Vaiva Radikaitė. Apie rusiškus kanalus, žodžio laisvę ir demagogiją

Žodžio laisvė neabejotinai yra viena didžiausių demokratijos vertybių, kurią reikia ginti beveik be išlygų. Tačiau bet kuri laisvė negali būti be ribų. Kiekviena visuomenė pagal savo patirtį, kultūrą, tradicijas apsibrėžia (arba bando apsibrėžti) ribas, už kurių ta ar kita laisvė grasina virsti anarchija ir ima trukdyti pačiai bendruomenei.

Daug diskusijų viešoje erdvėje sukėlė sprendimas riboti rusiškų kanalų rodymą Lietuvoje. Vieni plojo rankomis ir kvietė išjungti daugiau, ilgiau, o geriausiai – visam laikui. Kiti – gūžčiojo pečiais, tokį sprendimą prilygindami paties Kremliaus informacijos suvaržymams, o patys aršiausi – duso iš pykčio  ir pyškino šimtus komentarų interneto portaluose, paskutiniais žodžiais išdėdami visus iš eilės: valstybę, institucijas ir pačias kabelines televizijas.

Mažai kas žino, kad rusiškų kanalų kaipo tokių Lietuvoje beveik nėra: Maskvos teisininkai skaitė įstatymus, konvencijas ir ruošėsi ateičiai, kuri ėmė ir atėjo, ir, kaip įprasta, netikėtai. Pagrindiniai Rusijos TV kanalai, skirti Europos Sąjungos valstybių žiūrovams, seniai įregistruoti įvairiose Europos šalyse: Latvijoje, Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje, Vokietijoje… Dar prieš dešimtį metų, kai kilo pirmasis skandalas su TV laida „Amžiaus paslaptys“ ir tuometinis užsienio reikalų ministras pareikalavo uždrausti melą platinančią televiziją, paaiškėjo, kad nelabai išeina ją uždrausti, nes televizija registruota kaimyninėje Latvijoje ir turi šios šalies išduotą televizijos licenciją. Jau tada sakėme: ruoškitės, takelis pramintas, visos rusiškos televizijos nuo šiol bus ne rusiškos, o švediškos, vokiškos ir kokios tik nori. Deja, nė viena valstybinė institucija pavojaus signalo nepastebėjo ir toliau palaimingai snūduriavo, karts nuo karto persimesdamos vienu kitu žodžiu su artimiausios kaimynės Latvijos panašiomis įstaigomis.

Praėjo dešimt metų ir staiga visi sukruto sujudo: pasirodo, tos rusiškos-nerusiškos televizijos  ir toliau meluoja, iškraipo mūsų istoriją?! Ir susizgribo, kad per dešimt metų rusiškų TV kanalų problema ne tik nepajudėjo iš vietos, bet įgrimzdo į liūną tiek, kad vargu ar įmanoma skubiai ją iš ten ištraukti. O čia prasidėjo Ukrainos įvykiai ir Rusijos propagandos mašinai visiškai atsisakė stabdžiai: ji varė kriokdama, sviesdama į šonus paskutinius sveiko proto likučius, kažką sutraiškydama, kažką – aptaškydama purvais, o sustabdyti, kaip paaiškėjo, nėra taip paprasta, kaip norėtųsi.

Norint uždrausti ES valstybėje registruotą televiziją, procedūra yra ilga ir sudėtinga ir šito nepadarysi per kelias dienas ar net savaites. Bet – nuo pirmojo išpuolio praėjo dešimt metų. Kas galėtų paneigti, kad toji 2004 metų laida buvo provokacija, bandymas – o kaipgi reaguos ir ką darys Lietuvos institucijos? Reagavo vangiai: kreipėsi, tiesa, į latvius, kurie paskyrė kelių tūkstančių litų baudą. Kremlius situaciją įvertino teisingai: po dešimties metų mes stovime ten pat, kur ir prieš dešimtmetį. Ir šaiposi iš mūsų.

Desperatiškas bandymas uždrausti vieną ar kitą laidą Lietuvoje retransliuojamose rusiškose televizijose sukėlė chaosą rinkoje. Visų pirma, dabartinis Visuomenės informavimo įstatymas įsakmiai draudžia kaip nors kaitalioti retransliuojamų programų turinį, todėl niekas iš kabelinių televizijų nėra šiuo metu pasiruošęs kaip nors dangstyti ar karpyti retransliuojamas programas – belieka tik jas visiškai išjungti. Antra, nors prieš įstatymus visi lygūs, visada, anot klasikos, atsiranda lygesnių. Kol lietuviai suko galvas, kaip išjungti kanalą, nepažeisti sutarties ir nesusipykti su abonentais, švedų bendrovė „Viasat“ tokiomis mintimis nekvaršino sau galvos – ji toliau sėkmingai retransliuoja visas programas, kurios laikinai uždraustos Lietuvos teritorijoje.

Praėjusią savaitę į Vilnių atvykęs kompanijos atstovas trumpai reziumavo: mes  Lietuvos įstatymams paklusti neprivalom, rodėm ir rodysim ir apskritai – mes už žodžio laisvę, o be to, tie kanalai – nerusiški, nes registruoti Didžiojoj Britanijoj ir Švedijoj. Posėdis vyko Lietuvos įstojimo į ES 10-mečio išvakarėse ir buvo nyku klausyti, kaip pagraudenęs auditoriją apie savo dalyvavimą Sausio įvykiuose, švedas arogantiškai ėmėsi pasakoti apie pamatines Europos vertybes, kurių, kaip reiktų suprasti iš jo perskaitytos deklaracijos, Lietuva, uždrausdama kai kuriuos kanalus, nesilaiko. „Mes esame tarptautinė kompanija ir laikomės aukštų ir sąžiningų transliacijų principų bei visų mums galiojančių įstatymų bei normų,“ – teigė „Viasat“ atstovas ir čia pat pabrėžė, kad jo atstovaujamai kompanijai Lietuvos institucijų sprendimai negalioja, nes „Viasat“ nepriklauso Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (LRTK) jurisdikcijai, todėl negalime paklusti sprendimui, kuris mums nėra privalomas ir, tuo labiau, neatitinkantis ES teisės“. Lygiai taip švedas nenorėjo patikėti, kad rusiški kanalai pilni dezinformacijos ir karo propagandos. „Mes tikime, kad transliuotojai laikosi visų jiems galiojančių įstatymų ir tos šalies, kurioje yra registruoti, teisinių normų bei priežiūros institucijų reikalavimų“ (cituojamas „Viasat“ atviras laiškas, kurį „Viasat“ atstovas perskaitė LRTK posėdžio metu). Mes irgi tikime, kad Didžiojoje Britanijoje ir Švedijoje mažai kas žiūri NTV Mir ir RTR Planeta, ir todėl jiems mažai rūpi, ką tie kanalai rodo, bet Lietuvoje, deja, yra kitaip .

Obama per susitikimą su A.Merkel atkreipė dėmesį į Rusijos TV veiklą: „Viena iš mūsų didžiausių problemų yra nesustojanti rusiška propaganda, tvirtinanti, kad Ukraina yra atsakinga už problemas šalies rytuose“ ir pasiūlė Vokietijos auditorijai, žiūrinčiai Rusijos kanalus (o Vokietijoje gyvena bemaž 5 mln. rusų), daugiau gilintis į faktus apie Ukrainą. Neabejoju, kad JAV prezidentui žodžio laisvė yra beveik absoliuti, ir vis dėlto jis brėžia aiškią takoskyrą tarp teisės reikšti savo įsitikinimus ir propagandos. Manau, kad Viasat atstovas, taip ir neišdrįsęs atsakyti į prokuroro klausimą: jeigu Švedijoje, televizijos eteryje diena iš dienos lietųsi antisemitinės kalbos, ar tai taip pat būtų traktuojama kaip žodžio laisvė, – tą skirtumą taip pat puikiai jaučia, o kitą kartą, besiruošdamas kalbai apie pamatines vertybes, prisimins, kad Europos rinkoje galioja ir kiti fundamentalūs principai. Sąžininga konkurencija – vienas iš jų.

Šaltinis: www.selonija.lt