William Kilpatrick. Ar islamas taps dominuojančia jėga Vakaruose?

Brizbeno (Australija) katalikų arkivyskupas Markas Coleridge‘as neseniai pasmerkė „Islamo valstybės“ barbarybes, tačiau kažkodėl pridūrė: „Tai neturi nieko bendra su realiu islamu.“

Tuo tarpu Amelis Shimounas Nona, tremtyje esantis Mosulo chaldėjų arkivyskupas, įspėjo Europos ir Vakarų krikščionis, kad „jie ateityje kentės“: „Jums priimtinas jūsų šalyse didesnis nei bet kada musulmonų skaičiaus augimas... Jūs manote, kad visi žmonės yra sukurti lygūs, tačiau tai nėra tiesa: islamas nesako, kad visi žmonės lygūs. Jūsų vertybės nėra jo vertybės. Jei to pakankamai anksti nesuprasite, tapsite priešo, kurį pasikvietėte į savo namus, aukomis.“

Arkivyskupas nedaro skirtumo tarp „tikrojo“ ir „netikrojo“ islamo. Jis tvirtina: „Jei leisite masinę imigraciją iš musulmoniškų kraštų, prisišauksite bėdą.“

Skirtumas tarp šių dviejų vyskupų, kaip teigia vieno straipsnio autorius, yra skirtumas tarp „naivumo“ ir „patirties“. Tačiau tai kur kas daugiau. Tai ne tik Australijos arkivyskupo ir kitų Vakarų dvasininkų „naivumo“ klausimas. Tai taip pat ir sąmoninga tam tikro naratyvo apie islamą gynyba, paplitusi tarp daugelio Bažnyčios lyderių. Anot šio naratyvo, islamas yra viena iš daugelio lygiaverčių religinio impulso išraiškų, todėl jis yra teigiamas dalykas. O islamiškasis terorizmas – tai tikrojo islamo išdavystė.

Kodėl reikia taip atkakliai ginti šį naratyvą? Viena vertus, jei esą islamas iš prigimties ydingas, tada prielaida, kad religija iš esmės yra teigiamas dalykas, turėtų būti iš naujo peržiūrėta. Tai savo ruožtu galėtų lemti aštresnį krikščionybės kvestionavimą. Dėl to kai kurie Bažnyčios lyderiai, atrodo, priėmė „ratu važiuojančio traukinio“ mentalitetą, kurio vienas „vagonų“ yra islamas. Kitaip tariant, vienos religijos kritika sąlygoja kitos religijos kritiką: jei bus pradėti kritikuoti imamai, tada bus kritikuojami ir vyskupai.

Be to, ne vien iš  baimės, kad sekuliarusis pasaulis gali pradėti visų religijų kritikos vajų, vyskupai turi priežasčių piešti draugišką „islamo veidą“. Tai ne tik dėl naratyvo, kad religija yra gėris, bet ir todėl, jog gali tapti kvestionuojami ir kiti naratyvai.

Vienas jų – esą imigracija yra geras dalykas ir turi būti sveikintinas visų tikrų krikščionių. Paprastai pasipriešinimas imigracijai yra traktuojamas kaip nuodėmingas. Sakydamas pamokslą Italijos Lampedūzos saloje, popiežius Pranciškus priekaištavo krikščionims dėl jų „abejingumo“ imigrantams bei „nejautrumo kitų skausmui“. Panašiame pamoksle prie JAV–Meksikos sienos kardinolas Seanas O‘Malley  pasmerkė „ksenofobišką burbėjimą“ tos visuomenės, kuri atsisako pripažinti imigracijos naudą. Katalikų lyderiai nėra vieniši, kritikuodami imigracijos priešininkus. 2010 m. apklausoje 75 proc. protestantų Bažnyčios lyderių Nyderlanduose pareiškė, kad krikščionis neturėtų balsuoti už Geerto Wilderso antiimigracinę partiją, kadangi „Wilderso pažiūros prieštarauja krikščionybei“.

Tačiau liberali imigracijos politika neįvertino pasekmių, kurios šiandien jos šalininkus verčia pereiti į gynybą. Europoje nenumatytos masinės imigracijos pasekmės (nors kai kurie kritikai teigia, kad jos buvo numatytos) yra gana rimtos. Labai panašu, kad ne tokioje jau tolimoje ateityje islamas taps dominuojančia jėga daugelyje Europos valstybių ir Jungtinėje Karalystėje. Jei taip nemanote, prisiminkite, jog istorijoje musulmonams niekada nereikėjo būti dauguma tam, kad šie bandytų primesti savo valią ne musulmonų visuomenėms. Ir kai islamizacija tampa faktu, visiškai įmanoma, kad žiaurumus, kuriuos patiria krikščionys Irake, patirs krikščionys ir Europoje. Arba, kaip pabrėžia Mosulo arkivyskupas: „Jei to pakankamai anksti nesuprasite, tapsite aukomis priešo, kurį pasikvietėte į savo namus.“

Jei taip kada nors nutiks, vyskupai (žinoma, ne visi) turės prisiimti tam tikrą atsakomybę dėl imigracijos skatinimo, kuri turėjo įtakos islamizacijos grėsmei augti. Taigi, kai Vakarų vyskupai jaučiasi privalantys mums pasakyti, kad islamo smurtas neturi nieko bendra su „tikruoju“ islamu, galbūt jie siekia mus užtikrinti, jog masinė imigracija, kurią jie liaupsina, nekelia jokių rūpesčių ir kad tai negresia šariato teisės įvedimu ar kalifato įkūrimu Vakaruose. Tačiau tokie vyskupai ne tik gina islamą, jie gina politinę poziciją su jos galimai pražūtingomis pasekmėmis Vakarams.

Žinoma, taip pat ir prezidentai bei ministrai primininkai panašiai kalba apie islamą. Prezidentas B. Obama neseniai patikino pasaulį, kad „Islamo valstybė“ neatstovauja religijai. Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas D. Cameronas pareiškė, kad ekstremistai – tai „islamo iškrypėliai“, o užsienio reikalų ministras P. Hammondas įrodinėjo, jog „Islamo valstybė“ esą yra prieš esminius islamo principus. Taip jie kalba dėl strateginių priežasčių ir dėl to, kad taip pat turi apginti vieną ar du naratyvus. Iš tiesų jie iš esmės tokie pat kaip ir anų vyskupų – religija yra gėris, įvairovė yra mūsų stiprybė, o imigracija praturtina.

Tol, kol šie prezidentai, ministrai pirmininkai ir partijų lyderiai aktyviai dalyvauja nustatydami politikos kryptis, jų atsakomybė už galimas pasekmes yra dar didesnė nei anų vyskupų, kadangi jų „naivūs“ naratyvai veikia įstatymus. Be to, stebina tai, kad daugeliu atvejų vyskupų naratyvai yra tarsi sekuliarių politikų naratyvų aidas. Tai truputį daugiau nei kelia nerimą, kada vyskupų politiniai „receptai“ taip dažnai eina išvien su Obamos, Camerono ir Ko politika.

Daugelis teologų yra įsitikinę, kad Bažnyčia turėtų „teikti pirmenybę vargšams“, tačiau nėra geras ženklas, kai vyskupai, atrodo, teikia pirmenybę elito pozicijai (išskyrus seksualinės etikos atveju). Ypač baugina, kai daugumos vyskupų naratyvai apie islamą ir imigraciją sutampa su sekuliariųjų lyderių, kurie yra labiausiai ištikimi politinės naudos „Bažnyčiai“.

Taigi, kai jūsų siūlomi receptai nesiskiria nuo siūlomų sekuliariųjų lyderių, kurie vadovauja Vakarų civilizacijos nuosmukiui ir žlugimui, metas juos pradėti kvestionuoti.

Pagal Crisis magazine parengė Jurga Žiugždienė

Šaltinis: www.bernardinai.lt