Tomas Viluckas. Lietuvos piliečiai nepratę dalyvauti sprendžiant valstybei svarbius klausimus

Referendumo vertinimas yra dviprasmiškas: viena vertus, matome, kad buvo padaryta viskas, jog šitas referendumas žlugtų. Tyla arba neigiama informacija viešojoje erdvėje, atmestinas rinkimų komisijų darbas: žmonės negaudavo rinkėjo pažymėjimų, neturėjo pakankamai informacijos – visa tai rodo, jog visos institucijos apsisprendė padaryti viską, kad rezultatas būtų toks. Ir visas referendumo procesas vyko labai sunkiai, buvo daromos visokios kliūtys, kad referendumas neįvyktų.

Kita vertus, buvo klaidų ir iš tos pusės, kuri referendumą organizavo, ir šiems žmonėms „neužteko parako“. Visi teisiniai ginčai, diskusijos su valdžios atstovais lėmė tai, kad kai referendumas buvo paskelbtas, jau nebeužteko jėgų nei išteklių informacijos sklaidai. Man pačiam teko susidurti su žmonėmis, kuriems labai trūko informacijos, jie nežinojo daugybės dalykų, nes diskusijose, kurios vyko visuomeniniame radijuje ar televizijoje, buvo labai daug emocijų, o ne loginių argumentų kalbos – referendumo organizatoriai bei šalininkai pasidavė provokacijai. Būtent to ir buvo siekiama.

Mano požiūriu, reikėjo apsiriboti vienu – žemės – klausimu, kadangi aprėpti keturias temas per diskusijas buvo sudėtinga. Tie žmonės, kurie abejojo, eiti ar neiti į referendumą, pamatę tuos keturis klausimus, visiškai susipainiojo. O ir diskusijose būdavo akcentuojamas žemės klausimas, kiti trys nueidavo į antrąjį planą. Ši painiava taip pat turėjo poveikį neigiamam rezultatui.

Be to, tie patys žmonės, kurie rinko parašus šiam referendumui, užuot toliau organizavę agitacinę veiklą, buvo išbarstyti, kad vėl rinktų parašus referendumui dėl euro įvedimo. Šis laikotarpis buvo neilgas, bet jis išbalansavo – mat buvo pasirinkti tie patys žmonės. Ir tai neleido sutelkti jėgų referendumo idėjų sklaidai. Visi šie dalykai – šalia mums gerai žinomo visokių kliūčių darymo, pagalių kaišiojimo į ratus iš valdžios institucijų, iš trijų pagrindinių partijų pusės – ir buvo tos klaidos, kurios turėjo nemenką poveikį.

Kita vertus, šis referendumas parodė ir tai, kad šalies piliečiai nėra pratę dalyvauti sprendžiant valstybei svarbius klausimus – vis dar neturi pakankamai politinės kultūros, kad parodytų savo valią. Juk Lietuvoje nevyksta nei masiniai protestai, nei profsąjungos stipriai dirba, ir visuomeninis sektorius labai silpnas. Žmonės sukandę dantis ateina į rinkimus, kai reikia išsirinkti valdžią, o referendumu, kaip galimybe spręsti klausimus, jie nepasinaudoja. Nors privačiai ar internete jie mėgsta vanoti politikus, kai ateina tam tikras momentas, jie vis dėlto daro „taip, kaip reikia daryti“, kaip yra įprasta, kaip nurodoma ar liepiama. Mūsų žmonių ambicijos, veržlumas vis dar yra smarkiai užgniaužti. Būtent tą iliustruoja ir pasyvumas referendumo metu.

Vis dėlto pats faktas, kad referendumas įvyko, yra žingsnis demokratijos link – jeigu ne ši iniciatyva, žemės pardavimo klausimu niekas nebūtų pajudėję. Juk dešimt metų nieko šituo klausimu nebuvo daroma, ir neabejoju, kad ir toliau nebūtų buvę jokių pokyčių. Manau, kad dabar politikai bus kiek atidesni priimdami kokius nors sprendimus. Tai – pirma svari pergalė tų pilietinių jėgų, kurios savo pastangomis atvedė prie tokio rezultato, kuris yra sunki, bet tam tikra pradžia. Tas nedidelis procentas atėjusių žmonių (net referendumo priešininkai nesitikėjo, kad jų ateis tiek mažai) rodo demokratėjimo užuomazgas.

Ir išleistomis lėšomis išmatuoti šio referendumo negalima, nors, žinoma, atsiras ir tokių. Demokratijai ši patirtis davė be galo daug: žmonės, net jei balsuoti patys ir neatėjo, apie referendumą kalbėjo, diskutavo, ieškojo argumentų. Tokie dalykai nėra vertinami finansiniais matais. Demokratija apskritai yra toks dalykas, kuris kainuoja. Ji turi savo kainą ir kartais itin didelę – dėl laisvės idėjos, dėl galimybės laisvai mąstyti, reikšti savo nuomonę, sąžinės laisvės žūsta žmonės.

Norisi pastebėti, kad kur kas daugiau valstybės lėšų per korupcinius ryšius nukeliauja į nusikalstamas struktūras. Kita vertus, jei referendumas būtų vykęs kartu su Europos Parlamento rinkimais, 12 milijonų litų buvo galima ir sutaupyti. Beje, tada ir rezultatai būtų buvę kitokie.

Bet nuostolių yra ir daugiau – visų pirma, Lietuvos piliečiai prarado galimybę pamatyti save europiniame kontekste, pamatyti tai, kokia būtų Europa, jei šis referendumas Lietuvoje būtų įvykęs, kiek Lietuva būtų laimėjusi, jei referendumo rezultatai būtų pakeitę mūsų Konstituciją. Ir kiek ES būtų laimėjusi. Mes tiesiog nepasinaudojome istoriniu šansu pasvarstyti savo ateitį Europos kontekste. Pažiūrėsime, kaip tokia galimybe pasinaudos kaimynai lenkai, nes ir ten turėtų įvykti panašus referendumas. Pamatysim ir tai, kokie procesai artimiausiu metu vyks Didžiojoje Britanijoje. Šių valstybių referendumuose bus sprendžiami klausimai ir iššūkiai, kurie kyla pačiai Europos tapatybei. Deja, šiuose įvykiuose Lietuva nedalyvaus, nors praėjusį sekmadienį tokią galimybę ji turėjo.

Todėl galima sakyti, kad šis referendumas parodė ir tai, jog politinio elito valia buvo ir vis dar yra kitokia – aktyviai dalyvauti europiniuose procesuose nenorima, Lietuva ir toliau renkasi gyventi Europos periferijoje. To nenori ir mūsų žiniasklaida, ir mūsų politologai bei kitokie politinio gyvenimo komentuotojai – skirtingai nei kitose ES šalyse, kur vidaus problemos analizuojamos neišleidžiant iš akių visos Europos konteksto, Lietuvoje viskas svarstoma paviršutiniškai ir, deja, emocijų kalba.

Apibendrinant būtų galima pasakyti: šis referendumas parodė, kad Lietuvoje vis dar vyrauja prisitaikymo, o ne kovos mentalitetas. Ir intelektualai turėtų tai gerai apgalvoti: pats blogiausias dalykas, kai pasyvumo ir apatijos elementas paima viršų. Intelektualai privalo pagalvoti ir apie jaunąją kartą, apie tuos, kurie vis dar ieško, trokšta, nori judėti į priekį, turi ambicijų. Reikia galvoti, kaip tai auginti, brandinti, kaip kelti tam tikras abejones, o ne priimti viską, kas vyksta, kaip savaime suprantamą duotybę.

Šaltinis: www.viluckas.lt