Hermann Weinzierl. Modernizmo priežastys (I)

Įvadas Modernizmas nėra klaidingas mokymas tiesiogine šio žodžio prasme, tai nėra tam tikros apibrėžtos tikėjimo tiesos neigimas. M...



Įvadas

Modernizmas nėra klaidingas mokymas tiesiogine šio žodžio prasme, tai nėra tam tikros apibrėžtos tikėjimo tiesos neigimas. Modernizmą reikėtų apžvelgti ir įvertinti tik atsižvelgiant į platesnį kontekstą. Šventasis popiežius Pijus X prieš modernizmą nukreiptoje savo enciklikoje „Pascendi dominici gregis“ rašo: ,,Kas visą šią sistemą apžvelgs vienu žvilgsniu, nesistebės mūsų apibrėžimu, kurį Mes čia tiksliai paaiškinome: tai visų erezijų kloaka. Jei kas nuspręstų sujungti visų, kokių tik yra buvę, klaidingų mokymų dvasią ir pagrindus, to jis negalėtų padaryti geriau, nei tai yra atlikę modernistai. Tačiau šie nuėjo dar toliau nei kiti ir visiškai sunaikino ne tik katalikų religijos, bet ir – kaip čia jau buvo pastebėta – bet kokios religijos (būtent, antgamtinės ir prigimtinės) pagrindus.“ [1] Jei rimtai atsižvelgsime į šventojo popiežiaus žodžius – ,,visų erezijų kloaka; visų erezijų, kokios tik yra buvę, dvasią ir pagrindus“ – tai modernizmą teks laikyti absoliučiai antikrikščioniška sistema, nes tik tada galima teisėtai sakyti, kad jis ,,naikina bet kokios religijos pagrindus“. Be to, ši antikrikščioniška sistema pasižymi dar vienu ypatumu: savo pretenzijas ji reiškia Katalikų Bažnyčios viduje ir, prisidengusi ortodoksiškumo bei pamaldumo kauke, bando pavergti katalikų mąstymą. Todėl kovojant prieš modernizmą labai svarbu gerai ištirti šią sistemą, susipažinti su jos priežastimis. Tada geriau galėsime spręsti apie šio mokymo, šiandien užėmusio beveik visą oficialiosios Bažnyčios erdvę, klaidas.

1. Filosofinės modernizmo šaknys

 Žmogiškasis mąstymas turi savo istoriją. Kitaip tariant, tam tikra idėja neatsiranda pati savaime ‒ ji gimsta tam tikrų žmonių, gyvenančių tam tikru laikotarpiu, tam tikromis aplinkybėmis, esant tam tikriems papročiams ir iškylant tam tikriems klausimams bei atsakymams, galvose. Žvelgiant istoriškai, modernizmas yra ilgos, šimtmečius trukusios idėjų sekos rezultatas. Tai nėra kokio nors klaidingo mokymo vystymosi pradžia. Tai nėra jokia spontaniškai kilusi idėja, joks naujas, originalus išradimas. Tai yra pasekmė, daugelio kitų parengiamųjų idėjų rezultatas. Kad geriau galėtume suprasti modernizmą, turime atsekti jį puoselėjusį idėjų pasaulį ir apžvelgti jo išsivystymo šaknis. 

1.1 Abejonės filosofija

Pirma žymi figūra modernizmo pradžios istorijoje yra filosofas Renė Dekartas (René Descartes). Dekartas turėjo ypatingų ambicijų naujai pagrįsti filosofiją. Matydamas, kad žmogus dažnai klysta, jis pradėjo sistemingai abejoti savo patyrimu ir taip tikėjosi rasti tiesos pagrindą tame, kuo jau nebegalima abejoti. Suabejoti Dekartas norėjo viskuo, kol ,,viskas bus sugriauta ir tada vėl nuo pat pagrindų naujai pastatyta“. Dekartas įsivaizdavo privaląs naujai pagrįsti mokslą, kad naujuoju tyrimo metodu pasiektų kiek įmanoma didžiausią tikrumą, kokio iki šiol, jo nuomone, akivaizdžiai dar nebuvo. Atsižvelgiant į dviejų tūkstantmečių filosofijos istoriją ir daugybę iškilių mąstytojų, tokius jo ketinimus galėtume pavadinti mažų mažiausiai keistais. Todėl nenuostabu, jog tenka pripažinti Dekartą klydus. Žmonių sielose jo pasėta abejonė nenuvedė į didesnį tikrumą. Nuo šiol ji nebeatstojo nuo filosofuojančio žmogaus ir pamažu, per kelias kartas, nuvedė jį į neviltį, kuri šiandien vadinama “nihilizmu”. Tiesa, Dekartas, kaip tikras filosofas, turėjo tai numatyti, tačiau pradėdamas naujo mąstymo erą, jis išleido iš akių kai ką labai svarbaus, būtent ‒ jo sisteminės abejonės metodas nekreipia dėmesio į esminį žmogiškojo pažinimo aspektą. Žmogiškojo pažinimo tikrumas arba akivaizdumas nėra vienintelis kriterijus nustatant tam tikro pažinimo vertę. Į tai ypatingą dėmesį viename iš savo straipsnių atkreipia Jozefas Pyperis (Josef Pieper). Pasekime šio didžio (nors šiandien primiršto) filosofo minčių eigą, kad ši svarbi problema taptų aiškesnė:

,,Į klausimą, kur glūdi žinojimo tobulumas, esama kelių galimų atsakymų. Vienas iš atsakymų skamba taip: pažinimas yra tobulas tada, kai jis pasižymi absoliučiu akivaizdumu ir tikrumu. Tačiau galimas ir kitas atsakymas: pažinimas yra tobulas tada, kai pažįstame didžiausią esinijos pilnatvę, aukščiausio laipsnio objektą, tikrovę, egzistuojančią tobuliausiu būdu. Kitaip tariant, pažinimo vertė priklauso nuo objekto, kurį pažįstame, vertės, nuo pažinimu apčiuopiamos tikrovės rango. Šie du atsakymai radikaliai skiriasi….
Naujųjų laikų mąstymas pirmiausia pasižymi pirmajame atsakyme glūdinčia laikysena, kai pažįstantysis labiausiai siekia pažinimo aiškumo, patikimumo ir aukščiausio akivaizdumo laipsnio. Šis principas šiandien laikomas savaime suprantamu, tiesiog banalybe. Naujųjų laikų filosofavimas prasideda dekartiškuoju esminiu klausimu: Kas galų gale yra tikrai žinoma? Kur baigiasi abejonė? E. Kantas paveldėjo tą pačią nuostatą, teigdamas, jog pagrindinė metafizikos tema skamba: Ką aš galiu žinoti, ar aš aplamai galiu ką nors tikrai žinoti? Ne be pagrindo F. Nyčė visą Naujųjų laikų filosofiją pavadino ,,įtarinėjimo filosofija“.

O ką gi kalba senieji mąstytojai – didieji krikščionybės mokytojai ir graikų išminties tradicijos tėvai? Bet kurioje brandžiųjų viduramžių Sumoje galime rasti sakinį, tiesiog priešingą teiginiui: ,,žinojimo vertė priklauso nuo akivaizdumo“. Šis nepaprastai vertas apmąstyti sakinys, kurio reikšmė peržengia dabar nagrinėjamos problemos sritį, skamba taip: ,,Menkiausias didžių dalykų pažinimas, kurį būtų įmanoma pasiekti, yra labiau siektinas nei tikriausias žinojimas apie žemus dalykus“….

Ką tai reiškia? Visų pirma iš karto tampa aišku, kokia iš esmės skirtinga nuostata glūdi tokiame pasakyme. Čia klausiama ne apie akivaizdumo laipsnį, o apie pažįstamos tikrovės rangą. Čia žvelgiama ne į santykį su pasauliu, o į pasaulį. Čia nėra vietos abejonei ir nepasitikėjimui, atvirkščiai, čia pasireiškia lemtingas pasitikėjimas, kuris jokiu būdu nėra ,,naivus“ patiklumas.“[2]

Reikšmingas pažinimas ne visada turi būti akivaizdžiausias pažinimas, – kartu su šv. Tomu Akviniečiu pabrėžia Jozefas Pyperis. Pažinti plačiausia prasme reiškia regėti tikrovę. Iš pradžių tai gali būti kažkas miglota, neaišku, labiau nujaučiama nei aiškiai pažįstama. Žinoma, žmogus turėtų stengtis pagilinti šį pradinį miglotą pažinimą, tačiau kiek toli aiškumo keliu jis nueis? Kiek toli siekia žmogaus pažintinės galios? Jozefas Pyperis rašo:

,,Kad taptų aiškiau, turime apmąstyti kitą senųjų mąstytojų įžvalgą. Jie žmogaus pažinimo galią suvokė kaip baigtinę, t. y. ne absoliučią, o ribotą. Tačiau ar nematome to paties nusistatymo slypint nepasitikėjimo ir įtarumo laikysenoje, sudarančioje metodinės abejonės, taip būdingos Naujųjų laikų filosofavimui, esmę? Taip galėtų atrodyti, tačiau esu įsitikinęs, kad ši regimybė yra apgaulinga. Už abejojančio filosofo nepasitikėjimo slypi kažkas kita, nei žmogiškojo pažinimo galios pripažinimas sukurta ir todėl ne absoliučia galia. Greičiau už to slypi ketinimas naudojant kritišką atsargumą sukurti metodinę tikslumo discipliną ir taip pasiekti absoliutų žinių tikrumą. O kiekviename senosios filosofijos sakinyje rasime visiškai priešingą laikyseną, sakančią: tik absoliuti dvasia gali turėti absoliutų žinojimą. Tą patį sako ir Džonas Henris Njumenas (John Henry Newman): ,,Joks žmogus žemėje negali pasiekti galutinių išvadų pakankamo akivaizdumo griežtąja prasme.“ Būtent aukščiausia realybė žmogaus pažinimui yra sunkiausiai prieinama. Būtent šviesiausios ir tikriausios savyje tiesos mums yra tamsiausios ir netikriausios. Nes pažinimas tuo netobulesnis, kuo tobulesnis yra jo objektas. Jis tuo netikresnis, kuo labiau mus pačius tiesiogiai liečia…

Kas primygtinai reikalauja tikslumo ir akivaizdumo, tas nori pasakyti štai ką: atmetant visus netikslius metodus žmogui yra įmanoma pasiekti absoliutų tikrumą. O senoji išmintis byloja: tobulinkite metodų tikslumą kiek tiktai norite, vis tiek  nepasieksite absoliutaus tikrumo.“[3] 

Žmogus siekia pažinimo ir būtent tikresnio pažinimo. Tačiau kartu jis turėtų protingai pasverti savo galimybes. Senieji mąstytojai sakė, kad žmogus negali pasiekti absoliutaus pažinimo tikrumo dėl vienos esminės priežasties – žmogus tėra kūrinys ir gali pasiekti tik prieinamą kūriniui, taigi ribotą pažinimo tikrumą. Žmogiškasis pažinimas turėtų pasitenkinti šiame gyvenime jam prieinamu tikrumu. Dekartiškoji abejonė nepastebimai, tačiau iš esmės keičia žmogaus pažinimo situaciją. Abejojantysis ieško labiausiai įmanomo, absoliutaus tikrumo. Tačiau jo neras, nes ,,tik absoliuti dvasia gali turėti absoliutų žinojimą“. Dėl šios priežasties abejojanti laikysena slepia savyje pavojų, jog pažįstantysis pasiduos nevilčiai, nes jis niekada nepasieks tokio pažinimo tikrumo, kokio tikisi. Todėl žmogus išgalvoja tikslumo discipliną, kurios pagalba jis norėtų abejonei nubrėžti tvirtas ribas. Tačiau ar tai teisingas kelias?

,,Kas save laiko tiktai sugebančiu pažinti kūriniu (baigtiniu, priklausomu; iš prigimties priimančiu, ne absoliučiu), tas jokiu būdu negali tikrumo problemos laikyti tokia rimta, tokia egzistenciškai svarbia, kad nuo pat pradžių pastoviai klaustų: ar galiu būti tuo ar anuo absoliučiai tikras? Tokia laikysena iš esmės priešinga sukurtajai žmogaus būčiai. Pretenzijoje į absoliutų tikrumą glūdi kažkas nežmoniška, nes tai reiškia atsisakymą būti priimančiąja būtybe. Joje glūdi klaidinga mintis (arba galėtume pasakyti: saviapgaulė; erezija), esą žmogiškoji dvasia savo jėgomis gali įsiskverbti į giliausią daiktų esmę taip, kad nebeliktų jokio neaiškumo.“ [4]

Jei žmogus pamiršta esąs tik kūrinys ir akivaizdumą laiko vienintele pažinimo norma, jis patenka į perspektyvinį tikrovės iškraipymą. Abejojančiajam vertingiausi yra tie dalykai, kurie pažįstami akivaizdžiausiai. Tačiau tai neatitinka realybės. Išorinis tikslumas visada pasižymi išraiškų skurdumu ir objektų ribotumu, t. y. apsiriboja nedaugeliu objektų. Norintysis pasiekti objektyvų ir akivaizdų žinojimą palengva riboja pažįstamą tikrovę ir taip ją nuskurdina. Norėdamas pasiekti aukščiausią objektyvumo laipsnį, jis pasiruošęs tyrinėti tai, kas mažiau reikšminga. Tačiau čia galime paklausti, ar dėl tokio minimalaus turiningumo iš viso vertėjo pasukti tikslumo ir tikrumo iškėlimo link. Jozefas Pyperis rašo:

,,Čia taip pat iškyla teisėtas pažinimo vertingumo klausimas. Esama daug dalykų, kurie gali būti labai tiksliai pažinti, tačiau jų pažinimas neturi beveik jokios vertės…

Senieji mąstytojai kalba apie ,,didžius“ ir apie ,,žemus“ dalykus… O kas kreipia dėmesį tik į pažinimo tikrumą, tam irgi iškyla pasirinkimo galimybė tarp daugiau ar mažiau pažinti vertų dalykų. Jam labiausiai verta pažinti tai, ką galima pažinti objektyviausiai.“[5]

Abejojantysis pamiršta, jog ne kiekvienas žinojimas yra vienodai vertingas. Esama ,,didžių“ ir ,,menkų“ dalykų, pavyzdžiui, sielos nemirtingumas ir vakarykščiai pusryčiai. Kartu nereikia pamiršti, jog žmogiškajam gyvenimui būdingas tam tikras žinojimo netikrumas. Jį palengvina gilus, Dievo dovanotas pasitikėjimas Dievu ir Jo sukurta tvarka. Tik tokiu pasitikėjimo kupinu pažinimu žmogus teisingai matys tikrovę. O abejojantysis vis labiau ir labiau užsikasa materialiais dalykais, nes jis mano, kad jie jam yra akivaizdžiausi. Dėl tokios klaidingos laikysenos jis iš savo regėjimo lauko praranda dvasinę tikrovę ir galiausiai nueina taip toli, kad dėl akivaizdumo trūkumo apskritai pradeda neigti dvasinių dalykų egzistavimą. Tai ir yra šiuolaikinės matematinės gamtotyros garbinimo ypatybė.

Dekarto filosofijos pasekmes galime matyti praėjus jau tik kelioms kartoms – Emanuelis Kantas suabejoja Dievo buvimo įrodymais ir galiausiai juos paneigia. Dievas jam yra tik grynojo proto postulatas, reikalingas nuosekliam pasaulėvaizdžiui pateisinti. Žinoma, kita karta suabejoja ir šiuo postulatu ir prieina išvadą, kad Dievo apskritai nėra! O jeigu Dievo nėra, tai toliau abejojama, ar pasaulyje iš viso esama kas nors prasminga. O jeigu nesama, tai ar iš viso pasaulis egzistuoja? Taip prieinamas abejonės galas, nes nebelieka nieko, kuo galima būtų abejoti, išskyrus pačią abejonę. 

Jeigu abejonė vaidina tokį reikšmingą vaidmenį moderniojoje filosofijoje, tai verta panagrinėti patį abejonės fenomeną ir jo sąlygas.

Abejonė visada susijusi su viena problema: kol aš nieko nežinau, tol negaliu ir protingai abejoti. T. y. abejonė visada suponuoja kokį nors žinojimą. Kai kuo nors abejojame, tai klausiame savęs: kodėl aš tuo abejoju? Atsakymas turėtų skambėti: ,,Todėl, kad tai ir tai prieštarauja tam ar anam teiginiui“. Taigi jau turime žinoti ,,tą ar aną teiginį“. Tačiau kaip pasiekiame žinojimą? Žinoma, ne abejone, o pirmiausia dvasine įžvalga. Šv. Tomas sako: ,,Pažinimo galiai yra suteikta natūrali savybė, būtent pirminių principų įžvalga, kuri yra aukščiausias pažinimo laipsnis“.[6] Ir ,,Ši intelekto šviesa, kurios dėka pažįstame pirminius principus, yra suteikta Dievo“.[7] Taigi žmogus potencialiai geba pažinti pirminius būties principus. Jis turi šias tiesas tik pripažinti, o tai jau valios reikalas. Tuo pačiu jis turi stengtis išlaikyti Dievo suteiktą pasitikėjimą pirminiais principais, pavyzdžiui, pasaulio, logikos, tvarkos, patyrimo adekvatumo egzistavimu. Tik vedamas tokio pasitikėjimo žmogus pasieks tolesnį, platesnį žinojimą. Dėl tokio pirminio pasitikėjimo žmogus gali pasiekti net tam tikrą Dievo pažinimą prigimtinėje teologijoje. Tačiau niekada nereikia pamiršti, kad kuo aukščiau kopia pažinimas, tuo jis bus netikresnis, neaiškesnis. Todėl subjektyvus žmogaus pažinimo tikrumas niekada negali tapti masteliu sprendžiant apie visą tikrovę.

Taigi matome, kad atitinkama nuostata pažinimo atžvilgiu turi lemiamos reikšmės visam žmogaus mąstymui.


1.2 Abejonės filosofija kaip modernistinio mąstymo pagrindas

Jei atidžiau pažvelgsime į pažintinę nuostatą, glūdinčią modernizmo filosofijoje, tai pastebėsime, kad modernizmas remiasi abejonės filosofija – agnosticizmu. Agnosticizmas žmogaus proto galimybes apriboja pasaulio fenomenų pažinimu. Viskas, kas nepatiriama juslėmis, yra, šios filosofijos nuomone, nepažinu, ir todėl negalima spręsti apie antjuslinių dalykų egzistavimą. Tuo pačiu ji neigia Dievo egzistavimo įrodymų galimybę ir galiausiai laiko Dievo apreiškimą pasaulyje neįmanomu. Teigiama, kad jei apreiškimas įvyktų, tai jis neturėtų išeiti už pasaulio fenomenų natūralių ribų ir todėl reikalautų natūralaus paaiškinimo. Dėl šio užburto rato viskas, kas antgamtiška (ir tuo pačiu viskas, kas dvasiška), pozityvizmo filosofijoje pašalinama iš proto veiklos srities. Šv. Pijus X enciklikoje „Pascendi“ išryškina modernizmo filosofines šaknis:

,,Modernistai religijos filosofijos pagrindu laiko agnosticizmo vardu žinomą doktriną. Pagal ją, žmogaus protas visiškai apsiriboja fenomenais (=viskas, kas patiriama penkiomis juslėmis): t. y. mums išoriškai pasireiškiančiais objektais  ir jų pasireiškimo būdu. Protas neturi nei teisės, nei galimybių šias ribas peržengti. Todėl jis negali pakilti iki Dievo ir sužinoti apie Jo egzistavimą iš regimų dalykų. Iš to plaukia, kad Dievas jokiu būdu negali būti pažinimo objektas; o kalbant apie istoriją, tai Dievo veikimas jokiu būdu negali būti pastebimas istorijos eigoje“.[8]  

Abejonės filosofija niekada negali pradėti mąstyti apie Dievą, nes ji negali suprasti tikėjimo tamsos. Todėl ji atmeta tikėjimą dėl tariamai nepakankamo aiškumo, kurį tikėjimas suteikia mūsų pažinimui. Naudojant sisteminę abejonę žmogaus protas visiškai apribojamas reiškiniais, t.y. materialiu pasauliu. Tai kas nematerialu, abejonės filosofijai yra nepažįstama. Nieko tikro negalime pasakyti apie dvasinį pasaulį. Todėl Dievas negali būti istorijos objektas, nes Jis, kaip toks, niekada negali būti pažintas. Agnostikui Dievas virsta neaiškiu, nepažiniu ir todėl neprotingu žmogaus įsivaizdavimu, neturinčiu jokio pagrindo realybėje.

Taigi svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad ši filosofija sudaro pažintinį teorinį modernizmo pagrindą. Ant šio filosofinio pagrindo ir statomas modernistinis tikėjimas. Tačiau koks tai turi būti tikėjimas, kuris visų savo minčių motina laiko abejonę?

1.3  Modernistų tikėjimas

1.3.1  Katalikiška tikėjimo samprata

Katalikų tikėjimas yra dieviška dorybė. Kaip toks, tikėjimas užima ypatingą vietą žmogaus dvasiniame gyvenime. Vatikano I Susirinkimas moko: ,,Katalikų Bažnyčia išpažįsta, kad šis tikėjimas, būdamas žmogaus išganymo pradžia, yra antgamtinė dorybė, dėl kurios mes su Dievo malonės pagalba ir parama tikime, jog tai, kas yra Jo apreikšta, yra tiesa; ir tikime ne dėl to, kad natūralia proto šviesa įžvelgiame vidinę daiktų tiesą, o dėl paties save apreiškiančio Dievo autoriteto, Dievo, kuris nei pats klysta, nei kitus gali klaidinti. Apaštalo liudijimu, tikėjimas – tai ‘pasitikėjimas tuo, ko viliamės, įrodymas to, kas nematoma’ (Žyd 11, 1)“.[9]
Teisingas tikėjimas yra Dievo dovana žmogui. Dievas apšviečia tikintįjį savo malone taip, kad šis pažįsta Apreiškimą kaip kylantį iš Dievo ir neabejodamas jį priima. Tikėjimas tikinčiajam tampa ,,įrodymu to, kas neregima“. Nors tikėjimas viršija žmogaus proto galias, tačiau jis tai daro ne kokiu nors nesiderinančiu su protu būdu, o su Dievo malonės pagalba ir remiasi ,,save apreiškiančio Dievo autoritetu, Dievo, kuris nei pats klysta, nei kitus gali klaidinti“. Todėl teisingas tikėjimas nepažįsta abejonės, ji jam visiškai svetima. Savanoriška abejonė laikoma net nuodėme prieš tikėjimą. Dž. H. Njumenas savo 1849 m. pamoksle (pavadinimu „Tikėjimas ir abejonė“) apie šį klausimą kalba taip: ,,Absoliučiai teisinga, kad Bažnyčia neleidžia savo vaikams kaip nors abejoti jos mokymu, ir pirmiausia būtent dėl tos priežasties, kad jie yra katalikai tiek, kiek jie tiki; taip pat ir dėl to, kad tikėjimas yra nesuderinamas su abejone. Niekas negali likti katalikas neturėdamas paprasto tikėjimo tuo, kad tai, ką Bažnyčia skelbia Dievo vardu, tikrai yra Dievo žodis ir todėl yra tiesa. Žmogus privalo paprasčiausiai tikėti, jog Bažnyčia yra Dievo burna. Jis privalo būti tikras jos užduotimi, lygiai kaip jis yra tikras apaštalų užduotimi“. Ir kai tiek daug protestantų ,,tai, kad Bažnyčia draudžia savo vaikams abejoti, laiko tam tikra tironijos rūšimi, įrodo tik tai, kad jie apskritai nesupranta, kas yra tikėjimas. Jie jo nepažįsta. Teisingo tikėjimo samprata jiems visiškai svetima.“ Teisingas tikėjimas, kuriuo gyvena Bažnyčia, iš esmės draudžia abejonę: pati tikėjimo samprata ,,išreiškia žmogaus dvasios pasitikėjimą tuo, kad tai, kuo tikima, iš tikrųjų yra tiesa, ir jei tai vieną kartą jau yra tiesa, tai niekada nebegali būti netiesa.“

1.3.2 Modernistinis tikėjimo iškraipymas

Nesunku įžvelgti, jog modernizmas, kylantis iš abejonės filosofijos, negali priimti tokios tikėjimo sampratos. Ir kaip Dievas turėtų apsireikšti modernistui, jei šis įsitikinęs, jog Dievo apskritai neįmanoma pažinti ir kad joks apreiškimas istorijos eigoje yra neįmanomas. Mes jau parodėme, kad filosofinėje agnosticizmo sistemoje žmogaus protas nebeturi jokio priėjimo prie Dievo pasaulio, Dievas protui yra absoliučiai nepasiekiamas. Jis yra už žmogaus patyrimo pasaulio ribų. Tačiau jei protui visiškai uždaromas kelias pas Dievą, kaip žmogus begali Dievą pasiekti? Ar tada tikėjimas Dievu netampa visiškai neįmanomas? Kaip modernizmas iš viso gali pagrįsti religiją? Toliau pasekime šv. Pijaus X mintimis:

,,Taigi ji (religija) turi būti randama pačiame žmoguje; ir kadangi religija yra tam tikros rūšies gyvenimo būdas bei sutvarkymas, tai jos paaiškinimą galima surasti žmogaus gyvenime. Iš čia plaukia religinio imanentiškumo principas (t. y. religija apsiriboja vidiniu žmogaus pasauliu). … O kadangi Dievas yra religijos objektas, tai iš to nuosekliai plaukia išvada, jog tikėjimas, kaip kiekvienos religijos (čia – ryšio su Dievu) pradžia ir pagrindas, yra gilus vidinis jausmas, kylantis iš dieviškumo poreikio. Tačiau šis ,dieviškumo poreikis‘ nepriklauso sąmoningumo sričiai, nes jis yra jaučiamas tik itin palankiomis aplinkybėmis. Iš pradžių jis glūdi pasislėpęs už sąmonės, arba, kaip modernistai vadina, pasąmonėje. Čia ir slypi religijos šaknys, bet jos lieka neatskleidžiamos.“[10]

Tad štai koks yra modernistų sprendimas: tikėjimas yra religinis jausmas, dieviškumo poreikis, kylantis iš žmogus pasąmonės. O šio jausmo šaknys yra neištiriamos, nepažįstamos, kitaip tariant, nepagaunamos proto pagalba. Todėl šis tikėjimas savyje yra neprotingas: tikima, neturint tam jokio tikro pagrindo. Žinoma, tokia nauja tikėjimo samprata negali neturėti tam tikrų pasekmių, iš kurių čia paminėsime dvi:

1) Jei tikėjimas tėra religinis jausmas, tai nėra jokio objektyvaus skirtumo tarp įvairių šio nesąmoningo jausmo išraiškų (konfesijų). Tai ir sudaro šiandieninio ekumenizmo pagrindą.

2) Tikėjimas, kuris yra grynai subjektyvus jausmas, negali teikti pažinimo, lygaus su kitų mokslų teikiamu pažinimu. Todėl moksliniu požiūriu ,,tikėjimas“ tampa nereikšmingu bei nerimtu dalyku.

Matant tokį keistą tikėjimo pagrindimą, kyla klausimas: kaip modernistas, taip suprasdamas tikėjimą, apskritai dar gali kalbėti apie teisingą religiją? Šv. Pijus X šią dialektinę minčių eigą atskleidžia taip:
,,Čia kas nors galėtų paklausti, kaip šis ,dieviškumo poreikis‘, kurį žmogus turėtų jausti savyje, tampa religija. Modernistų atsakymas skamba taip: Mokslas ir istorija yra apriboti iš dviejų pusių: iš vienos, išorinės pusės – patiriamuoju pasauliu, iš kitos, vidinės pusės – pasąmone. Jei viena šių ribų pasiekiama, tai ją peržengti neįmanoma, už jos plyti tai, kas nepažinu. Šio nepažinaus akivaizdoje ,dieviškumo poreikis‘ religiškai apspręstu būdu sukelia tam tikros rūšies jausmą, prieš kurį neįvyksta joks proto sprendimas. Tokia samprata sutinka su fideizmo nuostatomis. Būtent tame jausme ir glūdi Dievo tikrovė ‒ ir kaip jo objektas, ir kaip jo giliausia priežastis. Ir tai tam tikru būdu sujungia žmogų su Dievu.

Šis jausmas ir yra tai, ką modernistai vadina ,tikėjimu‘. Jie laiko jį religijos pradžia. …“[11]

Pasak modernizmo, religija yra jausmo sukeltas atsakymas į tai, kas nepažinu žmogaus gyvenime. Tai, kas šiame nepažinume stovi už bet kokio patyrimo, religingas žmogus laiko Dievu. Todėl modernistui tikėjimas nėra katalikiškąja prasme išorinio, objektyvaus Dievo apreiškimo pripažinimas. Žmogus ,,jaučia“ Dievą, jis išgyvena Dievą savo viduje protui nedarant jokio sprendimo. Nepaisant to, keistai teigiama, kad šiame jausme ,,glūdi Dievo tikrovė“. Čia iškyla prieštaravimas: kaip remiantis modernizmo nuostatomis galima tai tvirtinti? Iš kur čia atsiranda ,,Dievo tikrovė“, jei ji yra visiškai nepažini? Iš religinio jausmo, atsakoma. Tačiau apie kokią tikrovę liudija šis jausmas? Kokį Dievą turi omenyje religinis jausmas? Galiausiai juk ir satanistai turi ,,religinių jausmų“, nors tie jausmai ir nuvedė juos klaidingu keliu. Kokią vertę tokie jausmai turi teisingos religijos atžvilgiu? Šv. Pijus X paaiškina modernistų nuomonę:

,,Jų  filosofija ir jų fantazijos tuo dar nesibaigia. Čia aprašytame jausme jie ne tik randa tikėjimą, bet dar ir tvirtina, jog jame yra vieta, kur įvyksta apreiškimas. Kai anas religinis jausmas iškyla į sąmonės lygį, tada ir įvyksta ,apreiškimas‘ ar ,apreiškimo pradžia‘. Esą pats Dievas šiame religiniame jausme save apreiškia.“[12]
Taigi religinis jausmas tampa apreiškimo vieta. Čia Dievas susitinka su žmogumi ir tai galima pavadinti ,,apreiškimu“ ar bent jau ,,apreiškimo pradžia“. Deja, čia peršasi išvada: šis ,,apreiškimas“ turi vieną lemiamą trūkumą – jis yra tik žmogiškas jausmas, o jausmas nebūna nei teisingas, nei klaidingas. Kokią teisę turi vienas modernistas sakyti kitam: ,,mano religinis patyrimas teisingas, o tavo klaidingas“, jei tikėjimas neturi protingo pagrindo. Taip tikėjimas tampa grynai savavališku reikalu. Kiekvienas gali tikėti tuo, kuo nori. Kiekvienas turi savo Dievą, tokį, kokio nori ir viliasi, kokį jaučia ir mąsto. Dievas tėra tik žodinė išraiška žmogaus religiniams įsitikinimams nusakyti. Žodis ,,Dievas“ nebereiškia nieko konkretaus, nieko tikro, tai tik vardas be turinio, išreiškiantis bendrą žmogaus religingumą, jo religinį jausmą.

1.4 Modernistinės tikėjimo sampratos pritaikymas praktikoje.

Moderniąją Bažnyčią teisingai suprasime tik tada, kai atsižvelgsime į modernistinę tikėjimo sampratą. Nes kas gi yra šiandieninis ekumenizmas? Tai modernistinės tikėjimo sampratos praktiškas pritaikymas kitų religijų atžvilgiu. Jeigu joks objektyvus Dievo pažinimas neįmanomas, tai kiekviena religija garbina savo ,,tikrąjį“ Dievą. Kiekviena religija yra savitai gera ir teisinga. Modernistinis tikėjimas žino tik variacijas, o ne prieštaravimus. Nūdienos šūkis skelbia: Vienybė įvairovėje! Tačiau geriau įsižiūrėjus tenka konstatuoti, jog tai vienybė be turinio.

Moderniojoje liturgijoje taip pat atsispindi tikėjimo, kaip jausmo, samprata. Šiuolaikiniam tikinčiajam reikia jausmų, nes jie jam reiškia tikėjimą. Todėl liturgija turi patenkinti šį poreikį, ji privalo visada kažkuo patraukti žiūrovą ir dalyvį. Taip liturgija virsta šou, pasibendravimo švente, kurioje maldą ir Dievo garbinimą iš pirmos vietos išstumia Dievo išgyvenimas, Dievo pajautimas.

Panašiu būdu pagal modernistinio tikėjimo modelį performuojamos visos bažnytinio gyvenimo sritys, tai mes ir matome per paskutiniuosius keliasdešimt metų. Modernistinis tikėjimas kuria sau savo bažnyčią, savo sakramentus, savo liturgiją, savo įstatymus, ir t. t.

Išnašos:

[1] Šv. Pius X., enciklika Pascendi Dominici Gregis (1907 m. rugsėjo 8 d.).
[2] Pieper J., „Über das Verlangen nach Gewißheit“, iš Weistum – Dichtum – Sakrament, Aufsätze und Noticen, München: Kösel Verlag, 1954, p. 42.
3 Ten pat, p. 45
[4] Ten pat, p. 46
[5] Ten pat, p. 42
[6] De Ver. q 24 a. 4,9
[7] De Ver. q 11 a. 1c
[8] Pascendi Dominici Gregis.
[9] DH 3008
[10] Pascendi Dominici Gregis.
[11] Ten pat.
[12] Ten pat.

Šaltinis: www.fsspx.lt

Susiję

Religija 2856539327605893163

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item