Vytautas Radžvilas. Sujauktos sąvokos kaina: pilietinė ar pilietiška visuomenė? (I)

Nuolatos kartojama, kad viena svarbiausių, gal net pagrindinė Lietuvą slegiančių vargų ir persekiojančių bėdų priežastis esanti ta, kad ...


Nuolatos kartojama, kad viena svarbiausių, gal net pagrindinė Lietuvą slegiančių vargų ir persekiojančių bėdų priežastis esanti ta, kad šalyje vis dar nėra stiprios ir brandžios pilietinės visuomenės.  Ją pulta kurti vos atgavus Nepriklausomybę, tačiau jau ketvirtį amžiaus trunkančio darbo rezultatai itin kuklūs, o jo pabaigos taip ir nematyti. Sunku nepastebėti, kad pastangos kurti atvirą pilietinę visuomenę keistai primena beviltiškai užsitęsusį ir šnipštu pasibaigusį komunistinės visuomenės statytojų triūsą. Atrodytų, pats metas susimąstyti, ar kartais šis panašumas nėra atsitiktinis, taip pat ar nesama gelminių priežasčių, verčiančių patį užmojį sukurti atvirą pilietinę visuomenę  dar vienu neįgyvendinamu, taigi iš esmės utopiniu projektu.

Tačiau tokie klausimai Lietuvoje nekeliami ir nesvarstomi. Nesivarginama aiškinti, kas yra toji pilietinė visuomenė ir tiesiog skelbiama, kad ji esanti savaiminis gėris, kurio siekti privalo tamsi ir atsilikusi – nes vis dar neatvira ir nepilietinė – pokomunistinė Lietuvos visuomenė. Toks atviros pilietinės visuomenės architektų ir vedlių elgesys neliudija jų intelektualinio ir politinio sąžiningumo. Maža to, jis smarkiai primena tarybinių laikų ideologinių propagandininkų elgseną ir veikimo būdus. Vieni ir kiti drąsiai ir ramia sąžine kuria naują visuomenę ir veda visus ,,tamsuolius“ ir ,,atsilikėlius“ pažangos keliu į ,,šviesią ateitį“, nors patys gerai nežino, kurlink iš tiesų einama. Šiuo atžvilgiu nepriklausomoje Lietuvoje, palyginti su sovietmečiu, niekas nepasikeitė. Atviros pilietinės visuomenės kūrimas Lietuvoje daugiausia yra grynai ideologinė ir propagandinė kampanija, leidžianti manyti, jog šalyje įgyvendinamas dar vienas utopinis socialinės ir politinės inžinerijos eksperimentinis projektas. 

Tačiau jos kūrėjų gretose netrūksta entuziastų, kurių buvimas čia neatrodo natūralus ir verčia susimąstyti. Tai žmonės, kurie, užuot stačia galva nėrę į šią kuriamąją veiklą, lyg ir turėtų rimtą pagrindą pirmiau stabtelėti ir gerai pagalvoti, kam iš tiesų skiria savo laiką ir jėgas. Turimi omenyje patriotiški, tautiškai ir valstybiškai mąstantys ir įsipareigoję piliečiai, pirmiausia – buvę veiklūs sąjūdininkai. Nėra abejonių, kad dabar aktyviai įsitraukdami į atviros pilietinės visuomenės kūrimo darbą jie nuoširdžiai tiki toliau kovojantys už taip ir neįgyvendintus Sąjūdžio idealus ir šitaip atliekantys savo pilietinę ir patriotinę pareigą Tautai ir valstybei. 

Tačiau nuoširdus pasiryžimas atlikti pilietinę pareigą daugeliui veikiausiai ir sutrukdė laiku atkreipti dėmesį į mažiausiai tris keistus vos atkūrus Nepriklausomybę pradėto įgyvendinti atviros pilietinės visuomenės projekto bruožus. Pirma, taip ir liko nepastebėta, kad tai ne pačioje Lietuvoje gimęs, bet atvežtinis projektas. Jam vykdyti kažkodėl prireikė ideologiškai paruoštų kadrų, kuriuos skubiai pradėjo rengti iš svetur – tik jau ne iš Rytų, bet iš Vakarų – į šalį ėmę plūsti profesionalūs atviros pilietinės visuomenės kūrimo specialistai – patarėjai, ekspertai, kiti įvairiausio plauko švietėjai ir mokytojai. Antra, netruko paaiškėti, kad užsimotas suformuoti ir šalies gyventojams mėginamas įskiepyti ,,vakarietiškas“ ir ,,šiuolaikiškas“ pilietinis pilietiškumas visiškai nedera su Lietuvos valstybę  leidusiu atkurti tautiniu ir patriotiniu pilietiškumu. Maža to, moderniąją 1918 m.  Lietuvos Respubliką padėjęs sukurti ir apginti bei kelis okupacijos dešimtmečius už šalies laisvę kovojusius patriotus įkvėpęs ir jų dvasią palaikęs pilietiškumas buvo nedelsiant paneigtas ir pultas smerkti kaip nenaudinga ir net žalinga atgyvena. Kitaip sakant, ištisą šimtmetį Lietuvos valstybę kūrę ir gynę, dėl jos laisvės didžiules aukas sudėję šalies patriotai pasirodo esą niekam tikę kaip pilietinės visuomenės nariai, taigi prasti piliečiai. 

Ir galiausiai trečias ir galbūt svarbiausias – nes potencialiai pragaištingiausias -- šio projekto bruožas yra tas, kad didžiausia kliūtis jam įgyvendinti pasirodo esanti ne kas kita, o tariamai pasenusi – neva ,,uždara“ ir  ,,siaura“ – lietuviškumo ir pačios Tautos samprata. Toji pati J. Basanavičiaus ir kitų tėvų kūrėjų kartos suformuota samprata, be kurios nepriklausoma Lietuvos Respublika apskritai nebūtų galėjusi atsirasti ir kurią sąmoningoji Tautos dalis iš paskutiniųjų stengėsi apginti ir išsaugoti okupacijos tarpsniu. Atviros pilietinės visuomenės kūrėjai iš karto pareikalavo ir iki šiol ragina išmesti ją į istorijos atgyvenų savartyną. Tačiau visas šios sampratos esminis turinys, gelminė jos šerdis yra XIX a. tautinio Atgimimo metu pamažu brandinta ir XX a. pradžioje pagaliau atvirai iškelta paprasta ir aiški politinė idėja: lietuviai, kaip ir kitos tuo metu sparčiai modernėjusios Europos tautos, turi teisę įsteigti savo nepriklausomą valstybę – laisvą demokratinę Respubliką --  jų istoriškai apgyventose etninėse žemėse. Atkurti šią valstybę ir sugrąžinti ją į pasaulio politinį žemėlapį – toks buvo pagrindinis Sąjūdžio programinis siekis ir svarbiausias politinis tikslas.

XIX ir XX a. sandūroje susiformavusios moderniosios lietuvių Tautos ir nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybės vizijos ryšys yra toks gilus ir esminis, kad, jam nutrūkus, savaime subyra patys lietuviškojo valstybingumo dvasiniai, kultūriniai ir politiniai pamatai. Gyvybinę šio ryšio reikšmę puikiai suprato okupacinis režimas. Lietuvių tautos kryptingo perdirbimo programa buvo pradėta vykdyti dar net nespėjus formaliai inkorporuoti okupuotos šalies į tarybinę imperiją. O pagrindinis šios programos elementas visų pirma buvo pastangos išplauti ir iš pagrindų pakeisti pačios Tautos sampratos turinį. Moderniojo lietuvių tautinio tapatumo branduoliu buvusi XIX a. Atgimimo metu susiformavusi kultūrinė ir istorinė savimonė pradėta laikyti pasenusia ir todėl naikintina atgyvena. Okupantų požiūriu pasenusio ir siauro (,,uždaro“) lietuviškumo keitimo tariamai nauju ir plačiu (,,atviru“) lietuviškumu politikos esmę tiksliai nusakė glausta Tautos perdirbimo formulė, pasak kurios, pažangioji tarybinė lietuvių kultūra privalanti būti socialistinė savo turiniu, o tautinė tik forma.

Istorinis kontekstas dažnai padeda atpažinti jau būtus ir patirtus, bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių smarkiai ar net visai pamirštus svarbius dalykus. Prisiminti Lietuvos okupacinę praeitį naudinga ir pravartu ne dėl jos pačios, o todėl, kad tai padeda aiškiau ir tiksliau suvokti šių dienų šalies eurosąjunginės dabarties realijas. Lyginant tada ir dabar  vykstančias kultūrines ir politines permainas bendroji jų kryptis atrodo tokia panaši, kad nelieka nė mažiausių abejonių, jog nėra jokio pagrindo sieti vėl nepriklausomoje Lietuvoje statomos atviros pilietinės visuomenės su tautiškumo, valstybingumo ir klasikinio pilietinio-politinio patriotizmo idealais. Priešingai, tik ką trumpai apibūdinti trys atviros pilietinės visuomenės projekto bruožai leidžia  manyti, kad tai yra iš principo moderniąsias lietuviškojo tautiškumo ir valstybingumo sampratas neigiantis ir griaunantis, taigi griežtai antisąjūdinės dvasios įkvėptas ir varomas projektas. 

Tai reikštų, kad šiuo projektu iš pat pradžių buvo siekiama ne stiprinti Lietuvos valstybingumo pamatus, bet toliau kurti naują – tik jau kiek kitokio tipo – visuomenę. Žodžiais ,,tik kiek kitokio tipo“ norima pasakyti, kad, atkūrus Nepriklausomybę, požiūris į Tautą ir Lietuvos valstybę beveik nepasikeitė. Okupacijos laikais lietuviai, kaip ir kitos imperijos tautos, buvo verčiama abstrakčiais ,,tarybiniais žmonėmis“ -- būsimos pasaulinės komunistinės visuomenės kūrėjais. Dabar iš jų reikalaujama kuo greičiau tapti tokiais pat abstrakčiais ,,vakariečiais“ ir/ar ,,europiečiais“ – labai panašios pasaulinės pilietinės visuomenės statytojais. Tad kuriant atvirą pilietinę visuomenę kryptingai skatinamas ir realiai vyksta ištautinto ,,tarybinio“ lietuvio virsmas tokiu pat ištautintu ,,europietišku“ lietuviu. 

Stebėtinai panašus komunistinės ir pilietinės visuomenės kūrėjų požiūris į Tautą ir valstybę seniai turėjo tapti akstinu atidžiau įsižiūrėti, kas vis dėlto iš tiesų yra toji Lietuvoje kuriama atvira pilietinė visuomenė. Ar tikrai nėra pagrindo laikyti ją tik šiek tiek sumodernintu – ,,vesternizuotu“ ar ,,europeizuotu“– visai neseniai kurtos tarybinės komunistinės visuomenės pakaitalu? O jeigu ji yra toks pakaitalas, kas tada būtų pats jos kūrimas, jei ne pusę amžiaus komunistinės ,,internacionalinės“ imperijos vykdytos Lietuvos ištautinimo ir išvalstybinimo politikos tęsinys? 


Susiję

Vytautas Radžvilas 1956288460603462941
item