Thomas Hylland Eriksen. Visuomenės tautiškumo klausimu – pasidalijusios

Jau nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų mokslininkai prognozavo tautiškumo silpnėjimą, pasauliui panašėjant dėl globalizacijos atrodė, jog...


Jau nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų mokslininkai prognozavo tautiškumo silpnėjimą, pasauliui panašėjant dėl globalizacijos atrodė, jog visos sąlygos tautinei tapatybei yra nepalankios, tačiau tautinė valstybė vis dar yra politinis principas, be kurio neįsivaizduojama Europa ir kraštutinių dešinių partijų populiarumas pastaruosiuose rinkimuose į Europos Parlamentą tai priminė. „Ar globalizacija silpnina, ar stiprina tautinę valstybę?“ – į tokį klausimą atsakinėjo vienas žymiausių Europos antropologų, Oslo universiteto profesorius Thomas Hyllandas Eriksenas, viešėdamas Vilniuje. Lietuvių skaitytojams jis gali būti žinomas kaip knygos „Akimirkos tironija“ (Tyto alba, 2004) autorius.

Tautiškumas – panašiau į religiją, nei į ideologiją

Ilgą laiką socialinių mokslų atstovai manė, jog tautinės tapatybės susilpnės ir išnyks. Pirmojo pasaulinio karo metais apie tau jau rašė garsusis vokiečių sociologas Maxas Weberis: klasiniai bei asmeniniai tapatumai, kaip svarbiausios priklausomybės formos, po truputį užims tautinių bei etninių tapatybių vietą. Žmonės vis mažiau tapatinsis su tauta, tautiniais mitais, o su pasiekimais, profesijomis, ir šie tapatumai bus virštautiniai. Išvykęs į užsienį antropologas jausis turįs daug daugiau bendro su kolega iš Australijos nei su kaimynu, nes pastarasis klausosi netinkamos muzikos, valgo netinkamą maistą ir balsuoja ne už tą partiją, o antropologus vienija tas pats požiūris į pasaulį, – kalbėjo T. H. Eriksenas.

Panašiu metu, kai M. Weberis rašė apie klasinius skirtumus, individualizmą ir modernybę, Niujorke rodytas labai populiarus spektaklis pagal Israelio Zangwillio pjesę „The Melting pot“ (liet. „Lydimosi katilas“) apie tai, kaip žmonės, atvykę iš skirtingų Europos miestų, po kelerių metų tampa amerikiečiais. „Ši idėja buvo labai galinga ir tam tikru mastu išlieka tokia ir šiandien kai kuriose Naujojo pasaulio šalyse, kaip JAV ar Kanadoje. Gali tapti amerikiečiu tokiu būdu, kokiu greičiausiai negali tapti lietuviu ar norvegu. Šalys skiriasi tuo, kaip gali priimti atvykėlius“, – sakė profesorius. Praėjus keliems dešimtmečiams nuo pirmojo pjesės pastatymo parašyta ne viena mokslinė studija apie tai, ką geriausiai išreiškia vienos jų pavadinimas – „The Unmeltable Ethnics“ (liet. „Nesulydomas etniškumas“). Pasirodė, jog imigrantai vis dar tapatinasi su tauta, išlaiko kai kurias tradicijas, papročius.

Europos Rytuose tautinių tapatybių išnykimo tikėjosi ir komunistai, manę, kad jas pakeis priklausymas klasei, o Vakaruose vienos iš paskutinių autoritetingų idėjų dėl tautinės valstybės žlugimo buvo marksisto istoriko Erico Hobsbawmo. Jis numatė, jog tautinės valstybės išnyks netekusios ekonominio pagrindo: kol ekonomika ribojama tautinės valstybės, su ja tapatintis logiška, o ekonomikai globalėjant, atsiranda kitų tapatumų. Kitas kairysis mąstytojas – Benedictas Ardersonas parašė įtakingą knygą „Įsivaizduojamos bendruomenės“. Paskaitininkas šmaikštavo, jog ši tautos metafora cituojama studentų darbuose pasaulyje kiekvieną dieną, tačiau daugelis cituojančių yra perskaitę tik knygos antraštę. Jie teigia, jog, kaip rašė Andersonas, tauta yra įsivaizduojama bendruomenė. „Tačiau jei tik jie būtų paskaitę iki šešto puslapio, būtų pamatę, jog, Andersono teigimu, tautą nuo kitų įsivaizduojamų bendruomenių skiria vaizduotės pobūdis“, – sakė T. H. Eriksenas. Įsivaizduojamos nėra įsivaizduotos, neegzistuojančios, pramanytos, joms išsilaikyti tiesiog reikalinga vaizduotė, kad jaustum bendrumą su žmonėmis, kurių niekada nesutikai. Tai metaforinė giminystė, kuriai būdingas labai stiprus jausminis ryšys.

Andersonas domėjosi Pietryčių Azijos istorija ir tikėjo socializmu, tačiau karas tarp dviejų socialistinių valstybių – Laoso ir Vietnamo – privertė jį suprasti, jog tautiniai jausmai yra galingesni už ideologijas. Dėl tautos gali mirti, – kalbėjo profesorius, – daug mažiau tikėtina, jog padarysi tai dėl antropologų susivienijimo. Pasak Andersono, nacionalizmas kaip fenomenas turi daugiau bendro su religija ar giminyste nei su ideologijomis, tokiomis kaip liberalizmas ar socializmas. „Man atrodo, tai svarbu, norint suprasti, kodėl tautiškumas išsilaiko – tai nėra tiesiog idėjų rinkinys, kurį tu pasirenki, tai siejasi su tuo, kas esi egzistenciniu būdu“, – tvirtino profesorius iš Oslo.

Neišsipildžiusi tautinės tapatybės nunykimo pranašystė

1996-aisiais žymus sociologas Zygmuntas Baumanas sakė, jog XX amžiaus tapatybės projektas buvo neatsiejamas nuo stabilaus ir homogeniško tautinio tapatumo, tuo tarpu XXI amžiaus projektas turi vengti užtvirtinimų ir palikti galimybes atviras. Žmonės tikėjo, ir aš buvau vienas iš jų, – kalbėjo T. H. Eriksenas, – jog dėl interneto, kelionių ir kitų kontaktų su pasauliu, tautinės tapatybės nusilps, nes bus galima tapatintis su daugybe kitų grupių pagal politines pažiūras, klausomą muziką, etc. Profesorius tvirtino, jog viena iš priežasčių, kodėl taip manyta, buvo teoretikų išvardytos sąlygos tautinių tapatybių nusilpimui, atrodė, jog jos nepalankios. Pavyzdžiui, Andersonas rašė, jog bendrumą tarp tautiečių kuria ta pati gaunama ir skaitoma spauda, leidžianti dalintis tuo pačiu pasaulio vaizdu. Kas tuomet atsitinka, kai nacionalinį dienraštį, radiją bei televiziją pakeičia tarptautinė žiniasklaida? Nors tikėtis tautinių tapatybių silpnėjimo buvo logiška pagal teorines prielaidas, mokslininkams atlikus tyrimus, paaiškėjo, jog, pavyzdžiui, internetas paradoksaliai padeda išlaikyti ar net stiprina tautiečių ryšius – buvo galima daug dažniau ir gana pigiai komunikuoti tarpusavyje. „Padarę tyrimus apie technologijų įtaką tautinei tapatybei, sulaukėme labai paradoksalių, priešingų intuicijai rezultatų“, – sakė T. H. Eriksenas.

„Poslinkis į dešinę pastaruosiuose rinkimuose į Europos Parlamentą, dėl kurio labai jaudinasi žurnalistai bei komentatoriai, nėra naujas. Tokių tendencijų matėme JAV septintajame ir Pietryčių Azijoje aštunatajame dešimtmečiais. Kabelinė televizija ir internetas nepanaikino tautinių tapatybių, kai kuriais atvejais net sustiprino“, – tęsė jis. Rinkimų rezultatai, pasak profesoriaus, šiek tiek baugina, tačiau tai nėra nieko nauja. Šioje situacijoje išryškėja du aspektai, kuriuos paskaitininkas įvardijo kaip atvirkščio šaldytuvo ir Simellio taisyklę.

Apskritai kiekviena grupė – tautinė, profesinė ar religinė – yra kaip atvirkščias šaldytuvas. Jame esantys daiktai palaikomi šaltai, tačiau šio proceso metu į išorę išspinduliuojama šiluma. Tuo tarpu grupės veikia priešingai: viduje kuriama šiluma, priklausomybės jausmas, tam, kad tai būtų pasiekta – į išorę skleidžiamas šaltumas. Kad grupė susiformuotų, visi negali būti įtraukti, yra tam tikros ribos, kriterijai. „Pagrindinis klausimas šiame globalizacijos amžiuje dėl tautinių tapatybių yra toks – kur nustatome tą ribą, koks kriterijus?“ – retoriškai klausė T. H. Eriksenas.

Vokiečių sociologas Georgas Simmelis rašė, jog grupės integracijos stiprumas priklauso nuo išorinio spaudimo. Kitaip tariant, kai tapatybei nuolat gresia pavojus, ji yra stipri, nes reikia gintis. Pavyzdžiui, jei esi moteris ir manai, kad pagrindinė visų gyvenimo kliūčių priežastis yra vyrai – tampi feministe, akcentuoji, jog visos moterys – seserys ir jauti su jomis bendrumą patriarchaliniame pasaulyje. Arba jei priklausai nedidelei tautai, globalizacijos sąlygomis ypač susirūpini tautiškumu, atrodo, jog netenki savasties, reikia priešintis. Pasak profesoriaus, tai matoma rinkimų į Europos Parlamentą rezultatuose.

Tautos klausimu visuomenės susiskaldžiusios

Turint minty atvirkščio šaldytuvo principą, stiprų giminišką tautiškumo pobūdį bei Simellio taisyklę, kyla klausimas, koks mūsų atsakas į globalizaciją. T. H. Erikseno nuomone, XXI amžiuje per daug paprasta kalbėti apie globalizacijos baimę ir paprasčiausią sugrįžimą prie tautinių tapatybių. „Tautinė idėja vis dar sulaukia ir greičiausiai sulauks daug paramos. Nepasakysiu tai gerai, ar blogai, bet tautinė valstybė į save suima daug dalios bei tapatybės“, – sakė jis. Tačiau čia, profesoriaus teigimu, sutarimas ir baigiasi. Niekas nekvestionuoja valstybės kaip tokios, tačiau kvestionuojamas jos turinys. Kokia tauta turi būti?

Esama dviejų pagrindinių principų – etninės-kultūrinės, akcentuojančios bendrą kilmę bei istoriją, ir pilietinės – kai tampi piliečiu ne dėl tėvų, o dėl to, kad gyveni toje šalyje. „Pažiūrėkite į prancūzų nacionalinę rinktinę futbolo čempionate: pusė jų yra iš Vakarų Afrikos ar Karibų, kita pusė – šiaurės afrikiečiai. Kai prancūzai laimėjo pasaulio futbolo čempionato taurę 1998 metais pirmą kartą istorijoje, Jean-Marie Le Pen pasakė, jog tai ne prancūzų komanda“. Profesoriaus įsitikinimu, visuomenės šiuo tautos klausimu yra poliarizuotos, tai išryškina pavyzdys iš jo gimtosios šalies Norvegijos, kur prieš trejus metus įvykdyta teroristinė ataka. Breiviko idėja – išvalyti tautą nuo musulmonų, juodaodžių ir kitų užsieniečių. Visuomenės, pasak T. H. Erikseno, pasidalijusios – vieniems gerai gyventi situacijoje, kai imigrantai atvyksta ir tampa šalies dalimi, o kiti mano, jog tauta turi būti etniškai gryna. „Gyvename susiskaldžiusiose visuomenėse. Pernelyg primityvu sakyti, jog Didžiojoje Britanijoje ryškus poslinkis į dešinę dėl Nepriklausomybės partijos sėkmės. Daugiau nei pusė gyventojų balsavo už kitas partijas ir yra nelaimingi dėl minėtos partijos ideologijos“, – kalbėjo jis. Visgi negalima teigti, jog tautiniai jausmai šiuo metu nėra sustiprėję. Profesorius pasakojo, jog jo draugai buvo labai susirūpinę devintajame dešimtmetyje, kai Nacionalinis frontas Prancūzijoje surinko 4 proc. balsų; šiandien jie surenka beveik 25 proc.

Ko reikia, kad tautinis tapatumas vienytų žmones, kurie vis labiau skiriasi? Vienas galimų būdų, pasak T. H. Erikseno, – tušti tautiniai simboliai. Jei jie turi per daug prasmių – yra skaldantys, o ne vienijantys. Simboliai turi būti gana atviri, kad žmonės su skirtingomis patirtimis galėtų juose įžvelgti skirtingus dalykus, bet jausti bendrumą. Iškėlus klausimą apie bendrą europinę tapatybę, profesorius pasakojo atsimenąs diskusijas dėl Mastrichto sutarties, kuri turėjo didžių ambicijų sukurti bendrą europinę tapatybę, propagandines brošiūras, išleistas Briuselyje, ir draugus iš Centrinės Europos, neseniai ištrūkusius iš komunizmo. Pastarieji jam sakę, jog jau yra tai matę – tai stalinizmas, bandymas sukurti bendrumą iš viršaus. „Manau, jog europinė tapatybė yra įmanoma, bet ji negali būti sukurta iš viršaus, ji turi pagrįsta skirtumų pripažinimu, – teigė T. H. Eriksenas.

Parengė Rosita Garškaitė

Šaltinis: www.bernardinai.lt

Susiję

Thomas Hylland Eriksen 1832019510287114649

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item