Liudas Truska. Apie gėdingą lietuvių rezistenciją II pasaulinio karo metais

Skaitytojų dėmesiui skelbiame ištrauką iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro 2004 metais išleistoje dr. Arvydo A...


Skaitytojų dėmesiui skelbiame ištrauką iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro 2004 metais išleistoje dr. Arvydo Anušausko sudarytoje knygoje "Pilietinis pasipriešinimas Lietuvoje ir Lenkijoje: sąsajos ir ypatumai 1939-1956" publikuotos 2002 m. Varšuvoje vykusios diskusijos. Ištraukoje - neredaguotas Lietuvos istoriko, profesoriaus Liudo Truskos pasisakymas. Jame esantys teiginiai redakcijai pasirodė nesenstantys ir esantys verti išskirtinio skaitytojų dėmesio. Trumpame pasisakyme lietuvių tautos rezistencija II pasaulinio karo metais įvardijama kaip gėdinga, pateikiami jokioje istoriografijoje nesutinkami nukentėjusiųjų nuo sovietinės okupacijos asmenų skaičiai, apgailestaujama dėl Lietuvos visuomenėje vyraujančių ir dialogui trukdančių mitų, Lietuvos istorikų uždaviniu keliamas Armijos Krajovos reabilitavimas. Kartu pasisakymas atspindi ir postmodernėjančią istorijos sampratą ir moderno epochai būdingo istorijos suvokimo atsisakymą. Tai lėmė jo garbingą vietą "Pažangos ideologijos" rubrikoje. 

Mūsų diskusijos tema yra Antrojo pasaulinio karo, oficialiai trukusio nuo 1939 iki 1945 m., prisiminimas. Bet lietuviai dažnai sako, kad „Lietuvoje karas prasidėjo po karo“. Karas prasidėjo 1944 m. grįžus Raudonajai armijai. Lenkijoje ši nuomonė turbūt visai nežinoma. Per konferenciją dr. Arūnas Bubnys savo pranešime įrodinėjo, kad pagrindinis lietuvių priešas buvo sovietai, bet ne todėl, kad lietuviai nuo jų gerokai skaudžiau nukentėjo. Visuotinai žinoma, kad sovietai ištrėmė apie 15 tūkst. ir suėmė 4-5 tūkst. lietuvių. Bet lietuviai neatsimena fakto, kad naciai nužudė beveik 200 tūkst. žydų, jie nežino Lietuvos lenkų netekčių. Daugumos šiuolaikinių lietuvių mentalitetui būdinga tai, kad jie skaičiuoja tik savo žaizdas ir savo nuostolius.

Apskritai XX a. vidurys - tai „gėdingas“ Lietuvos istorijos laikotarpis. Gėda ir dėl 1940 m. kapituliacijos prieš sovietus, ir dėl nepavykusio antisovietinio 1941 m. birželio sukilimo, pasibaigusio žydų išžudymu. Prie šios skaičiuotės pridursiu ir savo asmeninę nuomonę, kad po Antrojo pasaulinio karo kilęs partizaninis karas taip pat buvo beprasmis. Lietuviai Antrojo pasaulinio karo laikais neturėjo kuo didžiuotis. Taigi pavydžiu lenkams Pogrindinės valstybės, AK, pavydžiu Varšuvos sukilimo. Turėjome puikią senąją istoriją. XIX a. lenkų rašytojai romantikai Lietuvos istorijoje sėmėsi įkvėpimo. XX a. pabaigoje, išsilaisvindami iš sovietų, Sąjūdžio laikų revoliucija sužavėjome pasaulį, bet XX a. viduryje buvo nuosmukis. Žinoma, tai mano subjektyvus požiūris. Jį propaguoja tik keli intelektualai, pvz., Tomas Venclova. Mūsų pažiūros labai artimos.

Manau, kad istoriko užduotis - sakyti tiesą. Žinoma, taip, kaip ją supranta. Tuo labiau dabar, kai esame laisvi, o lenkai neketina atimti iš mūsų Vilniaus. Kai kuriais klausimais mūsų pažiūros turbūt niekada nesutaps, pvz., dėl Vilniaus statuso tarpukario laikotarpiu. Mūsų, lietuvių, nuomone, anuometinis Vilnius liks lenkų okupuotas. Esu visiškai įsitikinęs, kad lietuvių pozicija šiuo klausimu nepasikeis, bet lietuvių istorikai turėtų realistiškiau, blaiviau pažvelgti į Antrojo pasaulinio karo laikotarpį. Tokiam blaiviam požiūriui labiausiai trukdo martirologijos - kančių ir kovų kulto - populiarumas Lietuvoje. Lietuviai įsivaizduoja, kad praeitis - tai tik žygdarbiai ir kančios, o kartu tas kančias sureikšmina ir net kalba apie jas su malonumu. Kalbame apie lietuvių genocidą, kurio, mano manymu, nebuvo. Buvo tik sovietų represijos, žiaurus sovietų teroras, bet nebuvo lietuvių genocido. Užtat buvo žydų genocidas - holokaustas.

Rašydami apie Antrąjį pasaulinį karą lietuvių istorikai ignoruoja to meto pasaulio įvykius. Juk egzistavo antihitlerinė koalicija, išgelbėjusi Europos civilizaciją, o kartu ir lietuvių tautą, nuo sunaikinimo. Lietuviai, net istorikai, nelinkę pripažinti, kad ir AK, ir Lietuvoje veikę sovietų par-tizanai buvo sudedamoji antihitlerinės koalicijos dalis. Dažnai net rimtoje istorinėje lietuvių literatūroje sovietų partizanai ir AK vadinami bandomis, gaujomis, o patys akovcai - banditais. Manau, kad lietuvių istorikai turėtų suprasti, jog tai buvo antihitlerinės koalicijos, kuri išgelbėjo ir Lie-tuvą, dalis. Kas jos būtų laukę laimėjus Vokietijai? Pagal pirminius nacių planus tik 15-20 proc. lietuvių tiko germanizacijai. Rasiniu požiūriu vokiečiai lietuvius vertino labai prastai: jų laukė arba fizinis sunaikinimas, arba tremtis į Sibirą.

Dauguma lietuvių istorikų nenori pripažinti lietuvių kolaboravimo faktų. Sutinku su dr. Andrzejumi Chmielarzu, kad Antrojo pasaulinio karo metu skyrėsi mūsų keliai į laisvę. Lenkai kovojo dėl vietos antihitlerinėje koalicijoje, o lietuviai, vylęsi, kad laimės Vokietija, iš esmės palaikė Trečiąjį reichą. LAF'as buvo įkurtas leidus Vokietijos karinei vadovybei. 1941 m. vasarą šešias savaites veikusi Laikinoji vyriausybė siekė, kad Berlynas Lietuvą, kaip ir Slovakiją bei Kroatiją, pripažintų Trečiojo reicho satelite. Du kartus Berlynui siūlyta, kad, jam pripažinus Laikinąją vyriausybę, lietuviai mobilizuos kariuomenės korpusą, išsiųs jį į Rytų frontą ir petys į petį su Vermachtu kovos su bolševikais.

Bet Vokietija, neatsakiusi į šį pasiūlymą, pasielgė garbingai. Taigi Laikinoji vyriausybė nespėjo tapti kolaborante, nes Vokietija nepadavė jai rankos. Per visus trejus okupacijos metus išsilaikiusi vietos valdžia ir karinės formuotės Lietuvoje labai aktyviai bendradarbiavo su Vokietijos valdžia. Tūkstančių lietuvių dalyvavimas holokauste yra tamsiausia ilgus amžius trukusios Lietuvos istorijos dėmė. Tačiau Lietuvoje net istorikai neigia kolaboravimo faktą. Pas mus daug kalbama apie sovietų kolaborantus - dėl to niekas nediskutuoja, visi sutinka, kad tokių būta. Bet buvo ir nacių kolaborantų - apie tai jau niekas nekalba vienareikšmiškai. Priešingai, šie kolaborantai tiesiog garbinami, iš jų daromi tautos didvyriai: pvz., Aleksandras Lileikis arba Gimžauskas, kurie buvo deportuoti iš Amerikos už dalyvavimą žudant žydus ir nuteisti Lietuvoje. Juk juos gynė ne tik paprasti žmonės, bet ir profesoriai, politikai, Seimo nariai. Nes vyrauja požiūris, kad lietuviai, dirbę Vokietijai pavaldžiose Lietuvos institucijose (pvz., policijoje arba pagalbiniuose policijos batalionuose), dalyvavo arba beveik dalyvavo pasipriešinimo judėjime. Tariamai įspėdavo lietuvius apie vokiečių akcijas, gaudymą priverčiamiesiems darbams, gelbėjo žydų vaikus ir informuodavo žydus apie vokiečių akcijas.

Norėčiau pareikšti dar keletą minčių apie antihitlerinį lietuvių pasipriešinimą. Jis buvo pasyvus (lietuvių SS legiono boikotas, darbų kariuomenei boikotas, prieglobsčio suteikimas žydams), ir iš esmės tai buvo greičiau pasirengimas ginkluotai antisovietinei kovai. Viename iš perskaitytų pranešimų išgirdau, kad AK bandė užmegzti ryšius su katalikais (vartoju šį terminą ne konfesine, o ideologine ir partine prasme). Bet juk LAF`as - katalikiškas lietuvių pogrindžio sparnas - buvo labiausiai provokiška jėga Lietuvoje. Jis netgi neboikotavo raginimo kurti lietuvišką SS legioną!

Katalikai, krikščionys demokratai, jau minėtas LAF`as buvo įtakingiausios Lietuvos politinės jėgos, iki pat karo pabaigos 1945 m. pavasarį nepraradusios iliuzijos, kad Vokietija padarys Lietuvą savo satelite, o tada lietuviai kartu su vokiečiais kovos su sovietais, t. y. su antihitlerine koalicija. Tokia pozicija buvo klaidinga, politiškai neprotinga ir, sakyčiau, nemorali.

Tiesa, buvo ir labiau antinacinių organizacijų, pvz., Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, kuri vienijo radikalesnes jėgas, užėmė labiau vakarietišką poziciją ir orientavosi į antihitlerinę koaliciją, bet ji neturėjo didelės įtakos visuomenei.

1944 m. pavasarį Lietuvoje išpopuliarėjo gen. Povilo Plechavičiaus armija, vadinamoji LVR. Šios armijos tikslas buvo atkurti nepriklausomą Lietuvą. Bet Vokietija leido kurtis daliniams tik su sąlyga, kad jie kovos su AK ir sovietų partizanais. Dar jie turėjo užduotį ginti Lietuvą nuo besiartinančios Raudonosios armijos, taigi nuo antihitlerinės koalicijos. Bet jeigu Plechavičiaus armija nepajėgė įveikti AK, ką ji butų galėjusi padaryti Raudonajai armijai? Pagaliau Vokietija netrukus likvidavo Plechavičiaus armiją, atsisakiusią besąlygiškai paklusti. Lietuvių laimei, ši politinė avantiūra nepavyko.

Taip pat verta prisiminti faktą, kad visi lietuviai žino apie Dubingius, kur akovcai nužudė keliasdešimt lietuvių kilmės civilių gyventojų, bet retas lietuvis girdėjo apie Glitiškes. Tuo tarpu Glitiškės buvo anksčiau, o tik po jų Dubingiai. Glitiškėse lietuvių policininkai nužudė civilius gyventojus lenkus. Keršydama AK įvykdė akciją Dubingiuose. Lietuvoje paplitęs požiūris, kad AK neveikė nieko kito, tik žudė civilius lietuvius. AŠ nesu specialistas, bet, peržvelgęs lietuvių policijos dokumentus, ypač ginkluotų susirėmimų ataskaitas, padariau kitokias išvadas. Pirmiausia mane nustebino tai, kad akovcai dažniausiai imdavo į nelaisvę lietuvių policininkus, juos nuginkluodavo, dažnai nurengdavo, palikdami tik su apatiniais (tada kaimuose nešiojo rankų darbo baltas apatines kelnes ir baltus apatinius marškinius), o tada paleisdavo. Žinoma, buvo žmogžudysčių, buvo ir mokytojų nužudymo atvejų, bet turime suprasti, kad tai buvo tam tikros partizanų kovos sudedamoji dalis. Manau, kad lietuvių istorikų užduotis yra reabilituoti AK. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras šioje srityje gali daug nuveikti. Žinoma, nebus visiško susitarimo, bet tai natūralu. Tai yra diskutuotini dalykai.

Iš lenku kalbos vertė Irena Tumelytė

Šaltinis: Arvydas Anušauskas (sud.), Pilietinis pasipriešinimas Lietuvoje ir Lenkijoje: sąsajos ir ypatumai 1939-1956, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, 2004, 188-192.

Susiję

Pažangos ideologija 5846790838568750796
item