Aušra Maldeikienė. Ekonomikos pradžiamokslis E.Masiuliui, R.Šimašiui, G.Steponavičiui ir dar A.Kašėtai

Pakalbėkime, liberalai, apie darbo užmokestį ir vadovėlines tiesas. Kodėl siūlau tokią, tamstų akims, matyt, labai trivialią temą? O gi ...


Pakalbėkime, liberalai, apie darbo užmokestį ir vadovėlines tiesas. Kodėl siūlau tokią, tamstų akims, matyt, labai trivialią temą? O gi todėl, kad labai norėčiau sužinoti, kokiu tokiu mistiniu būdu, paneigiant bet kokią ekonomikos teoriją, sumažėjus nedarbo socialinio draudimo išmokoms (arba jas toliau įšaldant), būtent todėl dirbantys daugiau uždirbsią?

Jei tikrai žinote, prašau, pasidalinkite: Nobelis jau jūsų.

Beje, jeigu kam nors iš vienų atėmę, kitiems atiduosite (kaip siūlote), tai čia ne liberalizmas, o tiesiog imu ir perdalinu. Taigi, kažkoks lyg ir komunizmas.

Šiaip ekonomikos pradžiamoksliuose yra tokia formulė: W = Pe F(u, z). Iššifruoju: W (wages) arba visuminis nominalusis darbo užmokestis,  Pe — laukiamas kainų lygis, u — nedarbas, z — kiti svarbūs kintamieji.  Taigi, funkciją reikėtų skaityti taip: nominalus darbo užmokestis priklauso nuo infliacijos ir nedarbo lygių bei eilės kitų veiksnių, galinčių keisti darbo užmokestį.

Kodėl svarbus laukiamas kainų lygis? Darbo užmokestis priklauso nuo laukiamo, o ne nuo esamo kainų lygio, nes darbo užmokestis yra nustatomas nominaliuoju (valiuta) dydžiu, ir tuo metu, kai jis nustatomas, ateities kainų lygis dar nėra žinomas. Tačiau aišku, kad infliacijos lygis (šiuo atveju laukiamą kainų lygį tas infliacijos lygis padeda suvokti) labai svarbus, nes samdos metu suderėtas darbo užmokestis bus mokamas ir tada, kai infliacija jau jį bus apgraužusi.

Dėl nedarbo dar paprasčiau: aukštesnis nedarbo lygis mažina darbuotojų derybines galias, ir verčia juos sutikti su mažesniu atlygiu. Arba, kitaip sakant, didesnis nedarbas leidžia įmonėms mokėti mažesnį darbo užmokestį ir tuo pat metu išlaikyti darbuotojų norą dirbti.

Vis dėlto įdomiausi dalykai slepiasi z. Šiaip jau čia kalbama apie labai daug dalykų, kurie tą darbo užmokestį gali keisti viena ar kita kryptimi: tai ir visokiausia diskriminacija, ir lytis (moteris gali tikėtis mažiau), ir padėtis rinkoje, ir sektorius – viešasis ar privatus; ir profsąjungų galia, ir karjeros trukmė, ir produktyvumas, ir t.t. ir t.t. Esminės, matyt, būtų trys paprastos tiesos, kurias labai vertėtų įsidėti galvon ir darbuotojams, ir tiems, kurie, kaip šiuo kart Masiulis&Co,  sakosi nerimaujantys dėl dirbančiųjų interesų.

Jeigu nedarbo lygis išlieka pastovus, tai didesnės nedarbo draudimo  išmokos padidina darbo užmokestį. Antra, minimaliojo darbo užmokesčio padidinimas gali padidinti ne tik patį minimalųjį atlygį, bet ir darbo užmokestį virš minimalaus, ir tokiu būdu vidutinį darbo užmokestį. Trečia, griežtesnis darbo sutarčių nutraukimo teisinis reguliavimas padidina darbuotojų, kuriuos papildomai saugo įstatymas, derybines galias (įmonėms bus sunkiau tokius darbuotojus atleisti ir priimti kitus) ir tai padidins darbo užmokestį. Kodėl? Atsakymas trivialus: visa, kas paminėta padidina darbuotojo derybines galias.

Tamstos, politikai, galai žino kodėl aiškinate, kad siūlydami riboti nedarbo draudimo išmokas ginate dirbančiųjų interesus, tačiau nuoširdžiai dar labiau stengiatės sumažinti jų derybines galias palyginus su darbdaviu. Šiaip jau politikas gali ir darbdavį ginti, ir jo interesus atstovauti. Liberalui gal ir negražu taip daryti būtų, nes jam visi lygūs, betgi jūs ir neslepiate  esantys neoliberalizmo šaukliai, tad darbdavys jums šventojo statuse atsiveria. Tačiau kam tada taip grubiai meluoti, aiškinat priešingai ir saldžiai giedant, kad viskas vardan to dirbančiojo?

Beje, neseniai vienas kolega aiškino, kodėl estų atlyginimai 50 proc. didesni nei lietuvių. Nors — statistika rodo — ne vienas estas, o vienas lietuvis sukuria daugiau pridėtinės vertės nei estas. Kolega įrodinėjo, kad tai lemia gyventojų pajamos vokeliuose. Jokių nuorodų į kokius tyrimus anas kolega, kaip įprasta, nurodyti nesivargino, tad, matyt rėmėsi baziniu Lietuvos ekonomikos mokslo principu „kaip visi žino“. Jeigu prisiminti skaičiukus (dėl jų kokybės negarantuoju, bet specialiai remiuosi savo senų oponentų ir Masiulio&Co draugų iš LLRI duomenimis) tai jei rodo, kad estai tokie pat išradingi šešėlinio pasaulio žaidėjai, kaip ir mes: ir ten, ir čia tas šešėlis yra 30 proc.

Jei kalbėsime ne apie tokias aukštas materijas, o vėl apie tą patį vadovėlį, tai labai gerai didesnius  atlyginimus ir Estijoje, ir Latvijoje pagrindžia gerokai didesnės nedarbo draudimo išmokos ir gerokai didesnė pagarba darbo netekusiam žmogui, kuris ilgus metus mokėjo Sodros (Estijoje įmokos į specialų Nedarbo fondą) įmokas. Tarkime Estijoje šių metų rugsėjį VIDUTINĖ (pabrėžimui, ne didžiausia, o vidutinė) nedarbo socialinio draudimo išmoka buvo 400 eurų (t.y. 1380 Lt), kai Lietuvoje maksimali – 188,25 euro (650 litų).

Kita vertus, matyt, verta paklausti garbių „liberalų“ ir kodėl atsisakydami didinti išmoką, jie nesiūlo mažinti socialinio draudimo įmokos už nedarbo draudimą. Taigi, pinigėlių gviešiasi, bet va už juos mokėti jau nenusiteikę.


Susiję

Ekonomika 8310082393998704985
item