James Kalb. Kultūrinio mūšio lauke

Klausimai, kurie šiuo metu katalikus supriešina su pasaulietinės visuomenės mąstymu, yra per daug pamatiniai, kad galėtume juos ignoruot...


Klausimai, kurie šiuo metu katalikus supriešina su pasaulietinės visuomenės mąstymu, yra per daug pamatiniai, kad galėtume juos ignoruoti. Bažnyčia pripažįsta Dievą kaip mūsų atskaitos tašką. Savo laisve ji naudojasi tam, kad plėtotų santykį su Juo ir veiktų, atsižvelgdama į tą santykį, kaip grindžiantį mūsų gerovę ir orumą. Tuo tarpu pasaulietinė visuomenė mūsų atskaitos tašku laiko asmeninį požiūrį ir troškimus. Tai šie dalykai padaro mus tokius, kokie esame, ar bent jau taip manoma, ir laisvė jų laikytis yra laikoma raktu į gerą ir orų gyvenimą.

Katalikai remiasi moralės ir teisingumo sampratomis, kurioms svorį suteikia radikaliai skirtingi argumentai. Bažnyčia vertina sąžinę ir priima tai, „kas yra teisinga“, kaip reikalavimą, paprastai nusveriantį kitus argumentus – apskritai tai išreiškia moralinę pasaulio prigimtį, kuris iš esmės juk yra Dievo kūrinys. Tuo tarpu šiandienos pasaulietinė visuomenė vertina individualią autonomiją ir teikia pirmenybę tokiems teiginiams, kaip „aš to noriu“ arba „tai yra dalis mano tapatybės, kaip aš ją apibrėžiu“.

Prieštaravimą dar paaštrina institucinio lojalumo konfliktai. Bažnyčia savo hierarchinę struktūrą supranta kaip valdžią, kuri įvardija, apsaugo ir plėtoja pagrindinius žmonių interesus. Pasaulietinė visuomenė atmeta šią valdžią, verčiau atsigręždama į valstybines institucijas, tokias kaip teismai, konstitucinės teisės, žmogaus teisių ekspertai ir švietimo bei socialinės rūpybos sistema.

Vienu metu buvo įmanoma suderinti abu dalykus sakant, kad Bažnyčia ir valstybė rūpinasi skirtingais dalykais: Bažnyčios hierarchija – pagrindiniais dvasiniais ir moraliniais principais, o valstybė – žemiškais praktiniais klausimais ir elgesio normomis, – visuotinai pripažintomis kaip kylančiomis iš prigimtinės teisės (kitaip tariant, iš sveiko proto).

Toks požiūris nebeveikia dėl vis didėjančio valstybės absoliutizmo, kuris atsirado dėl transcendentinės religijos nuosmukio ir prigimtinės moralinės tvarkos prasmės sunykimo. Į visas socialines institucijas, įskaitant šeimą, dabar žiūrima kaip į valstybės kūrinius. Tad nustatyti, kaip jos turėtų atrodyti, atsižvelgiant į galutines vertybes, tokias kaip lygybė ir asmens autonomija, yra laikoma pagrindine valdžios funkcija. Dėl tokio supratimo moraliniam Bažnyčios autoritetui vietos nebelieka.

Katalikų požiūriu, teiginiai, kuriuos pasaulietinė visuomenė laiko autoritetingais, yra silpni. Teiginys „aš to noriu“ yra pakankamas argumentas ko nors imtis, tačiau tai silpnas argumentas, o tvirtinimas, jog „tai išreiškia mano tapatybę, kaip aš ją apibrėžiu“, iš viso nėra įtikinamas. Mes juk ne patys sukuriame save, ir mūsų sprendimas nenustato nei vertės, nei tikrovės to, ką mes renkamės arba manome esą. Sakyti priešingai reikštų radikalų savęs teigimą padaryti moralės pagrindu, kokia išties ir yra šiuolaikinės minties tendencija.

Pasaulietinė visuomenė, žinoma, į dalykus žvelgia kitaip. Iš jos požiūrio taško Bažnyčios teiginiai atrodo ne tik silpni, bet tiesiog žiaurūs. Teiginys „tai yra teisinga“, kur „teisinga“ yra pateikiama kaip privaloma, neatsižvelgiant į troškimus, pasirinktą tapatybę arba viešojo intereso poreikius, laisvę ir lygybę laikančius aukščiausiuoju gėriu, yra vertinamas kaip mėginimas kalbėtojo perspektyva ir prioritetais „nušluoti“ kitų žmonių požiūrį. Tokiems teiginiams, – tad ir kovotojams už gyvybę, prieš vienos lyties santuokų įteisinimą ir t. t. – nėra vietos šiuolaikiniuose liberaliuose viešuosiuose debatuose.

Tokiomis aplinkybėmis pasaulietinė visuomenė nusiteikusi į religiją žvelgti kaip į privataus gyvenimo būdo elementą, o jos simbolizmas turėtų būti griežtai subordinuotas bendrajai gyvenimo būdo laisvės sistemai, įskaitant ir seksualinę laisvę.

Pastaroji galiausiai turi mažiau akivaizdžių viešųjų implikacijų nei religija, ypač dabar, kai žmogaus gyvybė yra suprantama technologiškai, ir todėl tikima, kad ją lengviau valdyti savo nuožiūra. Visais atvejais atrodo, jog šiandien vis daugiau žmonių, ypač įtakingų žmonių, labai tuo rūpinasi.

Svarbu suprasti, kaip prastai katalikai atrodo žmonėms, kurie priima esamą pasaulietinį požiūrį, praktiškai tai beveik visi žmonės, kuriuos suformavo dabartinė švietimo sistema ir populiarioji kultūra, ir kurie yra gana gerai prisiderinę prie dabartinės pasaulėžiūros, kad būtų gerbiami ir įtakingi.

Taip pat svarbu suprasti, jog katalikų požiūris yra iš tiesų katalikų požiūris, ir jis yra teisingas, nesvarbu, ką valdantieji galėtų apie tai galvoti. Debatuose aptariami klausimai yra per daug esminiai, kad būtų galima aklai rizikuoti, mes negalime turėti reikalų su šiandienos pasauliu bei mūsų bendrapiliečiais, nepriimdami jų kaip svarbių. Priešingu atveju, tai, ką mes sakome, liks nesuprantama arba įtraukiama į vyraujančią pasaulietinę perspektyvą. Pavyzdžiui, kvietimas abipusei meilei bus suprantamas kaip kvietimas patvirtinti ir paremti visų žmonių troškimus bei jų savarankiškai apsibrėžtą tapatybę, kad ir kokia ji būtų, atsižvelgiant tik į tarpusavio tolerancijos principą.

Norėdami pakeisti šią pamatinio konflikto situaciją, turime ryžtis atsisakyti patogumo, drungno vidutiniškumo ir įpročio turėti neaiškų požiūrį pagrindiniais klausimais. Jei taip elgsimės, įgysime privalumų, kurie galiausiai taps lemiami. Mūsų oponentai turi valdžią, padėtį ir pasitikėjimą savimi, bet ne esmę ar svarbą.

Visuomenėje šiandien susiduriame su itin žemo lygio lyderiais ir diskusijomis. Visuomenės ortodoksija, teigianti, kad žmogus ir pasaulis yra tai, ką mes iš jo padarome, ir būtent tai mes turime dabar, ištraukia mus iš pasaulio, koks jis yra, ir perkelia į fantazijos pasaulį.

Sąmoninga iliuzija turi tam tikrų privalumų, kai ji yra valdžioje – primeta pati save, – tačiau galiausiai ji veda į pralaimėjimą, nes pasaulis atsisako su ja bendradarbiauti. Pavyzdžiui, šiuolaikinis šeimos gyvenimo supratimas vargu ar kam padėjo pasiekti didesnę laimę ar geresnių rezultatų.

Taigi ilgainiui tiesa ir protas laimi. Tačiau ką mums daryti dabar? Pirmiausia kaip apaštalas Paulius turėtume skelbti žodį laiku ir ne laiku. Gali pasirodyti, kad žmonės neklauso ar nesupranta, tačiau tam tikru lygiu jie iš tikrųjų nepriima oficialiosios teorijos – tai nėra požiūris, kuris išsilaikytų be galo ilgai – ir mes nežinome, kas bus pasirengęs išgirsti ką nors kitokio.

Be to, turėtume tai daryti, pasitelkdami aiškumą ir intelektą. Kaip sakė apaštalas Petras, turėtume būti „visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam, klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį“ (1 Pt 3, 15). Taigi, mes turime peržengti tiek kandumą, tiek raminamas dviprasmybes ir pristatyti geriausius savo turimus argumentus už tikėjimą. Dauguma žmonių tik atsainiai truktels pečiais, tačiau visada bus ir tokių, kurie ieško geresnio būdo žvelgti į gyvenimą ir pasaulį.

Norėdami tam paruošti kelią, turime atkakliai pasipriešinti įsišaknijusiai apgaulei ir painiavai, kur ir kada tik su ja susidurtume. Juodosios legendos egzistuoja, nes yra jų paklausa, todėl daugeliu atveju nuvainikuoti teiginius apie kryžiaus žygius arba apie Pijų XII ne iš karto pavyks.

Vis dėlto tiesa turi būti lengvai prieinama tai dienai, kai kažkas parodys susidomėjimą. Mums taip pat reikia pasirūpinti diskusijų kalba, bent jau mūsų vartojama kalba. Užuot kalbėję apie „tos pačios lyties asmenų santuokų draudimą“, turime kalbėti apie nepritarimą naujam reikalavimui, verčiančiam kiekvieną pilietį dviejų vyrų santykį laikyti santuoka. Priešingu atveju mes pralaimime vien savo kalbėjimo maniera.

Tačiau visų svarbiausia – mes turime gyventi kaip katalikai. Yra daug svarbesnių priežasčių tai daryti nei vien jausti argumentacinį pranašumą, tačiau tiesa yra tai, kad moralinės painiavos laikais nuoseklus gyvenimas yra geriausias puolimas. Žmonės žino, jog dabartinė dalykų tvarka nepadeda jiems gerai gyventi, ir jei jie mato žmogų, kuris turi kažką geresnio, daugelis jų galų gale norės daugiau sužinoti apie tai. Mes turime gyventi taip, kad tai sužadintų natūralų jų mąstymo posūkį.

Džeimsas Kalbas (James Kalb) – teisininkas, nepriklausomas mokslininkas, knygų autorius. Jis yra katalikas konvertitas, gyvenantis Brukline (JAV).

Iš „Catholic world report“ išvertė S. Žiugždaitė

Šaltinis: www.bernardinai.lt

Susiję

Skaitiniai 6771201872850720529
item