Vytautas Raškauskas. Svarinsko Lietuva

Net ir visuotinai gerbiamo žmogaus mirtis gali tapti įrankiu rankose tų, kurie nepraleidžia progos pasipuikuoti savąja ideologija ir noru ją primesti kitiems. 

Vos tik pašarvojus amžinybėn iškeliavusį monsinjorą Alfonsą Svarinską, viešumoje pasirodė jo sudėtingą, lageriais nužymėtą, gyvenimo kelią smerkiantis straipsnis.

Jo autoriui šviesios atminties kunigas neįtiko tuo, jog dar būdamas gyvas išpažino savo tikėjimą ir, vadovaudamasis įsitikinimais, nepritarė homoseksualių santykių praktikavimui. 

Nuožmusis A. Svarinsko tikėjimo kritikas suskubo paaiškinti – kunigas, laikui bėgant, palūžo sąmokslo teorijų, dezinformacijos ir neapykantos veikiamas. O gal, svarsto autorius, neatitaisomą žalą padarė metai, praleisti už sovietinių kalėjimų grotų.

Man, kaip laisvos Lietuvos vaikui, nepakeliamai skaudžiai skamba šie sovietmečio propaganda atsiduodantys svarstymai, kurių logika pritrenkiančiai paprasta – jeigu nepateisinsi to, ką pateisinti reikalauja vyraujanti ideologija – būsi apšauktas bepročiu. Nesvarbu, kam pasirinksi nepritarti – homoseksualių santykių praktikavimui ar okupacinės valdžios šeimininkavimui. 

Amžiną atilsį A. Svarinskui pasirinkimas nepritarti nebuvo svetimas. Kaip nebuvo svetimas bandymas jį suniekinti – net ir itin subtiliomis formomis. Tereikia prisiminti sovietmečiu sukurtą filmą pavadinimu Kas jūs, kunige Svarinskai? 

Šioje kino juostoje neva stengiamasi monsinjorą suprasti, jis daug ir rūpestingai klausinėjamas. Tačiau visai nesunku pro apsimestinio filmo autoriaus nuoširdumo miglą įžvelgti norą A. Svarinską parodyti kaip sau prieštaraujantį ir visuomenės gerovei priešišką lagerio kalinį. 

Panašiai ir naujausiame, kone šventvagiškame, tekste, pasirodžiusiame dar monsinjoro nepalaidojus.  Straipsnyje, be kita ko, galima rasti teiginį, jog Svarinsko viešai kartota neapykanta iš dalies kalta dėl jaunų Lietuvos žmonių pasitraukimo – tiek iš Lietuvos, tiek iš gyvųjų tarpo. Ar tik man rodosi, jog monsinjoras čia kaltinamas prisidėjęs prie tautos išnykimo?

Vėlgi, viskas atvirkščiai. Žmogus, miškuose ir lageriuose nepailstamai kovojęs už Lietuvą ir lietuvių tautos teisę joje laisvai gyventi, kaltinamas naikinęs tautą. Ir tai daro neišsenkančios krūvos šakalų bei maitvanagių, esant progai, pasirengusių bejausmiškai sudraskyti ir gyvenime, ir mirties valandą, t.y. kai žmogus nebegali apsiginti.

Vienas iš draskančiųjų būrio, begėdiškai šmeižęs ką tik mirusį žmogų, sakė besitikintis, jog monsinjorui Svarinskui, ten, kur šiandien užuovėją rado jo siela, bus šveniai ir su meile išaiškinta, kad jis klydo dėl Dievo sukurto pasaulio įvairovės. Galbūt tikrąją padėtį kunigui paaiškins kad ir jį prie amžinybės vartų pasitikusi jauna lesbietė. 

Keista, kai pagarbos įvairovei reikalaujama tą įvairovę daužant į šipulius. Kažkuomet aktualų posakį visi lygus, bet kai kurie lygesni galima būtų perversti visi teisūs, tačiau yra teisesnių. Kaip kad toji prie dangaus vartų Dievo atsiųsta lesbietė, kuri Svarinskui paaiškins, jog šis visą savo gyvenimą klydo.

Alfonsą Svarinską pažinojusieji tikrai gali pasakyti viena – šio kunigo joks plėšrūnas įveikti nepajėgė ir nepajėgs. 

Ne tiek dėl jo paties privalėjau parašyti šį tekstą, o dėl mūsų, dar šioje žemėje pasilikusių. Kad turėtume gėdos ir sugebėtume deramai gedėti savo didvyrių.

A. Svarinskas, žvilgsnį kreipdamas Dievop, su stebinančiu atkaklumu ir beveik nežemiška stiprybe nuėjo savąjį kryžiaus kelią. Už pavyzdinį atsidavimą žemiškajai ir dangiškajai tėvynėms, dėkinga į amžinąją kelionę jį išlydėjo Lietuva – bent jau dėkingoji jos dalis.

Lietuva, kuria tikiu, vertina savo didvyrius ir moka skirti grūdus nuo pelų. Tai šalis, kuri turi sąžinės ir gėdos deramai elgtis su žmogumi, nepaliaujamai ieškojusiu tiesos ir niekuomet nepasitenkinusiu demagogijomis.

Galiausiai, tai Lietuva, kuri net iškeikta sovietine, išguldyta Lietuvos miškuose, išvežiota po Sibiro tolius, sugrūsta į lagerius, grįžo į save ir vėl, su Dievo pagalba, tapo nepriklausoma. Tai - Svarinsko Lietuva.