Edward Lucas. „Rusija taikosi į Baltijos valstybes, kad diskredituotų NATO“

Pažeminęs Vakarus Ukrainoje, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas savo žvilgsnį kreipia į Baltijos valstybes, savo straipsnyje „The Wall Street Journal“ rašo politikos apžvalgininkas Edwardas Lucasas. Anot jo, Rusija jau pasiuntė keturis galingus signalus, tačiau nė vienas jų nesulaukė tinkamo atsako.

Pirmasis signalas, anot E. Lucaso, buvo Estijos saugumiečio Estono Kohverio pagrobimas netoli Estijos ir Rusijos pasienio. Šis pagrobimas buvo įvykdytas netrukus po to, kai JAV prezidentas Barackas Obama pažadėjo ginti Estiją ir kitas Baltijos valstybes. E. Kohveris dabar laukia teismo Maskvoje ir, jei bus pripažintas kaltas dėl šnipinėjimo, jam gresia 20 metų nelaisvės.

Antrasis signalas, kaip rašo E. Lucasas, buvo Rusijos prašymas išduoti maždaug 1,5 tūkst. lietuvių, kurie paskutiniais Sovietų Sąjungos egzistavimo metais atsisakė tarnauti sovietinėje kariuomenėje. E. Lucasas rašo, kad šiandien yra neįsivaizduojama, kad Vokietija ragintų Olandiją ar Daniją padėti jai perskioti tuos, kurie dezertyravo iš Hitlerio armijos. Tačiau Rusijoje tokia atgrasi ir nerimą kelianti praktika yra įmanoma.

Trečiasis perspėjimo ženklas – rugsėjo 19 dieną sulaikytas Lietuvos žvejybinis laivas. Anot Maskvos, šis laivas žvejojo Rusijos teritoriniuose vandenyse. Laivas ir jo įgula dabar laikomi Murmanske, o tai, kaip pažymi E. Lucasas, sukėlė Lietuvos valdžios protestus.

Tuo tarpu Konstantinas Dolgovas, Kremliaus atstovas, bauginamais perspėjimais žarstėsi šį mėnesį vykusioje konferencijoje Latvijos sostinėje Rygoje. Jis, kaip rašo E. Lucasas, apkaltino Baltijos valstybes kurstant neonacizmą, diskriminuojant etninius rusus ir rusų kalbą, taip pat pažeidinėjant žmogaus teises. K. Dolgovas aiškino, kad tokius pažeidinėjimus skatino Vakarai.

E. Lucasas rašo, kad Maskva per paskutiniuosius porą dešimtmečių ne kartą mėgino žaisti diskriminacijos korta, tačiau šios temos atgaivinimas, į visą tai dar įtraukiant ir Vakarus, yra aiški užuomina, kad Kremlius intensyvina informacinį karą. Tai, kad ši retorika atgyja būtent dabar, anot apžvalgininko, yra ženklas, kad Rusija gali pabandyti pakartoti savo triumfą Ukrainoje, tik šįkart tai jau vyktų valstybėse, kurios yra NATO narės. Jei Putinui pavyktų destabilizuoti šias valstybes, tai suduotų žlugdomą smūgį aljanso patikimumui, neabejoja E. Lucasas.

Jo teigimu, Rusija ilgą laiką Baltijos šalyse pirmenybę teikė ne faktams, o pramanams. Rusija neigia, kad tuomet nepriklausomos Estija, Latvija ir Lietuva 1940 metais buvo okupuotos sovietinės kariuomenės, ir aiškina, jog visa tai buvo teisėta aneksija. Maskva nerodo jokios atgailos dėl po to sekusių represijų, per kurias į Sovietų Sąjungos gilumą buvo deportuota 200 tūkst. vyrų, moterų ir vaikų. Net ir prieš tai, kai valdžią į savo rankas perėmė Putinas ir jo buvę kolegos KGB, Rusija buvo į kaimynų reikalus smarkiai besikišanti valstybė, pabrėžia E. Lucasas.

Anot jo, situacija dabar tik prastėja. K. Dolgovo Rygoje mesti kaltinimai yra išgalvoti ir net jo titulas – Rusijos užsienio reikalų ministerijos „specialusis atstovas žmogaus teisėms, demokratijai ir įstatymo viršenybei – yra toks pat patikimas kaip kad lapino, apsiskelbusio naminių paukščių gerovės specialistu. Tačiau, kaip rašo E. Lucasas, bausmė veikiausiai bus reali, nes K. Dolgovas perspėjo Baltijos valstybes, kad jos „susilauks toli siekiančių, nemalonių pasekmių“, jei toliau tęs savo įsivaizduojamas nuodėmes. „Juk slaptas Rusijos karas Ukrainoje taip pat prasidėjo nuo triukų ir propagandos. Kai Rusijos protežė, tuometinis Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius vasarį pabėgo iš šalies, Kremlius naują valdžią Kijeve netruko pakrikštyti „chunta“. Maskva aiškino, kad rusakalbiai Ukrainoje yra persekiojami, o šalyje veši neonacizmas“, – rašo E. Lucasas. Šiais kaltinimais, anot jo, buvo mėginama kurstyti senas nuoskaudas ir baimes, taip klojant pamatą pilietiniam karui.

Ar visa tai gali nutikti ir Baltijos šalyse? – klausia E. Lucasas. Kaip ir Ukrainoje, šiose valstybėse gyvena etninių rusų mažumos – apie milijoną arba, kitaip tariant, septintadalį visų gyventojų. Didžiausia etninių rusų mažuma gyvena Latvijoje. Šioje mažumoje yra tiek puikiai į visuomenę integruotų piliečių, tiek kietakakčių Rusijos nacionalistų. Tačiau, E. Lucaso teigimu, Baltijos valstybės bent jau kol kas išvengia etninės įtampos. Kasdienybėje skirtingos kalbos ir kultūros puikiai sugyvena. Estija ir Latvija pilietybę siūlo kiekvienam gyventojui, nepaisant jo etninės kilmės, ir tam tereikia tik išmokti nacionalinę kalbą bei išlaikyti istorijos egzaminą. Lietuva savo rusakalbiams balso teisę suteikė 1991 metais.

Kaip paliudytų bombų nuniokotų rytinės Ukrainos miestų ir miestelių gyventojai, Rusijos „apsauga“, siūloma neva priespaudą kenčiančiai mažumai, gyvenimo tikrai nepagerina. K. Dolgovo šantažas, anot E. Lucaso, nepalengvins nesutarimų dėl Rusijos vaidmens švietime ir viešajame gyvenime. Vietoje to toks šantažas, anot politikos apžvalgininko, graso sugriauti taikų visų Baltijos valstybių gyventojų tarpusavio sugyvenimą, kuriuo visi džiaugėsi nuo 1991 metų. Tačiau, pažymi E. Lucasas, Rusijos daromas spaudimas Baltijos valstybėms kyla ne dėl rūpinimosi ten gyvenančiais rusais, nes daugelyje kitų valstybių Rusija šį klausimą apskritai ignoruoja. Kremliaus siekis yra demoralizuoti šias valstybes parodant Vakarų neryžtingą apsisprendimą.

Anot E. Lucaso, kol kas Putinui sekasi. NATO lėtai ir pavėluotai pratinasi prie idėjos, kad aljansui reikia rūpintis teritorine gynyba nuo Rusijos keliamo pavojaus. Per metus ar panašiai aljansas galbūt turės greitojo reagavimo pajėgas, kurios galėtų krizės atveju sustiprinti Estiją, Latviją ir Lietuvą. Tačiau NATO sparnai dabar yra pakirpti. Dauguma valstybių narių neskiria pakankamai biudžeto lėšų gynybai, o kai kurios senosios narės, tarp kurių yra Prancūzija, Italija ir ypač Vokietija – mano, kad netgi gynybiniai veiksmai prieš Rusiją yra „provokaciniai“.

Tuo tarpu, kaip savo rašinyje pažymi E. Lucasas, Rusija sparčiai persiginkluoja. Jos kariniuose planuose yra numatytas branduolinio ginklo panaudojimas kovos lauke, o tai yra tabu daugeliui NATO valstybių.

NATO didžiausia problema, anot E. Lucaso, yra ta, kad aljansas pritaikytas kovoti kitokio tipo karus. Rusija nesikauna pagal konvencinio karo taisykles. Ji palaužia valstybes, kuriose nori dominuoti, naudodama nenuspėjamą, sumaištį keliančią taktiką, kurią kariniai ekspertai dažnai vadina „hibridiniu karu“. Čia kalbama apie prekybos sankcijas, energetinių išteklių tiekimo nutraukimą (Baltijos šalys visas savo dujas gauna iš Rusijos), propagandą, kibernetines atakas, tikslinį organizuoto nusikalstamumo panaudojimą, korumpuotų politikų įtraukimą, taip pat ir etninės trinties skatinimą.

E. Lucasas rašo, kad NATO ir Vakarai nėra pasirengę susidoroti su tokiais pavojais, kuriuos Kremlius pridengia maskuote – plačia karinės apgaulės programa. „Sovietų Sąjunga buvo įvaldžiusi šį meną, tačiau moderni Rusija visa tai pakėlė į naują lygį. Centrinis šios maskuotės elementas yra neigimas. Dujų tiekimo nutraukimas? Ne, tiesiog verslo sprendimas. Kibernetinis išpuolis? Ne, patriotiški programišiai veikia savo pačių iniciatyva. Propaganda? Ne, Rusijos redaktoriai patys priima sprendimus. O šie kieti, kariški vyrukai, kurstantys etninius neramumus? Kas žino, veikiausiai jie taip nusprendė praleisti savo atostogas“, – rašo E. Lucasas.

Pasitelkiant tokią taktiką, galima lengvai destabilizuoti vieną ar daugiau Baltijos valstybių, paskatinant valdžių pasikeitimą ir amžiams sugriaunant kolektyvinio saugumo sistemą Europoje, teigia E. Lucasas. Tačiau, anot jo, NATO politiniai vadovai nedemonstruoja jokio noro užkirsti kelią artėjančiai tragedijai.

Pagal „Wall Street Journal“ parengė Donatas Puslys

Šaltinis: www.bernardinai.lt