Benediktas XVI. Ištraukos iš enciklikos „Meilė Tiesoje“ (II). Broliškumas, ekonominis vystymasis ir pilietinė visuomenė

39. Popiežius Paulius VI enciklikoje Populorum progressio ragino sukurti rinkos ekonomikos modelį, gebantį bent ateityje aprėpti visas tautas, ne tik turinčias atitinkamų galimybių ir pajėgumų. Jis reikalavo siekti visiems žmoniškesnio pasaulio, „kur visi galėtų duoti ir gauti, vienų pažangai nekliudant kitų vystymuisi“[94]. Enciklikos Rerum novarum reikalavimus bei tikslus jis taip išplėtė iki visuotinio lygmens. Anai enciklikai pasirodžius kaip atsakui į pramonės revoliuciją, pirmą kartą įsitvirtino tuomet neabejotinai pažangi mintis, jog tam, kad visuomeninė santvarka išliktų, reikia valstybės perskirstomojo įsikišimo. Šiandien, jau neminint to, kad rinkų bei visuomeninių grupių atsivėrimo procesą ištiko krizė, toks požiūris yra ribotas ir negali patenkinti visiškai žmogiškos ekonomikos reikalavimų. Ko laikėsi Bažnyčios socialinis mokymas, remdamasis savo žmogaus bei visuomenės samprata, šiandien patvirtina globalizacijai būdinga dinamika.

Jei rinkos logika ir valstybės logika sutartinai toliau kiekviena laikosi įsikibusi savo įtakos zonos monopolio, piliečių santykius ženklinantis solidarumas, užuojauta ir pagalba, neatlyginama veikla galiausiai išnyksta. Pastarieji dalykai skiriasi ir nuo „davimo, kad turėtum“, sudarančio mainų logikos esmę, ir nuo „privalomo davimo“, būdingo valstybinių įstatymų įpareigojamos viešosios elgsenos logikai. Norint įveikti nepakankamą išsivystymą, būtina įsikišti siekiant ne tik pagerinti gėrybių mainais besiremiančias transakcijas ar viešųjų pagalbos struktūrų funkcionavimą, bet pirmiausia pasauliniu lygmeniu vis labiau didinti atvirumą ekonominei veiklai, išsiskiriančiai neatlyginamumo ir bendrystės dalimi. Išskirtinis rinkos-valstybės binomas visuomeniškumą ardo, tuo tarpu solidarumą gimdo solidarios ekonominio gyvenimo formos, kurios derlingiausią dirvą atranda pilietinėje visuomenėje, jos neapribodamos. Neatlyginamumo rinkos nėra, ir neatlyginamumo paženklintų nuostatų negalima prisakyti įstatymais. Tačiau ir rinkai, ir politikai reikia žmonių, pasirengusių vienas kitam save dovanoti.

40. Dabartinė tarptautinės ekonomikos dinamika, kuriai būdingi dideli iškraipymai ir sutrikimai, reikalauja iš pagrindų pakeisti verslo sampratą. Senosios verslo veiklos formos nyksta, tačiau horizonte išnyra nauji daug žadantys pavidalai. Vieną didžiausių pavojų neabejotinai kelia tai, kad verslas kone išskirtinai atsakingas investuotojams ir per tai galiausiai praranda savo reikšmę visuomenei. Dėl didėjančios apimties ir kapitalo augančio poreikio vis mažiau verslo įmonių priklauso nuo to paties verslininko, kuris būtų ilgesnį laiką – o ne vien laikinai – atsakingas už savo įmonės veiklą bei rezultatus, negana to, verslo įmonės vis rečiau priklauso tik nuo vieno regiono. Be to, vadinamasis gamybinės veiklos perkėlimas gali susilpninti verslininko atsakomybės jausmą tokių suinteresuotųjų kaip darbėmiai, tiekėjai, vartotojai, ekologija ir didėlesnė visuomeninė aplinka atžvilgiu ir pirmenybę labiau teikti akcininkams, nesusijusiems su konkrečia vieta ir todėl išskirtinai judriems. Tarptautinė kapitalo rinka šiandien tikrai suteikia didžiulę veikimo laisvę. Tačiau kartu vis labiau suvokiama būtinybė, kad verslo įmonei turėtų tekti plati „socialinė atsakomybė“. Net jei Bažnyčios socialiniam mokymui nėra priimtini visi etiniai požiūriai, šiandien lemiantys debatus apie socialinę verslo įmonės atsakomybę, vis dėlto plinta pamatinis įsitikinimas, kad verslo įmonės vadovybė turi paisyti ne vien savininkų interesų, bet privalo atsižvelgti ir į visas kitas asmenų, prisidedančių prie verslo įmonės gyvenimo, kategorijas – darbėmius, klientus, įvairių gamybos elementų tiekėjus, atitinkamas bendruomenes. Pastaraisiais metais radosi kosmopolitinė klasė vadybininkų, kurie dažnai vadovaujasi vien pagrindinių akcininkų nurodymais, tai paprastai būdavo anonimiški fondai, de facto lemiantys vadybininko atlyginimą. Tačiau šiandien yra ir daug jaunų vadybininkų, remdamiesi toliaregiškais tyrimais jie vis geriau perpranta tvirtus ryšius, jų verslo įmonę siejančius su regionu ar regio­nais, kuriuose ji veikia. Popiežius Paulius VI kvietė rimtai pagalvoti, kokią žalą savo šaliai galima padaryti asmeniniais sumetimais perkeliant savo kapitalą į užsienį[95]. Popiežius Jonas Paulius II pastebėjo, kad investicijai, greta ekonominės, visada būdinga ir moralinė reikšmė[96]. Pabrėžtina, jog visa tai galioja ir šiandien, kai kapitalo rinka smarkiai liberalizuota ir šiuolaikinė technologinė mąstysena gali paskatinti investiciją laikyti vien techniniu procesu, neįžvelgiant joje kokio nors žmogiško ir etinio veiksmo. Nėra pagrindo neigti, kad tam tikras kapitalas, investuojamas užsienyje, o ne tėvynėje, gali padaryti gera. Tačiau taip pat privalu iš akių neišleisti teisingumu besiremiančių pretenzijų bei to, kokia šio kapitalo kilmė ir kokia žala žmonėms padaroma, kai jis investuojamas kitoje vietoje, negu buvo sukurtas[97]. Būtina vengti finansinius išteklius naudoti spekuliacijoms ir nepasiduoti pagundai vaikytis tik trumpalaikio pelno, nekreipiant dėmesio į ilgalaikį verslo įmonės tvarumą, investicijos naudą realiajai ekonomikai ir rūpinimąsi, kad ekonominės iniciatyvos būtų tinkamai ir laiku įgyvendinamos užtektinai neišsivysčiusiose šalyse. Lygiai taip pat nėra pagrindo neigti, kad kapitalo perkėlimas į užsienį, jei tai susiję su investicijomis ir švietimu, atitinkamos šalies gyventojams gali išeiti į gera. Darbo ir techninių žinių reikia visur. Tačiau neleistina, kad kapitalas būtų perkeliamas vien siekiant gauti naudos iš tam tikrų palankių sąlygų ar net kitus išnaudoti, autentiškai neprisidedant vietinės visuomenės labui prie tvarios gamybinės bei socialinės sistemos, kuri yra būtina stabilaus vystymosi sąlyga, atsiradimo.

41. Šiame kontekste naudinga atkreipti dėmesį, jog verslo veikla yra ir visada turi būti daugiareikšmė. Jau kurį laiką vyraujantis rinkos-valstybės binomas įpratino mus prieš akis turėti tik kapitalistinio pobūdžio privačius verslininkus ir valstybinių įmonių vadovus. Iš tikrųjų verslo veikla suvoktina ne taip schemiškai. To reikalauja keli metaekonominiai motyvai. Verslo veiklos žmogiškoji reikšmė yra pirmesnė nei profesinė[98]. Ji yra bet kurio darbo, traktuojamo kaip actus personae[99], dalis; todėl yra geras dalykas kiekvienam dirbančiajam suteikti galimybę prisidėti asmeniškai, idant jis pats jaustųsi dirbąs „sau“[100]. Neatsitiktinai popiežius Paulius VI mokė, kad „kiekvienas, kuris dirba, kuria“[101]. Įvairaus pobūdžio verslo įmonių, niekaip neišsitenkančių to, kas „privatu“ ir „valstybiška“, perskyroje, yra kaip tik dėl to, kad būtų paisoma dirbančio žmogaus reikalavimų bei orumo ir visuomenės poreikių. Kiekvienas turi ir įgyvendina savitą verslinį gebėjimą. Trokštant ekonomikos, netrukus galėsiančios tarnauti nacionalinei ir pasaulinei visuotinei gerovei, į šią plačią verslo veiklos reikšmę pravartu atsižvelgti. Toks erdvesnis požiūris skatina mainus bei ugdo abipusiškumą taikant įvairią verslo veiklos tipologiją, laiduodamas kompetencijos tėkmę iš į pelną orientuotos srities į pelno nesiekiančią sritį ir, priešingai, iš viešosios srities į pilietinės visuomenės sritį, iš ekonomiškai pažengusių regionų į besivystančių šalių regionus.

Daugiareikšmė yra ir politinė valdžia, to irgi negalima išleisti iš akių stengiantis sukurti naują, socialiai atsakingą ir į žmogų orientuotą ekonominę gamybinę santvarką. Norint visame pasaulyje plėtoti daugialypę verslo veiklą, būtina skatinti ir padalytą bei įvairiais lygmenimis veikiančią politinę valdžią. Mūsų laikų integruotoji ekonomika nepanaikina valstybių vaidmens, veikiau ji įpareigoja vyriausybes artimiau tarpusavyje bendradarbiauti. Išminties ir proto argumentai neleidžia per anksti skelbti valstybės saulėlydžio. Gilinantis į dabartinę krizę, jos vaidmuo kaip tik didėja, ji atgauna daug savo kompetencijų. Taip pat yra šalių, kur valstybės kūrimas ar atkūrimas ir toliau lieka pagrindinė jų vystymosi sąlyga. Solidariai sprendžiant dabartines ekonomines problemas tarptautinė pagalba ir yra būtent tai, kas turėtų stiprinti konstitucines, teisines ir administracines sistemas šalyse, dar neišgalinčiose iki galo džiaugtis tomis gėrybėmis. Greta ekonominės pagalbos, būtina ir parama teisinei valstybei būdingoms garantijoms – veiksmingai viešosios tvarkos bei kalinimo sistemai, paisant žmogaus teisių, ir tikrai demokratinėms institucijoms – stiprinti. Valstybės nebūtinai visur turi turėti tuos pačius bruožus: stiprinti silpną konstitucinę sistemą greta valstybės puikiai gali iškylantys vis kitokie politiniai veikėjai – kultūrinio, socialinio, regioninio ar religinio pobūdžio. Politinės valdžios paskirstymas vietiniu, nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu irgi yra vienas iš pagrindinių būdų ekonominei globalizacijai valdyti. Tokiu būdu taip pat galima užkirsti kelią faktiškam demokratijos pamatų griovimui.

42. Globalizacijos atžvilgiu kartais pasitaiko fatalistinių nuostatų, tarsi vyraujanti dinamika būtų pagimdyta beasmenių anoniminių jėgų ir nuo žmogaus valios nepriklausomų struktūrų[102]. Čia pravartu priminti, kad globalizacija tikrai yra socialinis ekonominis procesas, tačiau tai nėra jos vienintelis matmuo. Už vis labiau regimo proceso slypi žmonija – asmenys ir tautos, – kuriai šis procesas turėtų duoti naudos ir paskatinti vystymąsi[103], kadangi atitinkamos atsakomybės imamasi ir individualiai, ir kolektyviai. Sienų įveika yra ne tik materialinis dalykas, bet ir kultūrinis klausimas tiek motyvų, tiek padarinių atžvilgiu. Aiškinant globalizaciją deterministiškai, prarandami jos vertinimo bei krypties kriterijai. Globalizacija yra žmogiška tikrovė, galinti rutuliotis įvairiomis kultūrinėmis kryptimis, kurias būtina rūpestingai pasverti. Globalizacijos proceso tiesa ir jos pagrindinis etinis kriterijus yra žmonijos vienybė ir jos žengimas gėrio link. Todėl privalu nenuilstamai stengtis, kad kultūrinis globalinės integracijos procesas būtų paremtas asmeniu, nukreiptas į bendruomenę ir atviras transcendencijai.

Nepaisant kai kurių struktūriškai nulemtų neneigtinų, bet ir neabsoliutintinų matmenų, „globalizacija a priori nėra nei gera, nei bloga. Ji bus tokia, kokią ją padarys žmonės“[104]. Turime būti ne aukos, bet statydintojai, besiremiantys protu ir besivadovaujantys meile bei tiesa. Aklas priešinimasis yra klaidinga laikysena, prietarai, neleidžiantys procese įžvelgti daug teigiamų aspektų ir todėl keliantys pavojų paleisti vėjais progą pasinaudoti jo daugialypėmis vystymuisi teikiamomis galimybėmis. Tinkamai planuojami bei įgyvendinami globalizacijos procesai leidžia iki šiol negirdėtu mastu perskirstyti turtą pasauliniu lygmeniu; tačiau valdomi netikusiai jie, priešingai, gali padidinti skurdą bei nelygybę ir krize užkrėsti visą pasaulį. Būtina pašalinti didžiulius šių procesų trūkumus, dėl kurių atsiranda naujų susiskaldymų tautose ir tarp tautų, ir rūpintis, kad turtas nebūtų perskirstomas tiesiog perskirstant skurdą ar jį net dar padidinant, šito baimintis verčia netikęs dabartinės situacijos valdymas. Ilgai manyta, kad neturtingosios tautos neperžengs iš anksto nustatytos išsivystymo stadijos ir turės tenkintis išsivysčiusių tautų filantropija. Tokiai mąstysenai enciklikoje Populorum progressio pasipriešino popiežius Paulius VI. Materialinės galimybės padėti šioms tautoms iškopti iš skurdo šiandien potencialiai didesnės negu anksčiau, tačiau jomis daugiausia pasinaudojo pačios išsivysčiusios tautos, mokėjusios daugiau naudos išgauti iš kapitalo ir darbo judėjimo liberalizacijos. Todėl gerovės sklidimo pasaulyje nevalia stabdyti savanaudiškais, protekcionistiniais ir pavienių interesų dominuojamais projektais. Naujų ar jau esančių plėtros kelyje šalių įtraukimas padėtų geriau įveikti krizę. Nuo globalizacijos proceso neatsiejami pokyčiai kelia didelių sunkumų ir pavojų, kurie įveikiami tik tada, kai iš akių neišleidžiama antropologinė ir etinė dvasia, globalizacijos gelmėse pati kreipianti solidarios humanizacijos linkme. Deja, tokia dvasia neretai būna užgožta individualistinio bei utilitaristinio pobūdžio etinių-kultūrinių požiūrių. Globalizacija – daugiasluoksnis ir daugiareikšmis reiškinys, kuris suvoktinas įžiūrint visus jos skirtingus matmenis, įskaitant teologinį, ir jų visų vienybę. Tai leistų globalizaciją patirti bei kreipti santykio, bendrystės ir dalijimosi linkme.

Išnašos:

(94) 44: op. cit., 279.

(95) Plg. ten pat, 24: op. cit., 269.

(96) Plg. Enciklika Centesimus annus, 36: op. cit., 838–840.

(97) Plg. Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 24: op. cit., 269.

(98) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 32: op. cit., 832–833; Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 25: op. cit., 269–270.

(99) Jonas Paulius II. Enciklika Laborem exercens, 24: op. cit., 637–638.

(100) Ten pat, 15: op. cit., 616–618.

(101) Enciklika Populorum progressio, 27: op. cit., 271.

(102) Plg. Tikėjimo mokymo kongregacija. Instrukcija dėl krikščioniškosios laisvės ir išlaisvinimo Libertatis conscientia (1986 03 22), 74: AAS 79 (1987), 587.

(103) Plg. Jonas Paulius II. Interviu katalikų dienraščiui La Croix (1997 08 20).

(104) Jonas Paulius II. Kreipimasis į Popiežiškąją socialinių mokslų akademiją (2001 04 27): Insegnamenti, XXIV, 1 (2001), 800.

Šaltinis: www.katalikai.lt