Paulius Stonis. Ūkvedys ir kultūrininkė - du šiuolaikiniai homo sovieticus tipai

Dar 2005 m., kai buvo perrinktas antrajai kadencijai, buvęs KGB pulkininkas Vladimiras Putinas pareiškė, kad Sovietų Sąjungos žlugimas buvo „tragedija“ Rusijai. Visai neatsitiktinai daugelis politikos apžvalgininkų dabartinius V. Putino veiksmus Ukrainoje vertina kaip užmačias karine agresija, žmonių klaidinimu, papirkinėjimu ir skaldymu atkurti prieš daugiau nei 20 metų griuvusią imperiją.

Ukrainos krizės metu išryškėjęs Lietuvos valdančiųjų pasimetimas ir vengimas principingai ginti savo valstybės saugumo interesų, turbūt, nebestebina eilinio piliečio. Vis tik „elito“ negebėjimas mąstyti politinėmis, o ne vien siauromis ekonominėmis kategorijomis šiandienės įtampos fone kaip niekada akivaizdus. Nemaža dalis politikų, atrodo, tik vakar susivokė, kad Rusija šalia mūsų egzistuoja ne tik ekonominiu, bet ir kariniu pavidalu. Iki šiol apatiškai besirūpinę vien šalies ūkio „auginimu“ ir gerovės pažadų žarstymu tiek valdantieji, tiek „opozicionieriai“ gerokai pavėluotai susizgribo ir demonstratyviai pradėjo rūpintis krašto apsauga. Dalis išdrįso prabilti net apie patriotinio auklėjimo stoką Lietuvos mokyklose – dalyką, kuris iki šiol buvo absoliutus tabu didžiajai daugumai iki šiol valdžiusiųjų Lietuvą. Treti liko žaisti virtualių „Rusijos sulaikymo“ strateginių žaidimų.

Tačiau iš gausaus politikų būrio sovietmečio dvelksmu išsiskiria du seimūnai: chrestomatiniais „keičiu nepriklausomybę į ekonominę gerovę“ pobūdžio pasisakymais garsėjantis socialdemokratas Bronius Bradauskas ir jo bendrapartietė Aušrinė Marija Pavilionienė. Nors ši Seimo narė savo retorika, nukreipta prieš „tamstybininkus“ ir „klierikalus“ krikščionis garsėja jau seniai, ypatingu sovietinės kultūros radikalumu išsiskiria paskutinysis jos paskelbtas komentaras.

Savo pasisakyme A. M. Pavilionienė piktinasi, jog „nepaisant to, kad Lietuvos Konstitucijoje aiškiai parašyta, jog „Lietuvoje nėra valstybinės religijos“ (43 str.), jog negalima teikti privilegijų dėl tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų (29 str.), Katalikų bažnyčia savinasi teisę skverbtis į šalies vidaus ir užsienio politiką, švietimą, mokslą, studijas“. Seimo narei kelią didžiulį nerimą tai, kad Bažnyčia ir toliau „daro įtaką parlamentarams svarstant tarptautines konvencijas, Europos parlamento projektus“. Anot jos, Bažnyčia net „pasitelkia šmeižtą ir netiesą, sąmoningai sėja nepamatuotas tradicinio pasaulio griūties baimes“.

Veltui A. M. Povilionienė cituoja dabartinės - Nepriklausomos Lietuvos Respublikos - Konstitucijos straipsnius. Išgyvenusieji sovietinę santvarką piliečiai nesunkiai atpažins, kad po aršia A. M. Pavilionienės retorika iš tiesų slepiasi Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos konstitucijos 50 straipsnio nuostata, kad „Bažnyčia Lietuvos TSR atskirta nuo valstybės ir mokykla — nuo bažnyčios“.

Būtent dėl šios nuostatos, kurios nerasime dabartinėje Lietuvos Konstitucijoje, sovietmečiu tikintieji buvo paversti antraeiliais piliečiais: jie negalėjo užimti atsakingų pareigų valstybinėse ir mokslo įstaigose; anuometinėje spaudoje jie buvo nuolat išjuokiami, žeminami, vadinami „tamsiais", „atsilikusiais", „prietarų skleidėjais" ir pan. Kultūros ir meno srityje tikintieji nebuvo lygiaverčiai ateistinę pasaulėžiūrą išpažįstančiais kolegomis.

Bet A. M. Povilionienė čia nesustoja ir jai būdinga „tolerantiška retorika“ bet kokią religiją pavadina „puikia profesija ir verslu“. Pastarieji Seimo narės žodžiai – tarsi aidas tiesiai iš Karlo Markso raštų. Juose komunizmo tėvas skelbė: „Religija yra prislėgtos žmonijos dejavimas, yra beširdiškojo pasaulio jausmas, yra bedvasio pasaulio dvasia. Religija yra žmonijos opiumas”.

„Pažangia“ mąstysena nebijančios atvirai pasididžiuoti parlamentarės retorikos radikalumas pastaruoju metu bus gerokai viršijęs net 1961 m. vykusio Komunistų partijos suvažiavimo metu priimtos programos nuostatas. Šioje programoje buvo skelbiama: „Partija panaudoja ideologinį įtaigojimą, kad išauklėtų žmones materialistinės ideologijos dvasioje ir likviduotų religinius prietarus, vengiant pažeisti tikinčiųjų jausmus. Reikia sistemiškai vystyti plačią mokslinę ateistinę propagandą, kantriai aiškinti religinių tikėjimų absurdiškumą, parodyti jų kilmę senovėje, kai žmogus dar buvo palenktas gamtai ir socialinei priespaudai, kada dar nežinojo įvairių reiškinių tikrųjų priežasčių nei socialinių jėgų. Propagandą reikia paremti naujųjų mokslų laimėjimais, kurie vis labiau atidengia gamtos jėgas, augant žmogaus pirmenybei prieš gamtą ir griaunant fantastinį religinį gamtos jėgų aiškinimą“.

Stebėtinas A. M. Pavilionienės argumentacijos ir retorikos panašumas į sovietmečiu tiražuotas ideologines klišes verčia suklusti - negi iš tikrųjų A. M. Pavilionienė pasiruošusi kovoti už sovietmečiu galiojusios konstitucijos nuostatos grąžinimą? Tačiau, kaip rodo istorija, Bažnyčios ir valstybės atskyrimas yra įmanomas tik loginėje, bet ne praktinėje žmogiškųjų reikalų plotmėje. Įvykdžius tokį atskyrimą reikštų, kad ne Bažnyčios hierarchai ir kunigai, bet visi tikintieji in corpore taptų antrarūšiais Lietuvos piliečiais. Jie nebeturėtų teisės viešai teigti savo tikėjimo, jų krikščioniškoji pasaulėžiūra, kuri savo prigimtimi persmelkia visus žmogiškojo gyvenimo aspektus, liktų tik privačiu reikalu. Viešai savo tikėjimą būtų galima išpažinti tik bažnyčiose. Tikintieji negalėtų dalyvauti rinkimuose: nei rinkti, nei būti renkami. Tikinčiojo kandidatavimas į bet kurį politinį postą būtų traktuojamas kaip siekis viešai skleisti „tamsybinius prietarus“.

Išpildžius A. M. Pavilionienės norus ir numalšinus visus nerimą Seimo narei keliančius veiksnius, būtų numalšinta ir pati demokratija - tai būtų ne kas kita, bet senosios totalitarinės sistemos atgaivinimas. Mat šiandien oligarchinė, tačiau demokratine atkakliai pretenduojanti vadintis Lietuvos valstybės santvarka leidžia tikintiesiems, kaip ir netikintiems, turėti balsą viešųjų reikalų tvarkyme.  

Tarptautinės įtampos kontekste tenka konstatuoti, kad šiandienėje Lietuvoje iki šiol užsilikę du homo sovieticus tipai: ūkvedys ir kultūrininkė. Pirmąjį jų idealiai reprezentuoja filmo apie Sausio 13-ąją uždraudimu bei atvirai Lietuvą tarptautinėje erdvėje menkinančiais pasisakymais pagarsėjęs socialdemokratas B. Bradauskas, kuriam ekonominė gerovė yra pirmiau valstybės ir Nepriklausomybės. Antrąjį reprezentuoja A M. Pavilionienė –  Seimo narė, išsiilgusi ateistinės kultūros diktato ir „pakazūchiškai“ lygias piliečių teises „laidavusios“ sistemos. Pastaroji veikė abiem rankomis - tam, kad valstybė būtų be pasipriešinimo atiduota valdyti riboto ekonominio mąstymo ūkvedžiams, tautos „lobotomiją“ pirmiausiai turi atlikti ideologinį terorą vykdančios kultūrininkės.