Užsieniečiams lietuviškos taisyklės negalioja

Statistikos departamentas paskelbė, kaip per rugsėjį pasikeitė šimto populiariausių produktų bei paslaugų kainos. Tokia stebėsena nuo vasaros vykdoma, siekiant užtikrinti, kad verslininkai, pasinaudodami būsimu euro įvedimu, nesugalvotų be jokių argumentų branginti paslaugų bei produkcijos. Kaip dažnai nutinka, komerciniams bankams ir čia padaryta išimtis. Sąraše galima pamatyti daug ką: svogūnų, morkų, moteriškų pėdkelnių, net kirpimo ar drabužių valymo paslaugų kainas. Bankų paslaugų ten nerasite.

Kodėl bankams negalioja visiems kitiems patvirtintos taisyklės? Sunku atsakyti į šį klausimą, tačiau akivaizdu, kad taip yra. Kone visi komerciniai bankai lyg susitarę (o gal ir susitarę, tačiau atsakingos institucijos nesiteikia to išsiaiškinti) laipsniškai kone keturgubai - neretai nuo 2 iki 8 litų - pabrangino operacijas grynaisiais pinigais. Aišku, kainų stebėsena pradėta tik šią liepą, baudos už nepagrįstą branginimą irgi tik nuo tada numatytos. Bankai sugebėjo kainas užkelti kur kas anksčiau. Taigi baudos jiems lyg ir nepriklausytų. Tačiau įsivaizduokite, jei kiti rinkos dalyviai, pavyzdžiui, pieno gamintojai, produkciją imtų pardavinėti keturguba kaina. Akivaizdu, kad prasidėtų rimtas tyrimas, siekiant įrodyti kartelinį susitarimą. Bankų atžvilgiu - nieko.

Tiesa, bankai tvirtino, kad operacijas grynaisiais labiau apmokestino ne dėl būsimo euro įvedimo, o dėl to, kad vis daugiau žmonių rinktųsi elektroninę bankininkystę. Dabar „Swedbank“ tiesiai šviesiai pasakė, kad kai kurios kainos kils ir dėl euro - didės palūkanos paskoloms, paimtoms litais. Tai jau tiesioginis įsipareigojimo nesinaudoti euro įvedimu siekiant papildomo pelno pažeidimas. Ir vėl nieko.

Atrodo, kad bankai elgiasi taip, kaip Rusija su Ukraina. Pamačiusi, kad pasaulis pernelyg nereagavo į Krymo pasisavinimą, Rusija panašius veiksmus pradėjo kitose Ukrainos teritorijose. Ar nebus taip ir su bankais, jei dėl nekorektiškų veiksmų jie nesulauks atsako? Ar nepuls jie vienašališkai branginti visko iš eilės, nes mato, kad dėl to nesulaukia jokių sankcijų? Bijau, kad taip. Juo labiau kad jie įpratę Lietuvoje būti laikomi išskirtiniais, jiems net pelno mokesčio dažniausiai nereikia mokėti.

Tiesa, į kone visą, ne tik bankų, užsienio kapitalą žiūrima visai kitaip nei į lietuvišką. Štai ir Prezidentūra ne kartą yra akcentavusi, kad būtina kovoti su lietuviškais oligarchais, monopolininkais. Šalies vadovė savo metiniame pranešime net tiesiai šviesiai įvardija pavadinimą bendrovės, su kuria reikia kovoti. O paskui pradedami ikiteisminiai jos tyrimai.

Užsienio verslininkai Prezidentūrai kažkodėl atrodo kone šventi, jų nė prižiūrėti nereikia. Juk dar įsižeis. Gal ne atsitiktinumas, kad pastaruoju metu Lietuvoje buvo priversti kristi du bankai ir nė vienas nebuvo skandinaviškas? O ir bankroto administratorius būtinai turėjo būti iš užsienio. Ir dar už kokią algą. Savaime suprantama, jis irgi skaidrus ir šventas. Net ir nustačius dvi neteisėtas operacijas, padariusias „Snorui“ daugiau nei milijono litų žalą, nuspręsta, kad užsienietis nežinojo Lietuvos įstatymų. Vėliau prokurorai, susivokę, kad įstatymų nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia, sugalvojo kitą pretekstą, kaip išteisinti Nilą Kuperį (Neil Cooper), - esą jis padarė netyčinę klaidą.

Ar bent vienas lietuvis, padaręs tokias „netyčines klaidas“, taip lengvai išsisuktų? Žiauriai abejotina. Tik vis tiek lieka neaišku, kodėl užsieniečiai laikomi skaidrumo įsikūnijimu, o mūsiškiai avansu - korumpuotais ir visokiais kitokiais. Deja, taip yra.

Teksto autorė - ekonomistė, Gitana Markovičienė