Mirė rašytojas Jonas Mikelinskas

Sausio 25-osios naktį Vilniuje, eidamas 93 metus, mirė rašytojas, pedagogas, publicistas, 2002 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos...


Sausio 25-osios naktį Vilniuje, eidamas 93 metus, mirė rašytojas, pedagogas, publicistas, 2002 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Jonas Mikelinskas, pranešė Lietuvos rašytojų sąjunga.

Autorius įvairiomis premijomis apdovanotas už šiuos kūrinius – romanus„Kur lygūs laukai“ (I d. – 1981 m.), „Juodųjų eglių šalis“ (1989 m.), prozos rinkinį „Nepalaidotos dienos“ (1986 m.)

Jonas Mikelinskas gimė 1922 m. gegužės 6 d. Žadeikėliuose, Pasvalio valsčiuje. Būdamas moksleivis, priklausė ateitininkų organizacijai. 1942 m. išsiųstas į priverstinius darbus Vokietijoje. 1952 m. Vilniaus universitete baigė prancūzų kalbą ir literatūrą.

1944–1947 m. Saločių progimnazijos ir 1952–1954 m. Onuškio vidurinės mokyklos (Daugų rajonas) mokytojas. 1953–1962 m. Švietimo ministerijos inspektorius, 1963–1968 m. Lietuvos rašytojų sąjungos prozos konsultantas. Nuo 1960 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

Pasak kritikos šaltinių, ankstyvojoje kūryboje vyrauja jaunimo, mokyklos temos (romanai „Vandens nešėja“ (1964 m.), „O laikrodis eina“ (1966 m.)). Rašytojo kuriamas medituojantis romanų herojus padėjo formuotis lietuvių vidinio monologo romanui. Apsakymuose ir apysakose (rinkinys „Senis po laikrodžiu“ (1960 m.) ir kiti) aprašomoa individo vidinės problemos, būdingas psichologizmas, lakoniška forma, meninės detalės funkcionalumas.

Išspausdinus apysaką „Trys dienos, trys naktys“ (rinkinys „Lakštingala pilkas paukštis“ (1969 m.) už tariamą tikrovės juodinimą vaizduojant atšilimo laikotarpį kelerius metus nebuvo spausdinamas. Psichologiniame romane „Genys yra margas“ (1976 m.) plėtojama asmenybės vertės, kaltės ir atsakomybės problematika.

Kūriniuose sukuriamos alternatyvios situacijos, kuriose personažas turi save išbandyti ir lemtingai pasirinkti. Pabrėžiama konkretaus žmogaus vertė, vaizduojama jo psichika ir pasąmonė, slaptos nuojautos, baimės, vaizdiniai, įkyrios būsenos, plėtojamos egzistencializmo idėjos, naudojamas psichoanalitinis sapno motyvas.

Romanų ir apysakų herojus – inteligentas, dažniausiai mokytojas, išgyvenantis dvasinę koliziją, todėl jam iškyla dorovinio apsisprendimo, laisvės ir būtinybės, garbės, orumo ir sąžinės problemos. Romanas „Už horizonto – laisvė“ (1978 m.) pagrįstas atsiminimais iš priverstinių darbų stovyklos per Antrąjį pasaulinį karą, literatūros kritikų kritikuotas kaip fašistinis. Dėl tikroviškai vaizduojamo pokario neleista skelbti romano „Juodųjų eglių šalis“ (parašytas 1962–1967 m., išleistas 1988 m.), jame bandoma pateisinti partizanų karą, kuriama sugestyvi įtampos ir grėsmės atmosfera. Romanu „Kur lygūs laukai“ (1981 m.) atgaivinamas epopėjos žanras. Dar išleido tarybinės cenzūros neleistų spausdinti apsakymų ir apysakų rinkinį „Paskutinė korta“ (1993 m.), apsakymų rinkinį „Žmogaus esmė“, rezistencinį romaną „Nors nešvietė laimėjimo viltis“ (1994 m.), miniatiūrų rinkinį „Pasaulis pats sau“, apysakų rinkinį „Mūsų emocijų vagis“, epistolinį politinį romaną „Čia ir dabar“. Parašė apsakymų vaikams. Išleido kritikos ir publicistikos straipsnių knygų, apmąstymų apie kūrybą ir kūrėjus, knygą apie holokaustą „Kada Kodėl taps Todėl?“ (2004 m.). 2009 m. skaitytojus pasiekė apsakymų rinkinys „Dinozauro ausyje“ ir publicistikos knyga „Niurnbergo šešėlyje“.

J. Mikelinsko kūryba yra versta į čekų, estų, latvių, rusų, ukrainiečių kalbas.

Siūlome dvi nuorodas į interviu apie rašytojo J. Mikelinsko gyvenimą ir kūrybą: 2010 m. žurnalas „Ateitis“ publikavo pokalbį „Gyvenimas taip greitai skrenda, kad niekaip jo nepaveji“ (kalbino J. Dirksytė), o 2012 m. leidinys „Literatūra ir menas“ pasiūlė pokalbį prozininko 90-mečio proga „Kūdikio akys ir filosofo galva“.


Susiję

Įvykiai 1866866488877841952
item