Romas Gudaitis. Kuo mažiau Lietuvos

„Daug yr ponpalaikių, kurie, pamatydami būrą, spjaudo nei ant šuns ir jį per drimelį laiko“ - kam cituoju Donelaitį ir kodėl parūpsta d...



„Daug yr ponpalaikių, kurie, pamatydami būrą, spjaudo nei ant šuns ir jį per drimelį laiko“ - kam cituoju Donelaitį ir kodėl parūpsta drimelis ar drimeliai (ar čia germanizmai, ar lietuviški žodžiai, apseikim be kabučių žioplus išsižiojėlius charakterizuodami ir kiek semantiką praplėsdami), juk Donelaitis į būrus vyrus šitaip kreipiasi daugiskaita dėl sugedusių papročių. Skardi, skamba lig aukštų skliautų Šimtametės Mokyklos - dabartinės Rygiškių Jono gimnazijos Marijampolėje mūsų mylimo mokytojo Jono Kvederaičio balsas linksmai hegzametrą skiemenuodamas, dainuote išdainuodamas tą juokingą drimelį, o prisimenu vien dėl to, kad dabar daug kas - taktiškai - laiko mus per drimelį, o kai imi aiškintis, kas tokie ir kodėl laiko, tai pasirodo, kad tokių nėra. Tikrai, kur jau čia bus tie drimeliai, nekonstituciški, net fui, bet jų vis prireikia rinkimuose. Tik parodyk gražų paveikslėlį, nukalk įvaizdėlį, pasek reitingų pasakėlę - ir balsuos už mane. Asmenybę, nepriklausančią eilinių balsuojančių drimelių padermei jau vien dėl to, kad ji - ta mano neprilygstamoji asmenybė - gražiai kitus per drimelį laiko. Vyksta varžybos, kas gražiau visus kitus laikys per drimelį, o laimės rinkimų spektaklyje tas ta ir tie, kurie dailiau apdums akis pagal politinės kovos dėsnius. Kadangi drimelių nėra, o egzistuoja laimingi rinkėjai, kurių valią paskelbs amžinasis rinkimų komisijos pirmininkas. Kurio niekas niekada niekuo nelaiko - kaipgi be jo.

Iš tikrovės, kur mus grakščiai ir prasmingai laiko per drimelį - tai yra nemąstančiais žmogeliais, besižavinčiais rinkiminiais klipais ir triukais, nuzulintom frazėm ir pažadais vesti nepaklaidinant ir neapgaudinėjant - dabar pravartu suklupti prie šaltinio. „Metų“ sodrių gamtos vaizdų, žmonių paveikslų, žodžio pagavumo. Ir tyliai aiktelti, kad būna, retai pasitaiko stebuklų. Štai jaunasis Šarūnas Leonavičius ėmėsi iliustruoti, o sukūrė šį stebuklą. Radosi plastinė gamtovaizdžio, pasaulėjautos, užguito ir didingo būro dvasios, epinio užmojo panorama, kur begalė rakursų, detalių - ir visa pajungta klasikinio kūrinio žavesiui. Atrastas perskaitymo raktas, pamėtėtas mums: gilinkitės, skaitykite „Metus“, po paraliais, bėdžiai (taip mieliau nei biedžiai, kaip siūlo iliustruojamas originalas). Tikram talentui mažiausia rūpėjo kas ką per drimelį laiko - jis gyveno Donelaičiu, kad gyventume ir mes. Gyvename „šedevrų“ perprodukcijos laikais, tad matykime šedevrą. Tikrą. Ačiū Dievui, dėl laiko stokos jau niekam nepasiseks nei autoriaus, nei jo kūrybos įpinti į rinkiminį balaganėlį. Neužteko fantazijos, o galėjo rinkiminių klipų sumanytojai prisiminti, kad Donelaičio metais gimė įstabus dailės kūrinys - ir štai jau pozuoja koks kandidatas su knyga rankose šalia dailininko. Mums koktu, o jis taip meiliai šypsosi.

O štai popso dievaičiai yra Prezidentės dienotvarkėje - ji jų nelaiko per drimelį, jie naudingi, jie žada jaunimo balsus. Kokie įspūdžiai po medalio įsegimo ceremonijos Prezidentūroje: „apėmė drebas“, „pasidariau didesnį piarą“, o jau „ta prasme“ be skaičiaus! Popso dievaičiai rašo knygas - dar neparašė nė vienos, o jau ta tikrai verta geriausios metų knygos titulo. Juk gimsta naujas romanas. Pataikyta kaip pirštu į akį: su popsu mes laimėsime, todėl kasdien apdovanosime po „žvaigždę“. Jis patars, ką rinkti ir kokia partija perspektyviausia. Jis dėmesio centre. To paties dėmesio, kuris mus per drimelį laiko. O gal nelaiko, kadangi mes imame laikyti, jog tai normalu. O būtų nenormalu, jeigu kas nors pasakytų prezidentei-kandidatei, jog nevalia maloninti apdovanojimais „žvaigždžių“, kad jos rinkimuose pašviestų man ir mano ekscelencijos tuštybei. Klausimėlis, ar perrenkamas Obama rinkimuose piktnaudžiavo valdžia, pernelyg sunkus. Lengvesnis - kad mūsų ekscelencija nepiktnaudžiauja.

Gražų televizinį paveikslą pirmieji panaudojo tragiško likimo broliai Kenedžiai - Džonas ir Robertas, tačiau jiedu nesilankė televizijose pasišnekučiuoti su prodiuseriais ir menedžeriais, nebent Miliūtės ir Savukyno laidose būtų įrodyta kitaip. Neteko girdėti, kad kurioje nors demokratinėje šalyje ir dar per rinkimų kampaniją pretendentas pasinaudotų savo tarnybine padėtimi ir apsilankytų su reikaliukais televizijoje. Įsivaizduokime Kameroną ar Merkel, aptarinėjančius reikalus su televizijų vadovais! O štai D.Grybauskaitė LRT apsilankė pasikalbėti su vadovais apie grėsmes ir finansavimą, todėl nelabai jauku buvo klausytis komentarų, kad visuomeninis radijas ir televizija neužsiims propaganda. O kodėl nesilankyti - kada Putinas visą pasaulį per drimelį laiko, tada Lietuvoje niekas nepastebės, jog ir apsilankymą televizijoje - beje, nepiktnaudžiaujant valdžia ir nesinaudojant tarnybine padėtimi - galima panaudoti rinkimų kampanijai. Arba gražiam paveikslėliui. Kitaip sakant - įvaizdėliui. Dar kitaip - mūsų pritarimui, kad šitaip galima ir, žinote, labai demokratiška.

Kas ir kaip telkė aplinką ir klusnius aukštus pareigūnus, kas kiršino ir intrigavo? To nebuvo, kadangi tokie dalykai nesiderina su gražiu paveikslėliu. Įvaizdžiu. O jeigu... buvo? Tačiau reitingai... Tiesą sakant, reitingų sudarinėjimo mokslingumai, jų kylančios kreivės ir balai žmonėms, kuriems niekas neturėtų žmoniškai kilti, žadina daugybę minčių, kaip ir komerciniais pagrindais veikiančios viešųjų ryšių agentūros ir daugybė specų prognozuoti, dumti rinkėjams akis, manipuliuoti jų smegenimis ir lengvatikyste. Kai pirmoji neklystančioji asmenybė debatų laidoje atsistoja šalia kitų kandidatų ir kerinčiai nusišypso - ji ima pilkėti. Sklaidosi deivės žavesys. Matai karjeristę. Sistemos tarnautoją. Gražiai kilnojančią tuščiavidures frazes. Rūmus pavertusią intrigų lizdu. Reikia tik įsivaizduoti - o tie, kuriuos šis teisybės paveikslėlis per paiką drimelį laiko, dar neprarado vaizduotės - koks demokratiškas ir lygiai visiems teisingas naujas penkerių metų laikotarpis laukia, kokia nekerštinga insinuacijų mokykla, koks farsinis teatriuks, perteikiantis darbo - vis dėl tos Lietuvos - imitaciją! Drimeliai labai demokratiškai bus pastatyti į vietą, o štai visi, kurie žongliruos demokratine fraze, lojalūs ir pataikūnai klestės nutvieksti dangiškų spindulių, sklindančių iš įvaizdžio, iš gražiojo paveikslėlio skrynelės. Stovės Daukanto aikštėje, visi norintys galės šildytis į valias. Ekonomika susitraukia - išsiplečia. Kiauros kišenės - jau netuščios - jau mano dėka prisipildo pinigų. Gražūs plepalai visus išsivaikščiojusius lietuvius paskatina sugrįžti ir susitelkti apie vyriausiąją vadę.

Šiame fone smerktini visi, palaikantys tautos vertybes ir idealus, besivienijantys dėl gimtosios kalbos, nacionalinės kultūros, tautiškumo. Koks pretekstas „Respublikos“ kaltinimui neetiškumu? O kas bus, jeigu teismai po kelerių metų bylinėjimosi (!) įrodys faktų pagrįstumą? Ar etiška nematyti esmės - juk puolamas laikraštis, nuosekliai ginantis tautiškumą! Kebli padėtis ir savijauta žmonių, sprendžiančių, kas etiška, o kas - ir ne. Štai iškraipyti ir viešai išplatinti Lietuvos himno žodžiai - ne šventvagystė, ne etikos pažeidimas, o kūrybos laisvės išraiška. Pakedenti faktais plunksneles aniuolėlių, nusileidusių į griešną Lietuvos žemę ir gavusių tikrai neblogus honorarus už stebuklingą nutūpimą tiesiai ant banko sąskaitų, neetiška. „Kas jums rūp, - tarė jis, - jūs, provininkai maloningi...“ Šiuos Dočio žodžius ir bent porelę jo pietums nusišautų varnų siūlau kaip moto Etikos kodeksui. Ar jums rūp. O jeigu - rūp, tai kas rūp. Ar komercinės masinės kultūros kloaka visa etiška. Ar etiška nesirūpinti, kad būtų paliktas pridėtinės vertės mokestis - spaudą, leidybą graužiantis ir diskriminuojantis mokestis.

Daugiau nei keturi dešimtmečiai per Lietuvos radiją skambėjo Juozo Šalkausko balsas, šildė mūsų sielas didžiausiame sužvarbume išjaustu kalbos pojūčiu, tembru, akcentais - priešingybė žinių greitakalbei, niveliacijai, masinės kultūros žargonizmams. Kalbos kultūros etalonas, pavyzdys, buvo į ką lygiuotis, kuo pasikliauti. Ką čia kas dabar beaiškintų, kodėl taip nutiko, bet eurotraukiniui reikia kitų balsų, todėl atleisime ir dėl visa ko mandagiai pasiūlysime autorinę sutartį. O kodėl Lietuvoje, jos miestuose, kaimuose, miesteliuose neturi girdėtis Juozo Šalkausko, kuris mylimas, laukiamas? Į tai atsakytų nebent drimeliai, tačiau jie paiki ir jų nėra - nugrimzdo į praeitį. Ką mes galime padaryti šioje situacijoje? Tiktai tarti: ačiū, mielas kalbos, kultūros, visuomeninio gyvenimo bičiuli! Kad visados buvote ir esate su savo tauta! Ir jeigu dar atsiras menkiausia proga per Lietuvos radiją ar literatūros vakaruose sujaudinti mūsų širdis šalkauskiškai, kaip Jūs tik vienas ir tesugebate - prabilkite mūsų džiaugsmui ir dantų griežimui tų, kurie daro gražius reveransus niekšybei, o mus visus per paiką drimelį laiko. Jie neliūdi ir neapkursta, nors vis daužo ir daužo būgną. Tą patį, kuris nesutrūksta nuo monotoniško daužymo, kadangi - kaip visos ES liaupsių priemonės ir trubadūrai - pigiai kainuoja. O jei suplyš tas būgnas, tai pasigirs: kokia laimė, kokia laimė! Ar tikrai visi tokie laimingi, kaip skelbia tie, kurie tikrai laimingi? Būgnas nesuplyš ir dundės euforijai, fejerverkams, fizionomijoms, projektams, kurių vienintelis leitmotyvas: tegyvuoja!.. Tegyvuoja kuo mažiau nacionalinės kultūros, mūsų vertybių ir savitumo. Kuo mažiau Lietuvos suvienytoje Europoje. Ir kuo daugiau reglamentų, paradų, savo nacionalinių interesų atsižadėjimo. Stinga mažmožio - manyti, jog tie, kurie laikomi per drimelį, paklus, neprotestuos, o euroekspresas nulakdins visus, kur reikia.

Ir skaudžiai susiplaka viskas širdy ir vaizduotėj: skęstanti pavasario žieduose ir ugnyje Ukraina - mažas į akis nežvelgiantis Kremliaus žmogeliukas ir jo žali žmogeliukai - geliantis širdy nerimas - ginkluoto globalaus konflikto grėsmė - šie rinkimai takoskyroje tarp rutinos, melo, farso ir svarbiausių tautos, valstybės idealų - mūsų sielų gražumas ir nuopuolis...

Kad liktumei su savimi vienas, abejojantis kitais ir labiausiai savimi, ieškantis tiesos ir bendraminčių, nuogas gėlėtoje pievoje šalia beržyno, kur glamonėja tave Motinos akys, o žydinti pavasario diena vis nesibaigia, ir Motina ima suptis sūpynėse tarp baltų kamienų, kurie kažkodėl Igliaukos apylinkėse vadinti kliūbais. NEPRABUSK, TEGU NESIBAIGIA ŠITAS SAPNAS-GYVENIMAS... IR STEBUKLAS LAI KUO ILGIAU NESIBAIGIA...

O tada nubusim - teisingai išrinkę - ir nusitversim už galvos.

Susiję

Romas Gudaitis 1116176979537746021
item