Bronislovas Genzelis. Valstybinės kalbos įstatymas – Konstitucinės nuostatos įgyvendinimas

Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotrauka

Pranešimas skaitytas 2015 m. vasario 5 d. konferencijoje „Valstybinės kalbos įstatymo dvidešimtmetis“ Lietuvos Respublikos Seime.

***

Kalba yra raiškiausias tautos egzistencijos požymis, kultūros reiškėja. Istorinė situacija apsprendžia jos vartojimo galimybes. Kai tauta funkcionuoja normaliose sąlygose, gimtoji kalba, viešojo gyvenimo (ryšių) ir valstybinė kalba yra ta pati. Jei valstybinė kalba yra gimtoji, ji stiprina tautinę savimonę, o jei valstybinė kalba yra kitos tautos kalba, ji siaurina gimtosios kalbos vartojimo ribas. Kai gimtosios kalbos, viešojo gyvenimo ir valstybinės kalbos vartojimas nėra adekvatus, žmogus priverstas tapti dvikalbiu, trikalbiu ar keturkalbiu. Tada į gimtąją kalbą skverbiasi svetimybės, gimtoji kalba virsta namų židinio kalba (ji nevartojama žmonių susibūrimo vietose, įstaigose, kulto reikaluose). Lietuvos istorijos analizė patvirtina šią teorinę prielaidą. Kita vertus, viešojo gyvenimo ir valstybinės kalbos negalima painioti su ryšių kalbomis, kurių visai kitokios funkcijos.

Apžvelgus žmonijos kultūros plėtotę, pastebėsime skirtingus santykius su kitomis kalbomis. Istorinės situacijos nubrėžia kalbų išplitimo ribas: vienu metu bendraujame gimtąja kalba, kitu metu – keliomis kalbomis. Tam tikrose situacijose žmonės užsisklendžia savyje. Tada silpnai žinomos svetimos kalbos. Šis bruožas būdingas ir didelėms tautoms. Neretai joms būdingas tautinis egoizmas, nihilizmas mažiau skaitlingų tautų atžvilgiu, veržimasis į jų arealą.

Gimtosios kalbos atsisakoma prievarta ir savanoriškai. Lietuvoje susidurta su abiem atvejais. Atsilaikyta išorinių jėgų spaudimui, tačiau neretai savanoriškai atsisakoma gimtosios kalbos. Apie tuos dalykus mąsčiau tiek okupuotoje Lietuvoje, tiek atgavus Nepriklausomybę. Vien sava valstybė neišsaugo tautos nuo išnykimo. Su šia problema susiduriame nuolat.

Todėl kalbos išsaugojimas – vienas iš svarbiausių tautos išlikimo veiksnių. Tai puikiai suprasta okupuotoje Lietuvoje. Tiesiogiai į kalbos išsaugojimą nesikėsino ir okupantai. Veikė kalbos išsaugojimo instinktas, institucijos, kurių pradmenų reikia ieškoti Tarpukario Lietuvoje. Jų tradicijas tęsė okupuotos Lietuvos kalbininkai, susilaukę tarptautinio pripažinimo.

Nors aš nekalbininkas, man teko artimai bendrauti su Vilniaus universiteto kalbininkais. Ta proga negaliu neprisiminti tragiško likimo profesoriaus Jono Kazlausko, kurio patirtis, steigiant žurnalą „Baltistika“, pasitarnavo žurnalo „Problemos“ organizavime, Zigmo Zinkevičiaus, Juozo Pikčilingio, Arnoldo Piročkino. Dėl įgyto tarptautinio pripažinimo Lietuvos kalbininkai galėjo rūpintis mūsų kalbos išsaugojimu ir apsisaugoti nuo vietinių internacionalistų. Jie įrodė, jog pozityviai galima darbuotis tautos labui ir okupacijos sąlygomis.

Atkūrus Lietuvos valstybingumą, lyg tai kalbos išsaugojimo būtinybė savaime suprantama. Todėl, rengiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos projektą, lietuvių kalbos paskelbimas valstybine kalba nekėlė abejonių, diskutuota tik dėl formuluočių. Tada Vilniaus krašte veikė lenkų „autonomistai“, kurie aplamai ignoravo ne tiek lietuvių kalbą norminimą, kiek Lietuvos valstybingumą, tačiau jų balsas Aukščiausioje Taryboje buvo blausus.

Kadangi man teko dalyvauti Konstitucijos rengimo visose stadijose, galiu atsakingai pareikšti, tai buvo bene vienintelis straipsnis, kurio formuluotė ir tikslingumas nekėlė abejonių nei pozicijai, nei opozicijai. Gal kiek keistasi nuomonėmis dėl pačios formuluotės, kuri buvo pateikta  Konstitucijos projekte, bet ne dėl esmės.

1992 metais spalio 25 d. referendumu priimtos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnis skelbia: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba“. Suprasta, kad vien užrašo Konstitucijoje nepakanka – būtina turėti ir atitinkamą instrumentarijų. Todėl naujai išrinktas Seimas privalėjo šią konstitucinę nuostatą išreikšti Valstybinės lietuvių kalbos įstatymu. Jo pateikimas Seimui buvo vienas iš svarbiausių naujai išrinkto Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto uždavinių. Analizuota, kaip esama kitose šalyse.

Kalba negali būti užkonservuota: ji pasipildo naujadarais. Mums, bent man, pavyzdžiu buvo Prancūzijoje veikiantis kalbos įstatymas ir atitinkamos komisijos prie Prancūzijos Prezidento būvimas.

Lietuvių kalbos įstatymą rengė patys kalbininkai. Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komisijoje diskutuota daugiau teisinio apiforminimo klausimais, rūpėjo, kaip užtikrinti įstatymo veikimą, kaip apsaugoti mūsų kalbą nuo svetimybių invazijos. Ir šį kartą nesijautė skirtumo tarp pozicijos ir opozicijos. Įstatymo projektui pritarta vieningai. Jam pritarta ir Seime, nors trukdžių ir būta. Šis įstatymas Alberto Rosino, Danguolės Mikulėnienės, Zigmo Zinkevičiaus ir su jais bendraujančių kalbininkų darbo ir kūrybinės mąstysenos vaisius.

Šiandien prisipažinsiu, man didžiausiu autoritetu buvo profesorius Zigmas Zinkevičius, ir dėl asmeninių paskatų. Su juo bendrauta ir dar man dirbant Vilniaus universitete. Jis buvo mano patikėtiniu rinkimuose į LTSR Aukščiausiąją Tarybą, paskelbusią Lietuvos valstybės atkūrimą. Profesorius buvo pagrindiniu mano konsultuotoju Seime, priimant Valstybinės lietuvių kalbos įstatymą, už ką esu begalo jam dėkingas.

Komitete mąstyta, kaip užtikrinti įstatymo veikimą. Tam buvo įsteigta Valstybinė lietuvių kalbos komisija prie Seimo su kalbos inspekcija, kuriai suteikti platūs įgaliojimai. Kodėl prie Seimo, o ne prie kokios nors ministerijos? Tam, kad ji netaptų priklausoma nuo  politinių vėjų ir skersvėjų.

Naujoji Seimo dauguma, susidariusi po 1996 m. spalio rinkimų, tęsė tą pačią kultūrinę politiką. Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto sąstatas, nors ir pasikeitė, bet rūpestis kultūra neatslūgo: nei vienas anksčiau priimtas įstatymas lietuvių kultūros būklės klausimais nebuvo atšauktas. Valstybės lietuvių kalbos įstatymas veikia iki šiol, nors jį bandė koreguoti, 2000 metais į valdžią atėję „naujieji politikai“.

Rolando Pavilionio, Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininko, iniciatyva nuo prie Seimo veikiančios Valstybinės lietuvių kalbos komisijos atskirta kalbos inspekcija ir perduota Teisingumo ministerijai. Nenorėčiau sutikti su tais, kurie teigia, esą čia tik formalumas. Tad kodėl dėl jo reikėjo gaišti Seimo laiką? Nežinau, ar ministrai tiesiogiai kišosi į inspekcijos veiklą, ar ne, bet psichologiškai veikia, sakysim, ministras globalistas, įsitikinęs, kad lietuvių kalba ilgainiui išnyks: kuo greičiau, tuo geriau. Ar tai neturės įtakos inspekcijos veiklai?

Žinau R. Pavilionio nuostatas: ilgą laiką dirbom toje pačioje katedroje. Okupacijos metais jis siekė rašyti rusiškai. Argumentas: lietuviškai rašydamas, nebūsi žinomas. Mūsų leidyklos nebuvo suinteresuotos leisti rusiškai, nes tokios knygos neturėtų paklausos. Tada jis universiteto rotaprintu išleisdavo ir savo rašiniui surasdavo recenzentą, kuris paviešindavo jo darbą. Lietuvių kalba išleistas veikalas iš tikrųjų sunkiai susilaukdavo rusakalbės, daugiatūkstantinės žiniasklaidos dėmesio, bet Lietuvoje jis buvo skaitomas. Nepriklausomybė nepakeitė tokių kaip Pavilionis žmonių mąstysenos. Rašydamas anglų kalba susilauksi dar daugiau skaitytojų. Kiekvienas asmuo – visų pirma sau autoritetas.

Tokios pažiūros grindžiamos ir savo nauda. Verslininkams, ypač prekybininkams, patogiau, kai nereikia versti atsivežtų iš užsienio  prekių pavadinimų. Geriau ir pigiau. Ir reklama universalesnė. Čia susiduriame su rimta problema: biologine ir intelektualine žmogaus mąstysena.

Vaikštai po Vilnių, nežinai, kur esi. Ar Lietuvoje? Kas kita Varšuvoje, ar kitam Lenkijos mieste. Žinai, esi Lenkijoje. Šio vyksmo nepaaiškinsime jokiomis ES direktyvomis. Čia mūsų mentaliteto spragos. Prancūzijoje veikia itin griežtas kalbos įstatymas. Jo pažeidėjai baudžiami didžiulėmis piniginėmis baudomis. Baudžiami ir Lietuvoje. Tik mūsuose ilga baudimo procedūra. Net teismų sprendimai nevykdomi. Nenorėčiau pirštu nurodinėti kaltuosius. O gal ne tie?

Istorinė patirtis byloja: vien Kalbos įstatymo priėmimas ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Seimo įsteigimas neapsaugo kalbos, jeigu ji nerūpi visai tautai. Ką akivaizdžiai šiandien matome.

Konstitucijos ir Valstybinės kalbos įstatymo priėmimo metu taip aršiai nediskutuota dėl dvikalbystės, kaip dabar. Tada buvo kita istorinė situacija. Okupuotoje Lietuvoje dvikalbystę su rusų kalbos primatu protegavo aiškūs režimo tarnai. Jų veikimui priešinosi tauta, nes buvo aišku, kas yra kas.

Dabar kažkodėl dvikalbystę siejam tik su Lenkų rinkiminės akcijos veiksmais ir nematome, kad ji jau įgyvendinta: grįžtu prie anksčiau išsakytų minčių: pradedu jaustis, esą Vilnius jau ne Lietuvos sostinė, o kokios anglų kolonijos miestas.

Net okupuotoje Lietuvoje viešai nereikalauta, kad valdininkai mokėtų rusų kalbą. Nusigyvenom iki to: svarbi ne valdininko kompetencija, o jo  anglų kalbos mokėjimo lygis. Lietuvių kalba savoje valstybėje tampa antro lygmens. Nustebęs išgirdau, kad dauguma išleistų mokyklinių vadovėlių – su kalbinėmis klaidomis. Nei atsakomybės, nei gėdos jausmo. To nebūta net okupuotoje Lietuvoje. Šiandien dar tvirčiau esu įsitikinęs, kad Valstybinės kalbos įstatymas būtinas.

Kol kas nereikalaujama, kad iš Konstitucijos būtų išbrauktas 14 straipsnis, tačiau panašūs įvardinti faktai byloja – ta linkme einame. Vis dėlto esu optimistas: tikiu, Konstitucijos nuostatų neatsisakysim, kalbos inspekcija, nepaisant visų negandų, atliks savo vaidmenį ir kad mūsų lituanistų veikla perspektyvi (Valstybinės lietuvių kalbos įstatymas priimtas ne veltui). Manyčiau, jeigu nebūtų šios Konstitucinės nuostatos, varžančios  mūsų iracionalių veikėjų veiksmus, būtų žengta toliau: o jos teisiškai neatsisakysi, nes ši konstitucinė norma gali būti pakeista „tik Lietuvos tautos visuotinės apklausos (plebiscito) būdu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip trys ketvirtadaliai Lietuvos piliečių, turinčių aktyviąją rinkimų teisę.“ Taip užrašyta Konstituciniame įstatyme. Nemanyčiau, kad mūsų tauta, iškentėjusi tiek negandų, pamirštų, kas ji yra, atsisakytų savasties.

Savastis.lt