Rosita Garškaitė. Kelios pastabos apie šv. Mykolą Arkangelą ir... Šėtoną

Šventasis Mykolai arkangele, gink mus kovoje, būk apgynėju nuo velnio nedorybių ir žabangų. Tesudraudžia jį Dievas, nuolankiai meldžiame, o tu, dangaus galybių Kunigaikšti, Šėtoną ir kitas piktąsias dvasias, kurios pasaulyje slankioja, tykodamos sielų pražudyti, Dievo galybe nugramzdink į pragarą. Amen.

Šitokią maldą sukūrė ir nurodė kalbėti po skaitytinių šv. Mišių Leonas XIII 1884-aisiais. Tų metų spalio tryliktą dieną popiežius, apsuptas kardinolų, staigiai parkrito be gyvybės ženklų. Atsigavęs jis pasakojo regėjęs viziją, kurioje Šėtonas puola Bažnyčią, tačiau pasirodęs šv. Mykolas ištremia jį atgal į pragarą.

„Melagį ir melo tėvą“, kaip Evangelijoje pagal Joną Šėtoną vadina Jėzus, nugali konkretus arkangelas, kurio vardas reiškia „toks kaip Dievas“. Apreiškime Jonui rašoma: „Ir užvirė danguje kova. Mykolas ir jo angelai kovojo su slibinu. Ir kovėsi slibinas ir jo angelai, bet jie pralaimėjo, ir nebeliko jiems vietos danguje. Taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas Velniu ir Šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį“ (Apr 12, 7–9). Tikrai būsite matę šį arkangelą vaizduojančių statulų bažnyčiose, kur jis panašus į riterį, atvaizdų ikonose, žymių dailininkų paveiksluose ar heraldikoje – kovotojas, iškėlęs kardą prieš žmogaus/slibino/gyvatės pavidalo velnią. (Turint omeny herbus, pasiūlymas „protų kovų“ organizatoriams: užduokite klausimą, kas bendro tarp Kražių, Nemenčinės ir Joniškio.) „Mykolas arkangelas kovoja už dieviškojo teisingumo atkūrimą, gina Dievo tautą nuo priešų ir ypač nuo pagrindinio priešo – velnio. Šv. Mykolas nugali, nes jame veikia Dievas“, – sakė popiežius Pranciškus, kai 2013 metais Vatikano soduose buvo atidengta šv. Mykolo statula.

Nepaisant plačiai paplitusio kovingo arkangelo įvaizdžio, tikrai abejoju, ar dauguma katalikų (ypač jaunoji karta) yra girdėję teksto pradžioje cituotą maldą. Laikantis 1964 metų Šventosios apeigų kongregacijos pirmosios instrukcijos dėl Liturginės konstitucijos , įsakymas ją kalbėti po šv. Mišių buvo nutrauktas (kartu su kitomis Leono XIII įvestomis maldomis) tačiau Šėtonas dėl to niekur nedingo. 1994-aisiais popiežius Jonas Paulius II iš Šv. Petro aikštės Vatikane jau ragino tikinčiuosius nepamiršti šios maldos ir kalbėti ją asmeniškai, prašant pagalbos „kovoje su tamsos jėgomis bei šio pasaulio dvasia“. Taip pat jis siūlė grąžinti ją į šv. Mišias, tačiau pasiūlymas neturėjo privalomo pobūdžio. Savotiškai gaila. Neabejoju paskirų asmenų ar grupių maldos veiksmingumu, tačiau dar labiau tinkama atrodo ją kalbėti tuomet, kai Dievo tauta vieningai susirinkusi šventajai liturgijai.

Pavyzdžiui, 2011 metais Springfieldo vyskupas JAV aprobavo „Sancte Michael Archangele“ maldą po šv. Mišių. Tai paaiškino šiais žodžiais: „Viena iš didžiausių Šėtono gudrybių yra jo maskuotė, įsitikinimas, kad jis neegzistuoja. Netikėjimas Šėtonu ir blogio jėgomis palieka mus negalinčius jiems atsispirti. Štai kodėl gerai prisiminti maldą į šv. arkangelą Mykolą. Reikia prisiminti, jog kiekvieną kartą melsdamiesi mes dirbame tam, kad nugalėtume savo tikruosius priešus – ne vienas kitą, o velnią ir jo piktąsias dvasias.“ 2013 metais tą patį padarė ir Filipinų Vyskupų konferencija. Šalies gyventojams kenčiant nuo džihadistų atakų, Filipinų arkivyskupas sakė, jog ši malda – laiku, ja prašoma ginti tikinčiuosius bei šalį nuo velniškų nedorybių ir žabangų.

Visgi ne visi siekia apsisaugoti nuo piktosios dvasios veikimo. Birželio pabaigoje „The Guardian“ pranešė, jog Anglijos Bažnyčia ketina supaprastinti krikšto apeigas. Vienas esminių pakeitimų – neminėti Šėtono. Šiuo metu tėvai už kūdikį sako, jog atsižada velnio bei piktojo suktybių, tačiau dvasininkija mano, jog velnio neminėjimas padės daugeliui tėvų bei krikštatėvių, kurie retai lankosi pamaldose, jaustis geriau. Bendrasis anglikonų bažnyčios Sinodas svarstys šį ir kitus klausimus Niujorke liepą. Žinoma, kalbos apie Šėtono veikimą gali atrodyti „atgyvenusios“, nemalonios, gal net keliančios šiurpą ir išmušančios iš įprasto gyvenimo vėžių. Tačiau „melagis ir melo tėvas“ nepranyksta, neminint jo vardo. Galima prisiminti C. S. Lewiso „Kipšo laiškuose“ aprašomą Paralių, instruktuojantį savo mokinį Nelabuką, kad veiksmingiausias būdas laimėti sielas pragarui – įtikinti žmones, jog velnias neegzistuoja. „Faktas, kad šiuolaikinėje vaizduotėje velniai daugiausia yra tapę juoką keliančiais personažais, tau padės. Jei jo prote kils bent menkiausias įtarimas, pakišk jam velnio su raudonomis pėdkelnėmis vaizdinį ir įsitikink, kad negalintis juo patikėti negali tikėti ir tavimi.“

Belieka tikėtis, kad Anglikonų Bažnyčia nepasiduos „melo tėvui“, ir pasidžiaugti, jog popiežius Pranciškus katalikams jau ne kartą priminė, kad nereikia būti naiviems, manant, jog velnio nėra. Vienoje balandžio mėnesio homilijų Šventasis Tėvas kalbėjo šitaip: „Visi esame gundomi, nes mūsų dvasinis gyvenimas, mūsų krikščioniškas gyvenimas – tai kova. Šio pasaulio kunigaikštis – velnias – nenori, kad mes būtume šventi, nenori, kad mes sektume Kristumi. Kas nors iš jūsų galbūt pasakys: „Bet, tėve, koks jūs senamadiškas. Kalbėti apie velnią XXI amžiuje!“ Tačiau iš tiesų velnias yra. Velnias yra ir XXI amžiuje.“

Naivumo atsikratymas – pirmas žingsnis. Antrasis galėtų išsiskleisti konkrečiame veiksme, pavyzdžiui, meldžiantis į arkangelą Mykolą. Pirmuosius krikščionis apaštalas Petras mokė būti budriems ir budėti, nes „jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti“ (1 Pt 5, 8). Kodėl XXI amžiuje liūtas neturėtų tykoti sielų? Sancte Michael Archangele, defende nos in prœlio.

Šaltinis: www.bernardinai.lt