Andrius Švarplys. Pinigai tik „etiškai žiniasklaidai“

Kai išgirstu mintį, kad siūloma pavesti žiniasklaidos etika rūpintis vien tiktai leidėjams, nesvarbu kokia bebūtų šalis, kokiomis aplinkybėmis, – man jau atrodo įtartina.

Kai leidėjai pavadinami socialiai atsakinga žiniasklaidos verslo dalimi, – mano įtarimai padvigubėja.

Kai žurnalistams priskiriama funkcija atvirai, pakelta galva kalbėti apie žiniasklaidos ydas (tarsi jie būtų savarankiški, laisvi nuo leidėjų ir redaktorių politinės valios), – įtarimai jau virsta į aiškią tendenciją.

Kai toliau perskaitai, kad valdžia turėtų „savo veiklos propagandai skirstyti pinigus tik socialiai atsakingam verslui“ – man jau nebelieka jokių abejonių, kad ši idėja ir jos gynėjas aptarnauja leidėjų interesus apsaugoti savo nebaudžiamumą etikos standartais. Jų rankose bus visa etikos „savireguliacija“ – „Lietuvos ryto“, 15min.lt, delfi, LNK, TV3.

Ir dar – į valstybės pinigus (valdžios veiksmams viešinti, ministerijų užsakymams vykdyti) pretenduojama net neslepiamu būdu. Etika čia reikalinga tam, kad visi kiti būtų nustumti ir prie šitos kasos liktų vieni – etiniai leidėjai.

Ir visa tai daro Žurnalistų sąjungos pirmininkas! Įdomu, kiek žurnalistų mano, kad Dainius Radzevičius atstovauja jų, o ne leidėjų interesams.

Politologijos ir viešųjų medijų studentai galėtų mokytis. Mokytis, kaip veikia etika, kam reikalinga etika. Kad pats liktum už etikos ribų (reguliuos save). Kad būtų pažabotos smulkesnės žuvelės konkurentai (tekste to net neslepiama). Kad užsitikrintum pajamų šaltinį – valdžios užsakymus (turėdami etikos raktus netinkamus konkurentus paskelbs neetiškais ir negalinčiais gauti valdžios užsakymų).

Ir kokiu žodynu visa tai yra daroma! „Atkurti pasitikėjimą padoria žurnalistika ir žiniasklaida“, „socialiai atsakingas žiniasklaidos verslas“, „atvirai kalbėti apie žiniasklaidos ydas“, „sugedusi politikų moralė“, „sovietinio ir putiniško mentaliteto bacila“...

Suinteresuotų lobistų-propagandistų mes jau nebepakeisime. Bet ką dar galima padaryti, tai keisti mokymosi tikslą švietimo sistemoje – vietoj normatyvinių idealistinių dalykų, kaip viskas turėtų būti liberalioje demokratijoje, reikia aiškinti ir rodyti jauniems žmonėms, kaip viskas valstybės realybėje veikia aukštyn kojomis.

Pabaigoje – universalus testas, kaip atskirti propagandą: pažiūrėkime, kiek tekste yra argumentų, o kiek – epitetų? Kiek yra analizės apie privalumus ir galimą žalą, interesų konfliktus, pliusus ir minusus (toks ir būtų pilietinis interesas), o kiek yra vienakrypčio teigimo, kad „tai yra labai gerai, o kas tam priešinasi, yra kenkėjai, laisvės ir etikos priešai, ir, žinoma, Putino draugai“?

Ir viskas puikiai atsiskleidžia.

P.S. Ir dar vienas keistas dalykas, bylojantis ne šių leidėjų ir jų atstovų interesų naudai: pataisos buvo bandytos stumti tyliai. Nei pats D.Radzevičius, nei kiti „socialiai atsakingi leidėjai“ savo medijose nė kiek nesistengė sukelti diskusiją, viešinti šią idėją, pristatyti visuomenei. Ką tai pasako apie interesų pobūdį ir jų tikslus?

Šaltinis: www.tiesos.lt