Alvydas Medalinskas. Dalyvauti referendume - mūsų teisė ar pareiga?

Dalyvauti rinkimuose yra kiekvieno iš mūsų, kaip valstybės piliečio teisė ir pareiga. Jokia teisinė demokratinė valstybė negali veikti be ...


Dalyvauti rinkimuose yra kiekvieno iš mūsų, kaip valstybės piliečio teisė ir pareiga. Jokia teisinė demokratinė valstybė negali veikti be piliečių išrinktos valdžios. O, kaip yra su referendumu, kuriam taip pat, kaip ir rinkimams ir Konstitucijoje yra skirtas straipsnis. Ar dalyvauti referendume yra mūsų pareiga, ar tai tik teisė?

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 str. skelbia, kad svarbiausia Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu. Tos pačios Konstitucijos 33 str. yra parašyta, kad piliečiai turi teisę dalyvauti valdant šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, o 34 str. surašo dar ir kas turi tokią rinkimų teisę.

Teisė dalyvauti valdant tiesiogiai, o ne tik per demokratiškai išrinktus tautos atstovus tai ir yra tame tarpe konstitucinė piliečių teisė į referendumą, kurį raštiškai įtvirtinta ir mūsų valstybės Konstitucijoje. Tačiau labai svarbu, kad ši teisė veiktų ir praktikoje. Kad surinkus piliečiam parašus dėl referendumo kokiu nors svarbiu jiems klausimu valstybė įgyvendintų šią teisę be trukdžių, o atėjusių į referendumą balsai, juo labiau Lietuvos piliečių triūsas renkant parašus dėl referendumo, nenueitų visai vėjais.

Kai rinkimai vyksta tą pačią dieną, kada yra rengiamas ir referendumas, piliečiai, pasinaudoję savo konstitucine teise dalyvauti rinkimuose, dažniausiai pasinaudoja analogiška teise ir dalyvauti referendume. Tik vienetai sudalyvavę rinkimuose, sugadina referendumo biuletenį, taip išreikšdami savo nesutikimą su jo nuostata. O tie piliečiai, kurie referendumui pritaria, aišku, kad balsuoja jame su malonumu, taip pat suvokdami, jog šitokiu būdu įgyvendina savo konstitucinę teisę į referendumą.

Tačiau visai kitaip situacija atrodo tais retais atvejais tada, (kaip bus ir šį savaitgalį), kai vyksta tik referendumas ir jokių rinkimų. Tada ir iškyla tik klausimas: ar dalyvauti referendume yra tik piliečių teisė ar ir pareiga. Tiek konstitucinė, tiek ir pilietinė.

Logiškai žvelgiant, jeigu kiti valstybės piliečiai rodo iniciatyvą ir įveikdami daugybę pačioje valstybėje sustatytų barjerų, ribojančių piliečių teisę į referendumą, surenka net 300 tūkst. parašų, kad toks referendumas įvyktų, tai būtų pilietiška, nepaisant pritari tu šio referendumo nuostatoms ar ne dalyvauti jame ir balsuoti taip, kaip sako tavo sąžinė, požiūris į problemą ir įsitikinimai. Juo labiau, kad dalyvauti referendume yra tokia pati konstitucinė teisė, kaip ir dalyvauti rinkimuose.

Abejočiau tik, ar dalyvauti referendume yra konstitucinė pareiga. Juk tuo atveju, jeigu piliečiai neišsako savo balso tiesiogiai, visada yra dar ir piliečių renkama valdžia, kuri gali priimti sprendimą tuo pačiu klausimu. Aišku, nebūtinai valdžios sprendimas bus toks, kokios piliečiai nori, nes valdžioje esantys taip pat turi konstitucinę teisę balsuoti pagal savo sąžinę bei įsitikinimus, o ne tik pagal visų piliečių valią, kurios, beje, ir sužinoti nėra galimybių politikams prieš kiekvieną svarbų balsavimą Seime.

Bet piliečių pareiga, įgyvendinant ir konstitucinę teisę dalyvauti referendume, turėtų būti nemažiau svarbi paskaita referendumo dieną ateiti prie balsavimo dėžių, kai vyksta referendumas, nei tą dieną sėdėti namuose. Ir vis dėlto, girdime ne vieną raginimą daryti šį savaitgalį būtent taip, t.y. sąmoningai nedalyvauti referendume.

Kas apsprendžia tokią referendumo oponentų laikyseną? Kodėl jie vietoj to, kad eitų į referendumą, taip įgyvendindami savo, kaip piliečių teisę bei pareigą dalyvauti referendume, o taip ir konstitucinę teisę ir balsuotų ,,prieš“, jeigu toks yra požiūris, ragina šią piliečių teisę ir pareigą paneigti. Ar tai reiškia, kad tie asmenys nepilietiški?

Manau, kad esminė tokio elgesio priežastis slypi mūsų įstatymuose, kurie stumia referendumo oponentus šią kitų piliečių teisę boikotuoti, vietoj to, kad dalyvauti referendume ir pareikšti savo valią balsais. Remiantis mūsų įstatymais, nepaisant koks buvo jo rezultatas, t. y. nepaisant to, kad galbūt atėjusieji į referendumą pritarė jame išsakytai nuostatai, referendumas laikomas neįvykusiu, jeigu jame nedalyvavo daugiau, nei 50 proc. piliečių turinčių balsavimo teisę. Todėl Lietuvos piliečiai, kurie nepritaria referendumo nuostatoms, tačiau bijo, kad joms kiti atėjusieji balsuoti gali pritarti, pasirenka nedalyvavimo referendume ir jo boikoto kelią, kas nėra gerai jų, kaip piliečių teisės ir pareigos kitų valstybės piliečių atžvilgiu realizavimui.

Ir vis dėlto, tokia yra realybė, kurią, pavyzdžiui, dabartinio referendumo autoriai geriau suprastų, jeigu šio referendumo oponentai nuspręstu surengti referendumą, pavyzdžiui, raginant, kad Europos Sąjunga ( ES) taptų federacija, ribojant valstybių suverenitetą. Tada greičiausiai jie patys irgi ragintų boikotuoti dalyvavimą tokiame referendume, kaip dabar tie, kurie agituoja prieš šį savaitgalį vykstantį referendumą.

Minėta nuostata, kad referendumas laikomas įvykusiu tik tada, kai jame dalyvavo daugiau, nei 50 proc. valstybės piliečių apsaugo valstybę, kad tautos vardu nekalbėtų maža piliečių dalis ir nepriimtų tokiu būdu sprendimų. Bet dabar ši nuostata yra iš principo dar vienas barjeras, trukdantis įgyvendinti piliečių teisę į referendumą, nes puikiai žinome, kad net į rinkimus įgyvendinti savo ne tik pilietinę, bet ir konstitucinę teisę ir pareigą ateina dažnai vos daugiau, nei 50 proc. piliečių.

Ar galima tada tikėtis, kad į referendumą įgyvendinti savo pilietinę ir konstitucinę teisę jame dalyvauti, susirinks daugiau, nei 50 proc. turinčių rinkimų teisę piliečių, jeigu referendumas ir rinkimai nevyks tuo pačiu metu, ar juo labiau, jeigu Seimas nuspręstų kokį nors jam nepatinkantį klausimą siūlyti spręsti referendumu per vasaros atostogų įkarštį. Akivaizdu, kad tikėtis tokio pat aktyvumo būtų naivu.

Kyla ir dar vienas klausimas, o tai koks tada valstybės požiūris į tų piliečių balsus, jeigu esant tokioms referendumo nuostatoms į jį atėjo mažiau nei 50 proc. piliečių. Tarkime 49 proc. Ar tada piliečių balsai yra nieko verti, kaip ir jų išsakyta nuostata?

Manau, kad šią problemą išspręstų dalyvavusiųjų referendume kartelės nuleidimas, atsižvelgiant į referendume dalyvavusiųjų skaičių. Kartelė yra reikalinga, kad ir toliau tarnautų, kaip saugiklis, jog labai maža aktyvi piliečių grupė negalėtų kalbėti už visą tautą, jeigu tik ji ateitų į referendumą, kitiems sėdint namuose, bet kita vertus, ji tikrai neturėtų būti tokia aukšta, kaip dabar, kad nuleistų niekais tų valstybės piliečių pasiaukojimą, kurie rinko parašus, kad referendumas įvyktų ir dalyvavo referendume. 

Nuleista kartelė iki 40 ar 30 proc. sudarytų ir galimybę nesėdėti namuose, o būti aktyviems ir tiems piliečiams, kurie turi kitą nuomonę, bet dabar greičiausiai neis į referendumą, t.y. sąmoningai atsisakys konstitucinės ir pilietinės teisės dalyvauti.

Viešojoje erdvėje netrūksta kritikos referendumo iniciatoriams, o šie kritikuoja tuos, kurie referendumą ragina boikotuoti ir valdžią, kuri padarė viską, kad net ir viešoji kampanija dėl referendumo nuostatų būtų atidėliojama iki paskutinės savaitės. To neturėtų būti. Reikėtų laikytis pagarbaus požiūrio į tuos, kas imasi iniciatyvos vieną ar kitą klausimą kelti į viešumą, ragina spręsti, nepaisant to patinka mums tai ar ne.

O dabar Lietuvoje referendumo iniciatoriai vadinami Europos Sąjungos griovėjais, prorusiškais veikėjais, stambių žemvaldžių interesų atstovais, taip norint pabrėžti jų nepilietiškumą arba veiklą, nukreiptą prieš valstybės interesus. Šie atsikerta, kad referendumo oponentai nori tik klusniai tarnauti Briuseliui arba savo asmeninius interesus, siekiant turimą žemę brangiau parduoti užsieniečiams, iškelia aukščiau už valstybės interesus, bei sampratą, kad žemė turi priklausyti tik Lietuvos piliečiams.

Vargu, ar yra tinkamas toks kitaip mąstančių žmonių apibūdinimas, juo labiau, kad jų tarpe, esu įsitikinęs, yra ne vienas, kuris taip pat laiko save valstybės patriotu ir tokių grėsmių neįžvelgia. Bet, aišku, negali nematyti ir to, kad kilus panašių referendumų iniciatyvai prie jo iniciatorių tuoj pat prisišlieja asmenys, kurie patriotiškumą Lietuvai supranta, kaip artimus ryšius su Rusija, palankumą šios valstybės prezidento V.Putino politikai ir priešiškumą, o kartais neapykantą Vakarams: JAV ir ES.

Tenka tik apgailestauti, kad šio referendumo iniciatoriai nuo tokių asmenų neatsiribojo, o priešingai, dar priėmė juos į savo būrį, tuo pačiu supainiodami referendumo tikslus. Jau nekalbant apie tai, kad pačiame referendume perpynė ir skirtingus klausimus: piliečių teisę į referendumą, keičiant reikiamą balsų skaičių jį surengti ir klausimus susijusius su žemės pardavimu užsienio valstybių piliečiams, Lietuvai įstojus į ES.

Negali nematyti ir to, kad dalį referendumo oponentų stumia, kaip tik noras parduoti brangiau savo turimus žemės sklypus, tikintis, kad sudarius galimybę juos pirkti užsieniečiams, žemės kaina sukils. Bet tarp oponentų yra ir tokių, kuriems nepatinka painiava referendumo klausimuose ar referendumo iniciatorių nesugebėjimas atsiriboti nuo antivakarietiškai mąstančiųjų, baimė, kad referendumų banga gali išplauti mūsų valstybės konstitucingumo pamatus ar jie įsitikinę, kad referendumas pakirs narystę ES . Todėl jie šį referendumą boikotuoja. Tai yra jų, kaip piliečių teisė.

Skamba paradoksaliai, bet šios teisės įgyvendinimas reiškia atsisakymą įgyvendinti konstitucinės teisės ir pilietinės pareigos dalyvauti referendume. Tai yra įstatymo problema, apie ką, matyt, visiems reikėtų gerai pagalvoti.

Ir apie referendumo, labai svarbaus, įtvirtinto Konstitucijoje, kaip ir rinkimų teisės, instrumento vietą mūsų valstybėje, užtikrinant piliečių teisę dalyvauti savo valstybės gyvenime.

Šaltinis: www.lrytas.lt

Susiję

Politika 2754990444156399378
item