Paulius Stonis. Žiniasklaida – ne visuomenės veidrodis, bet jos kūrėja?

Diskusijos šia tema su Lietuvos kabelinės televizijos asociacijos vadove Vaiva Žukiene ir portalo balsas.lt aktualijų žurnaliste Agne Pikšryte klausykitės „Laisvosios bangos“ radijo pokalbiuose apie ateities Lietuvą, birželio 20 d., penktadienį, 21 valandą.

„Ketvirtąja valdžia" save vadinanti žiniasklaida šiandien yra atsidūrusi savotiškoje krizėje. 2013 m. pradžioje paviešinti visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ atliktos gyventojų apklausos rezultatai parodė, kad žmonių pasitikėjimas žiniasklaida Lietuvoje buvo žemiausias per 15 metų. Žiniasklaida tuomet sakė pasitikintys vos 33 proc. respondentų, 26 proc. išsakė nepasitikėjimą, kiti neturėjo nuomonės. 

Regint tokius rezultatus, kyla klausimas - kodėl žiniasklaida praranda visuomenės pasitikėjimą? Ar galima tokį nuosmukį sieti su lietuviškai žiniasklaidai dažnai priskiriamu pilietinės pareigos užmiršimu ir demokratiškumo praradimu? 

Daugeliui žinoma, kad žiniasklaida gali ne tik tarnauti visuomenės tikslams, tačiau ir manipuliuoti žmonių nuomone, atkakliai, nesiskaitant su priemonėmis, ginti savo komercinius interesus ar netgi vykdyti paslėptą idėjinę piliečių kontrolę. Žvelgiant į situaciją Lietuvoje, susidaro įspūdis, jog tokia veikimo logika nesvetima ir mūsų žiniasklaidos atstovams: sunku būtų nurodyti televizijos ar radijo stotį, žurnalą ar laikraštį, kurie savo pagrindiniais uždaviniais įvardintų socialinių problemų analizę, valdžios kontrolę, pilietinio pareigingumo ugdymą bei demokratišką įvairių visuomenės grupių nuomonių perteikimą.  Vietoje to vyrauja pramoginio pobūdžio informacija, kurios tikslas – viso labo laikinai prikaustyti dėmesį. Politinės bei socialinės tematikos siužetuose lygiai taip pat dažnai pernelyg supaprastina problemas bei ignoruoja jas gaubiančius kontekstus. 

Akivaizdi ir dar viena problema. Nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo žiniasklaidos priemonės vengia atskleisti visuomenei savo idėjinę, politinę orientaciją (nors šios ir atsiskleidžia atidžiai stebint jų viešinamą informaciją ilgesniuoju laikotarpiu) ir oficialiai deklaruoja esą nepriklausomos. Atvirai susieti save su viena iš idėjinių ar politinių krypčių vengiama sąmoningai, siekiant neatstumti kitų pažiūrų skaitytojų ir išlaikyti objektyvumo iliuziją. Ši iliuzija turėtų kelti pasitikėjimą informacijos šaltiniu bei savo ruožtu ne tik auginti pelną, tačiau ir leisti efektyviau skleisti tam tikras pažiūras, nuostatas, įvykių interpretacijas. Kur kas palankesnė visuomenei tradicija susiformavusi Vakarų valstybėse: čia didžioji dalis piliečių nesunkiai gali pasakyti, kurią politinės ideologinės skalės pusę– kairę ar dešinę – atstovauja vienas arba kitas leidinys. Dėl to, pavyzdžiui, vertindami kairiosios pakraipos dienraštyje pateikiamą dešiniųjų vyriausybės  veiksmų kritiką, skaitytojai žino, kad ši gali būti šališka.

Žvelgiant į Lietuvišką žiniasklaidą, nerimą kelia dar  viena tendencija: mūsų „ketvirtoji valdžia“, kartais pernelyg stropiai atlikdama politikų ir valdžios kritikos bei kontrolės pareigą, linkusi skelbti bene išimtinai vien neigiamo pobūdžio informaciją.  Šį faktą dažnai mėginama aiškinti tuo, kad visa žiniasklaida tėra visuomenės veidrodis – „paklausa formuoja pasiūlą“. Galbūt galėtume sutikti, kad eilinis, įtariai ir su nepasitikėjimu į visus valdžios atstovus žvelgiantis, pilietis labiau linkęs rinktis informacijos šaltinius aršiai kritikuojančius politikus – juk daugelis nudžiungame radę pritarimą savo nuomonei. Tačiau toks pataikavimas auditorijai demokratijos būklei ir visuomenės gerovei ilgesnėje perspektyvoje gali turėti itin skaudžių pasekmių. Štai dar 2006 m. žinomų Lietuvos politologių publikuotoje studijoje „Neatrasta galia: Lietuvos pilietinės visuomenės žemėlapis"  teigiama,  jog lietuviškoje žiniasklaidoje dominuojantis neigiamas įvykių atspindėjimas bei analizės trūkumas nepateikia alternatyvų korumpuotiems politikams, neleidžia pastebėti teigiamų veiksmų ir pokyčių, neatskleidžia problemų sprendimo galimybių. 

Dar daugiau, populiariems internetiniams  portalams suteikus platformą savo poziciją išsakyti visiems to pageidaujantiems ir įtaigiai mintis formuluoti gebantiems piliečiams, žiniasklaida tampa pagrindiniu ne tik politikų, bet ir tam tikrų visuomenės grupių kritikos šaltiniu, jų marginalizacijos įrankiu. Dažnai šios platformos pasitarnauja ir visuomenės skaldymui. Tuo nesunkiai galima įsitikinti atkreipus dėmesį į komentaruose atsispindinčias įtampas, kuriamas apžvalgininkų pamėgtais terminais „pirmoji“ ir „antroji Lietuva“.

Tenka konstatuoti, kad lietuviška žiniasklaida šiandien menkai atlieka savo funkcijas demokratijoje: stebėti ir analizuoti politinį gyvenimą, padėti piliečiams susidaryti argumentuotą nuomonę apie jiems prieinamas alternatyvas, ugdyti politinį raštingumą. Vietoje to šiandien regime tai, ką būtų galima pavadinti greičiau itin perdėtu mėgavimusi ar netgi piktnaudžiavimu žodžio laisve, privilegijuotu savo idėjinių ir komercinių interesų atstovavimu, ir retkarčiais –  netgi visuomenės klaidinimu, pateikiant nepilną, šališką informaciją. Sprendžiant iš jau minėtų pasitikėjimo apklausų duomenų – šios žiniasklaidos problemos visuomenėje yra pastebimos ir kelia pasipiktinimą. 

Galbūt galima tikėtis, kad žiniasklaidos krizė baigsis tada, kai atvirai bus apsispręsta, kokia yra šiandien egzistuojančios lietuviškos žiniasklaidos paskirtis? Ar tai bus pilietinių idėjų, profesionalios analizės ir demokratijos sklaidos vieta ar tik įrankis, kuriuo kuriama pasyvi, lengvai manipuliuojama ir išnaudojama visuomenė?