

Na, abu projektai žlugo, bet tik po to, kai žmonijai atnešė anksčiau neregėtą kančią.

Dabar scientizmo eilė perimti vairą bandant iš naujo išrasti žmogaus rūšį. Kadangi tai derinasi su dabartine pasaulėžiūra, empirinį mokslą laikančia vieninteliu keliu į tiesą, jo metodas yra paversti žmones biologinėmis mašinomis ir pažiūrėti, ar galima sukurti kažką naujo apkeitus mašinos dalis vietomis ar „pažaidus“ su „programine įranga“.

Šie bandymai yra žinomi transhumanizmo vardu. Transhumanizmo tikslas yra „fundamentaliai transformuoti žmogaus būklę išvystant technologijas, leisiančias stipriai padidinti žmogaus intelektines, fizines ir psichologines galimybes“.

Ilgą laiką transhumanizmas laikytas marginaliu judėjimu, fantastinių filmų atributu. Tačiau dabar jau turime Venterį, kuris yra labai svarbus asmuo genetikoje, kalbantį apie „programinės įrangos pakeitimą“. Transhumanizmas nebėra marginalinis judėjimas, tai jau praktiškai norma. Juk visai neseniai ir Britanijos parlamentas leido procedūrą, kuria bus kuriami kūdikiai su trijų tėvų DNR.

Dabar bet koks bandymas iš naujo išrasti rūšis yra neįtikėtinos puikybės veiksmas, nes eksperimentuotojai jau nebegali pripažinti, kad žmogaus išmanymas ir kompetencija yra riboti. Todėl žmogaus genomo kartografavimas yra toli nuo tiesiog paprasto bandymo suprasti kaip mūsų genai ir aplinka vienas su kitu sąveikauja.

Tačiau Venteris nutyli šią problemą, teigdamas, jog „Čia pagrindinis iššūkis yra surasti būdą perskaityti programinę įrangą“, tarsi jam tiesiog reikėtų iššifruoti kokios programėlės kodą ir jį apvalyti nuo klaidų.

1990 metais Craigas Gay parašė nuostabią knygą, pavadinimu „Modernaus pasaulio kelias“. Joje autorius identifikavo, kad viena iš modernizmo charakteristikų yra kontrolė. Pašalinus iš savo matymo Dievą, dabar esame laisvi susikurti pasaulį pagal savo pačių supratimą. Būtent todėl, teigia autorius, kita modernizmo charakteristika yra nerimas. Kodėl? Todėl, kad mūsų arogantiški bandymai viską kontroliuoti, taip pat ir žmogaus prigimtį, visą pasaulio svorį užkrauna ant mūsų pečių. O pasaulis yra žymiai sunkesnis nei įsivaizdavo mūsų Apšvietos protėviai.

Mes buvome sukurti, kaip sako Būties knyga, tam, kad už Dievą valdytume kitus Dievo kūrinius. Tačiau bet kokie bandymai perimti Dievo vietą baigiasi liūdnai. Ir tai galioja ne tik mokslo sričiai: pažiūrėkite, kokį niokojimą atnešė seksualinė revoliucija ir mūsų vis nesibaigiantis bandymas perkurti natūralų šeimos modelį bei ištrinti bet kokias moralines ir fizines ribas, kurios apibrėžia seksualumą ir lytiškumą.

Ir vis tiek toliau elgiamasi taip, tarsi viso XX amžiaus išvis nebūtų buvę. Venteris ir jo kolegos transhumanistai pasitiki savimi ir apsisiaučia neišvengiamo proceso skraiste. Bet tai tik todėl, kad jie yra, perfrazuojant tą siaubingą 8-o dešimtmečio dainą, „apakinti scientizmo“.

Visi, norėję perkurti žmoniją, galiausiai žlugo. Taip atsitiks ir transhumanistams. Vienintelis klausimas yra, kiek pakeliui jie žmonijai atneš kančios.

Versta iš Lifesitenews.com